captcha

Jūsų klausimas priimtas

Virš vienos didžiausių Lietuvos pergalių – Maskvos šešėlis

1514 metai, Rugsėjo 8 diena. Krapivnos lauke, netoli Oršos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pasiekia svarbią pergalę, jos kalvis rusėnas Lietuvos karo vadas – Konstantinas Ostrogiškis.
T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.
T. Vinicko (DELFI.lt) nuotr.

1514 metai, Rugsėjo 8 diena. Krapivnos lauke, netoli Oršos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pasiekia svarbią pergalę, jos kalvis rusėnas Lietuvos karo vadas – Konstantinas Ostrogiškis.

Tačiau praėjus šiek tiek daugiau nei dešimčiai metų pergalės saldumą pakeičia kaltinimai: Ostrogiškis įtariamas išdavyste. Kiek rimti tokie kaltinimai, nusprendė išsiaiškinti LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“ su Virginijumi Savukynu.

Oršos pergalės svarbą paneigti būtų sunku. „Iš tiesų, jeigu mūšis būtų buvęs pralaimėtas, būtų atsivėrę keliai į Vilnių. Jeigu Oršos mūšis būtų buvęs pralaimėtas, tai 1655 metų „Tvanas“ būtų tuomet įvykęs 1514 metais, Maskvos kariuomenė nebūtų sustojusi, būtų ėjusi iki pat Vilniaus“, – teigia istorikas Remigijus Černius.

Tačiau pergalės, nors ir itin reikšmingos, spindesys netruko išgaruoti. Kilo klausimų: kokia pergalės nauda, jeigu neatsiimta prieš tai prarasta svarbi Smolensko tvirtovė? Šio miesto strateginė svarba buvo labai didelė. Karo istorikas dr. Valdas Rakutis tvirtina tą patį: „Smolenskas buvo tokia esminė tvirtovė, kurios valdymas lėmė dominavimą regione.“

K. Ostrogiškiui – kaltinimai palankumu Maskvai

Ir būtent 10 metų po pergalės ties Orša Vilniaus vaivada Albertas Goštautas iškelia nepatogų klausimą, o kartu ir kaltinimą: kodėl, pasiekus tokią didžiulę pergalę, nebuvo atsiimtas Smolenskas? Laiškas buvo adresuotas valdovo Žygimanto Senojo žmonai Bonai Sforcai. Kaltinimai skambėjo šitaip:

"... Smolensko pilis 2 savaites stovėjo prieinama, nes buvo palikta be apsaugos, o mūsų vadas, pats būdamas rusinas, daugiau palankus maskvėnams, negu mums, katalikams, turėdamas visą mūšiui duotą galią, tik po 8 savaičių nukreipė kariuomenę prieš Smolenską žiemą, kurios sąmoningai sulaukė. Kai šventos Marijos gimimo dieną įvyko mūšis, kas galėjo abejoti - nebent vaikas ar visiškai kvailas -, kad sumanymas buvo uoliai jo įvykdytas anos netikusios genties labui. Mat, mūsų priešininkų, tuojau po mūšio likusių ir be vado, ir be tvarkos, ir be maisto, ne tik nepersekiojo, bet ir pasiūlė paliaubas, kad jie atsikvėptų ir pasirūpintų savimi, o mūsų kariuomenę išlaikė iki pat žiemos."

Kaltinimai rimti ir atrodo pagrįsti. Juolab kaltintojo pozicijas tik stiprino kai kurie Konstantinui Ostrogiškiui nepalankūs faktai. Nors karvedys ir patyrė ne vieną svarbią pergalę mūšio lauke, būta ir itin skaudžių bei galimai įtarimą keliančių pralaimėjimų. Toks įvyko 1500 metais, ties Viedrošos upe. „Viedrošos mūšis yra viena didžiausių katastrofų Lietuvos kariuomenės istorijoje.“ - ganėtinai niūrų faktą konstatuoja prof. V. Rakutis.

Po šio pralaimėjimo į Maskvos nelaisvę pateko veik pusė tuometinės Ponų tarybos – dabartinės Vyriausybės atitikmens LDK. Taigi, pralaimėjo mastas buvo milžiniškas, juoba po to sekusiomis 1503 metų paliaubomis Maksvos valstybės sau prijungė vieną ketvirtadalį Lietuvos teritorijos – rytines pasienio žemes. Profesorius Rimvydas Petrauskas besiklostančią situaciją apibūdina šitaip: „Bet bet kuriuo atveju aiškėjo, kad vis dėlto karo frontas po truputėlį artėja“. Žibalo į ugnį šliūkštelėti galėjo ir dar pora žinių.

Galbūt Albertas Goštautas žinojo, kad Konstantinui Ostrogiškiui, kol buvo įkalintas Maskvoje, buvo siūloma karo vado pozicija. Prie to pridėkime dar ir tai, kad Lietuvos etmonas buvo stačiatikis, o dar 1508-ais metais LDK praūžė sukilimas prieš tuo metu dar naująjį didįjį Kunigaikštį – Žygimantą Senajį.

Maišto organizatorius stačiatikis, persikrikštijęs ir parėjęs į katalikybę, tačiau ginantis stačiatikių teises nuo Lietuvos priespaudos ir pagalbą randantis – Maskvoje. Niekur negirdėta? „Mykolo Glinskio maištas, nors galbūt savo pasekmėmis jis netapo toks rimtas, tačiau savo potencialia grėsme buvo rimtas iššūkis, kad stačiatikiai gali būti nelojalūs.“ - mano dr. Jūratė Kiaupienė. Viso to rezultatas – tikras ir sprogstamas kaltinimų užtaisas Konstantinui Ostrogiškiui.

Tačiau, nors kaltinimai ir iš pažiūros pagrįsti bei sunkiai atremiami, ar jie teisingi? Ar galėjo Oršos mūšio pergalės kūrėjas etmonas Konstantinas Ostrogiškis būti išdavikas?

Ar tikrai galėjo atsiimti Smolenską?

Ar tikrai Smolenskas buvo neatsiimtas tyčia, o galbūt tai padaryti sutrukdė visai kitos priežastys? VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas primena, jog po Žalgirio mūšio Marienburgas taip pat nebuvo užimtas. Dar vieną iš priežasčių nurodo V. Rakutis: „Tvirtovių kare reikia pėstininkų, ginklų, patrankų, parako ir visokių tokių dalykų, o čia pašauktinė bajorija nieko per daug padaryti negali.“ Kitaip tariant, Lietuvos kariuomenė, nors atvirame lauke ir pranašesnė nei Maskvos, tačiau apgulant miestus jos nauda sumenksta, ypač pašauktinės bajorų – raitelių kariuomenės. Taigi pergalė ties Orša dar nelaidavo sėkmingos galimos Smolensko vadavimo akcijos baigties.

Tačiau galbūt užverbuotas Ivano III, kol buvo Maskvos nelaisvėje, etmonas Ostrogiškis vis dėlto sąmoningai ieškojo progos pakenkti bent mažu būdu Lietuvos valstybei? Tačiau istorikai tuo abejoja. „Žvelgiant į visą Konstantino Ostrogiškio gyvenimo istoriją, nėra jokio pagrindo įtarti jį kokiais nors slaptais ketinimais“, – tvirtina R. Petrauskas.

„Sulaukęs progos, jis pabėgo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jis grįžo. Jis buvo ištikimas LDK pilietis“ – priduria R. Černius. Argi pati pergalė prie Oršos nėra etmonos ištikimybės liudijimas?

Kaltinimų priežastys

Jeigu taip, tai kas paskatino Albertą Goštautą šitaip apšmeižti Oršos didvyrį Konstantiną Ostrogiškį? Atsakymas glūdi tarpasmeniniuose judviejų santykiuose.

„Turime labai ilgą laiką nesantaiką ir tokį konkuravimą tarp Vilniaus vaivados – kataliko – Alberto Goštauto ir Trakų vaivados – stačiatikio – Konstantino Ostrogiškio, kuriame vėlgi abi pusės naudojo įvairias priemones“. Taigi, kaip pasakytų romėnai, nihil sub sole novum. Netgi jau XVI a. vadinamosios „juodosios technologijos: buvo paplituosios tarp tuometinių valdžios atstovų – kova dėl įtakos senas reikalas.

Tačiau kas užtraukė Alberto Goštauto nemalonę? Tenka grįžti prie Oršos mūšio. Po jo šalia kitų valdovo Žygimanto Senojo Konstantinui Ostrogiškiui suteiktų malonių buvo pavedimas į Trakų vaivados postą - vieną svarbiausių valstybėje, tačiau menkesne įtaka pozicionuojantį nei atitinkama pozocija Vilniuje – kaip tik tokia, kurią turėjo Albertas Goštautas. Atrodytų, nėra pagrindo pagiežai. Visgi ne. Valdovas specialiu dekretu padaro išimtį ir pirmuoju asmeniu valstybė po didžiojo kungaikščio tampa Trakų, o ne Vilniaus vaivada.

Štai ta sėkla, veikiausiai pasėjusi nesantaiką tarp Alberto Goštauto ir Konstantino Ostrogiškio ir beveik 11 metų po garsiojo mūšio, galėjusi užtraukti negarbę Ostrogo kungaikščiui Konstantinui.

O dabar aiškiai matoma, kad Oršos didvyris, nors ir stačiatikis, buvo ištikimas pilietis ir Lietuvos valstybės patriotas, jos labui atliekantis didžiausius darbus.
 

www.DELFI.lt


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...