captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ž. Pipinytė: lenkų kino savaitė nėra skirta norintiems pasijuokti idiotams

XIV lenkų kino savaitės filmai, nors ir patrauklūs žiūrovams, nėra primityvūs, sako kino kritikė Živilė Pipinytė. „Jie skirti žmonėms, kurie į kiną ateina norėdami suprasti, kas vyksta, pasitikrinti savo moralinių nuostatų, o ne kažkokiems idiotams. Atsiprašau, bet dažnai lietuvių režisieriai mano, kad kurti reikia idiotams, kurie į kiną ateina pažvengti“, – neslepia ji.
Organizatorių archyvo nuotr.
Organizatorių archyvo nuotr.

XIV lenkų kino savaitės filmai, nors ir patrauklūs žiūrovams, nėra primityvūs, sako kino kritikė Živilė Pipinytė. „Jie skirti žmonėms, kurie į kiną ateina norėdami suprasti, kas vyksta, pasitikrinti savo moralinių nuostatų, o ne kažkokiems idiotams. Atsiprašau, bet dažnai lietuvių režisieriai mano, kad kurti reikia idiotams, kurie į kiną ateina pažvengti“, – neslepia ji.

Anot Ž. Pipinytės, vienas brangiausių lenkų kino bruožų – žmogaus ir istorijos santykiai, kurie puikiai atskleisti Pawelo Pawlikowskio filme „Ida“ ir Andrzejaus Wajdos „Valensa. Vilties žmogus“. „A. Wajda, kuris labai seniai pažįsta savo filmo herojų, sugebėjo išvengti tarsi nekritiško žvilgsnio ir perteikė labai įdomų momentą, kai žmogus tampa istorijos dalyviu ir istorijos kūrėju“, – interviu LRT Klasikos laidai „Ryto allegro“ pasakoja kino kritikė.

– Pagrindinėje XIV lenkų kino savaitės programoje – 10 filmų. Pamatysime bene sėkmingiausią pastarųjų metų lenkų filmą – Pawelo Pawlikowskio „Ida“, kuris visame pasaulyje sulaukė daug žiūrovų.

– Pasak „New York Times“, šis filmas – vienas realiausių pretendentų į „Oskarą“. „Oskarai“, žinoma, žaidimas, bet filmas pasaulyje patyrė tokią sėkmę, kokios pastaruosius 20 metų nesulaukė joks lenkiškas filmas. Tai iš tikrųjų labai įdomus reiškinys, nes iš pirmo žvilgsnio filmas labai kuklus, labai kamerinis, nespalvotas.

„Ida“ – tarsi kelio filmas, pasakojantis apie dvi moteris, kurios leidžiasi ieškoti savo istorijos, savo šaknų ir, kaip paaiškėja, savo tapatybės. Filmas tarptautinę publiką turbūt ir patraukia tuo, kad jame kalbama apie labai skaudžius dalykus – holokaustą ir negyjančias lenkų bei žydų tarpusavio santykių žaizdas. „Idoje“ kalbama labai paprastai ir labai universaliai. O kartu su istoriniu fonu atsiranda ir labai svarbus momentas, kai žmogus pradeda suvokti save tarsi istorijos dalyvį. Manau, žmogaus ir istorijos santykiai – vienas brangiausių lenkų kino bruožų.

– Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“, sukurtas 2013 m., pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. A. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis.

– A. Wajda, kuris labai seniai pažįsta savo filmo herojų, sugebėjo išvengti tarsi nekritiško žvilgsnio ir perteikė labai įdomų momentą, kai žmogus tampa istorijos dalyviu ir istorijos kūrėju. Paprastas darbininkas, kuris vieną dieną išėjęs į gatvę staiga akis į akį susiduria su režimu bei jo žiaurumu ir nusprendžia rinktis kažkurią pusę.

Įdomu, kad pagrindinė filmo herojė šalia Lecho Walesos yra jo žmona Danuta Walesa, kurią puikiai vaidina Agnieszka Grochowska. Tai iš tikrųjų labai netikėtas žvilgsnis į L. Walesą, kuris pats dažnai jaučiasi paminklu. O A. Wajda nusprendė tokį marmurą nuo jo nuskusti.

Labai svarbus momentas, kad tie filmai skirti žmonėms, kurie į kiną ateina norėdami suprasti, kas vyksta, pasitikrinti savo moralinių nuostatų, o ne kažkokiems idiotams. Atsiprašau, bet dažnai lietuvių režisieriai mano, kad kurti reikia idiotams, kurie į kiną ateina pažvengti (esu girdėjusi tokį prisipažinimą).

– Vienas originaliausių savaitės filmų – Wojciecho Smarzowskio ekranizuotas Jerzy Pilcho romanas „Stiprusis angelas“.

– J. Pilcho, vieno pirmųjų literatūros premijos „Nikė“ laureatų, gerbėjams filmo reklamuoti nereikia, romanas išverstas į lietuvių kalbą. W. Smarzowskis – vienas pačių originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių, bet labai sunku patikėti, kad jam pavyko ekranizuoti J. Pilchą.

Romanas – tarsi rašytojo sąmonės srautas, o W. Smarzowskis sukūrė filmą, kuris labai gerai perteikia pačią romano struktūrą, nutrina laiko, erdvės ribas, viskas vyksta tarsi personažo sąmonėje, bet kartu veiksmą sekti nepaprastai įdomu. Be abejo, tai ir didelis Roberto Wieckiewicziaus nuopelnas.

„Stiprusis angelas“ kalba apie alkoholiko kančias, bet kartu tai filmas apie kūrybą. Jis suvaidintas meistriškai: didžioji veiksmo dalis vyksta baltosios karštligės skyriuje, o kiekvieną tų mikroskopinių personažų, su kuriais susiduria filmo herojus, vaidina didžiosios lenkų kino žvaigždės. Taigi šie filmai, nors patrauklūs žiūrovams, nėra primityvūs. O tokių filmų labai trūksta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...