captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Giunteris: grojant mušamaisiais, reikia padirbėti ir su svarmenimis

Muzikantai turi lavinti ne tik smegenis, bet ir fizinius duomenis, kad netrūktų ištvermės, energijos, jėgos, kitaip jiems nepavyks uždegti nei kolegų, nei žiūrovų, sako vienas žymiausių Lietuvos perkusininkų Pavelas Giunteris: „Vienas kolega pasakė, kad, norint gero garso, reikia padirbėti ir su svarmenimis. Jis pats to nedarė, bet aš pradėjau – daug metų rimtai sportavau „su geležimis“. Ir iš tikrųjų – kūno masė duoda tokį poveikį, kad garsas būna išskirtinis“, – prisimena 50-mečio sulaukęs muzikantas.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Muzikantai turi lavinti ne tik smegenis, bet ir fizinius duomenis, kad netrūktų ištvermės, energijos, jėgos, kitaip jiems nepavyks uždegti nei kolegų, nei žiūrovų, sako vienas žymiausių Lietuvos perkusininkų Pavelas Giunteris: „Vienas kolega pasakė, kad, norint gero garso, reikia padirbėti ir su svarmenimis. Jis pats to nedarė, bet aš pradėjau – daug metų rimtai sportavau „su geležimis“. Ir iš tikrųjų – kūno masė duoda tokį poveikį, kad garsas būna išskirtinis“, – prisimena 50-mečio sulaukęs muzikantas.

P. Giunterio nuomone, kai scenoje stovi vaikas, jo jaudulys būna vienoks, bet kai visą gyvenimą sieki aukštumų, daug dirbi, jaudulys daug didesnis, nes negalima sau leisti suklysti arba ko nors pamiršti: „Žmonės jaudinasi. Kuo didesnis artistas, tuo daugiau jaudulio. Tik grodami scenoje jaudulį mes mokame paslėpti. Arba, jei yra daug koncertų, jis tampa ne taip matomas.“

– Pavelai, Jūs gimėte Samaroje, Rusijoje. Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Atvažiavau į Vilnių, kai man buvo ketveri metai. Mano tėvelis buvo violončelininkas ir jį pakvietė groti simfoniniame orkestre. Taip atkeliavau, likau, užaugau ir savo, kaip muzikanto, kelią radau Vilniuje.

– Koks pirmas muzikos instrumentas Jums pakliuvo į rankas?

– Violončelė, nes ji stovėjo namie. Man labai patiko šis instrumentas, gal dėl to labai mėgstu groti su muzikantais, kurie griežia violončele.

– Jūs įsteigėte pirmąjį mušamųjų ansamblį „Vilniaus mušamieji“. Dabar ansamblis vadinasi „Giunter Percussion“.

– Kai pradėjau ieškoti naujų spalvų, naujų garsų, labai ieškojau ilgai kolegų, su kuriais man būtų malonu. „Giunter Percussion“ yra mano vardo ansamblis, muzikuoju su tais muzikantais, su kuriais labai gerai jaučiuosi. Esu laimingas, kad groju su tais muzikantais, su kuriais ir noriu groti.

Kada pradėjote muzikuoti?

– Pradėjau mokytis nuo 12 metų, gana vėlai.

– Kodėl taip nutiko?

– Mano mama buvo buhalterė. Kažkada man kažkas paklausė: „Žinau, kad tavo tėvas muzikantas, o mama buhalterė. Tai ko tave išmokė mama?“ Mano reakcija buvo: „Pauzes skaičiuoti.“ Nors galėjau pasakyti, kad ir pinigus.

– Ar skiriasi emocijos, kurias patyrėte per pirmąjį savo pasirodymą 12 metų, nuo dabartinių? Ar jaudulys išlieka? Ar jis būtinas muzikantui?

– Kai buvau berniukas, scenoje jaudulys buvo kitoks. O kai visą gyvenimą sieki aukštumų, ieškai savęs, daug dirbi, jaudulys yra didesnis, nes negali sau leisti suklysti arba ko nors pamiršti. Žmonės jaudinasi. Kuo didesnis artistas, tuo daugiau jaudulio. Tik grodami scenoje jaudulį mes mokame paslėpti. Arba, jei yra daug koncertų, jis tampa ne taip matomas. Negaliu pasakyti, kad tai rutina, – yra įdirbis. Kai nuolatos koncertuoji, jaudulys truputėlį kitoks. Bet jei tai darai mažai, retai, jaudulys muzikantui kartais netgi trukdo.

– Bet Jūs koncertuojate labai dažnai.

– Norėčiau dažniau, bet Lietuva yra maža šalis, rinka nedidelė, dėl to ir sakau, kad truputėlį sudėtinga. Reikia vadybininko, kuris galėtų organizuoti tau koncertus, renginius. O jei darai tai pats, tenka apsiriboti festivaliais.

– Ar daug kompozitorių Jums dedikavo savo kūrinių?

– Labai didžiuojuosi, kad kompozitorius Anatolijus Šenderovas dedikavo man kūrinį. Jis didis kompozitorius. „PerGiunt“ istorija labai įdomi, netgi susijusi su skaičių magija. Jis parašytas 2011 metų 11 dieną, o pirmą kartą atliktas 11 mėnesį. Beje, aš gyvenu 11 name. Šį kūrinį su kameriniu orkestru grosiu Kaune vėl 11 mėnesio 11 dieną. Kažkaip užburta. [...]

– Kas dar, be A. Šenderovo, Jums rašo?

– Dabar mes grosime kūrinį, kurį mūsų grupei parašė visame pasaulyje žinomas lietuvių perkusininkas Vladimiras Tarasovas. Šis džiazo muzikantas kuria muziką, instaliacijas. „Interjero mechanizmo“ idėją lėmė laikrodžiai. Būdamas Šveicarijoje, V. Tarasovas gyveno name, kur šalia buvo laikrodžių muziejus ar parduotuvė. Šveicarijoje 7–8 valandą jau tylu, bet kai jis atidarydavo duris, girdėdavo, kaip dirba laikrodžių mechanizmai, jų skambesį.

– Ar lietuviški būgnai turi kokią nors specifiką?

– Kiekviena tauta turi savo mušamųjų instrumentų. Lietuvos žmonės gali didžiuotis unikaliu instrumentu – skrabalais. Kelmas, ant kurio kabinami skrabalai, – irgi savotiškas būgnas. Dar yra tabalai. Visokiausių yra. Manau, kad būgnai Lietuvoje ne taip populiarūs dėl klimato – trūksta saulės ir daug drėgmės. Galbūt jie dėl drėgmės ir neišpopuliarėjo taip, kaip Afrikoje.

– Jūs pabėgote iš miesto. Ką veikiate kaime?

– Atsitiko taip, kad „emigravau“ iš Vilniaus. Gyvenu kaime ir esu labai laimingas – ateina laikas, kai vertybės keičiasi. Kai nuolatos dirbi su dideliu garsu, ausys pavargsta, norisi tylos. O aš tą tylą ten turiu. Kai reikia groti, irgi niekam netrukdau. Yra toks anekdotas. Vienas skundžiasi, kad kaimynai išprotėjo – antrą valandą nakties beldžia į radiatorius, ir sako: „Gerai, kad negirdžiu, nes tuo metu groju būgnais.“

O ten, kur gyvenu, niekam netrukdau. Netgi sugalvojau testą, kaip patikrinti, ar iš tikrųjų kūrinį „padarei“ iki galo, tai įvaldei, ar jis sėdi tavo smegenyse, raumenyse. Atsikeli ryte dar beveik miegodamas, prieini prie instrumento ir groji. Jei net miegodamas gali pakartoti tekstą, vadinasi, kūrinys sėdi galvoje.

– Gyvenant kaime neišvengiamas fizinis darbas. Bet turbūt mušamųjų muzikantui tai nėra išbandymas?

– Reikia lavinti ne tik smegenis, bet ir fizinius duomenis, kad netrūktų ištvermės, energijos, jėgos. Kai man buvo 20 metų, vienas kolega pasakė, kad, norint gero garso, reikia padirbėti ir su svarmenimis. Jis pats to nedarė, bet aš pradėjau – daug metų rimtai sportavau „su geležimis“. Ir iš tikrųjų garsas keičiasi – kūno masė duoda tokį poveikį, kad garsas būna išskirtinis.

– Taigi siūlytumėte treniruotis?

– Būtinai. Arba plaukioti, arba bėgioti, priklauso nuo pomėgių, finansinių galimybių. Jei groji būgnais, negalima pačiam būti neenergingam ir bandyti pakrauti kolektyvą arba žiūrovus. Nebūna stebuklų.

– Daug kalbama apie muzikos terapiją. Kam gali pagelbėti mušamieji?

– Kai groji rankomis, kai yra odos kontaktas su oda, tada jaučiu, kad stimuliuojami tam tikri taškai, kurių yra daugybė. Tada netgi galva gali labai stipriai svaigti. Net sporto salėje reikia labai žiūrėti, kokią muziką leisti, nes gali būti širdies problemų. Taip, terapijai naudojami gongai, būgnai, ypač Rytų šalyse. Ir Lietuvoje bandoma kažką daryti su gongais: paguldo žmones, medituoja, garsus nežemiškus skleidžia. Bet aš pats nebandžiau.

– Ar domitės politika?

– Politika tikrai ne. Vienas mano kolega pasakė, kad politika yra menas, kaip iš žmonių surinkti po litą.

– Ar, sulaukęs 50 metų, turite kokių svajonių?

– Be abejo, gyvenimas tęsiasi. Sulaukus 50 metų jis nesibaigia. Čia viena iš gražių datų. O svajonė tegul lieka mano galvoje, nes bijau, kad, jei kalbėsiu garsiai, gali neišsipildyti.

– Ji tokia didelė?

– Kartais, grodamas kažkuriame kolektyve, pagaunu save, kad groju visiškai kitur – ar Niujorke, ar Tokijuje. Atsijungiu ir būnu kitur, paskui sugrįžtu. Taigi galiu kažkur kitur „nuskristi“. Paskui tai materializuojasi – tenka ten nuvažiuoti ir groti su tokiais muzikantais, apie kuriuos net nesvajojau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...