captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Gudmonaitė: mano spektaklyje neįmanoma atsakyti, kiek yra du kart du

Mąstantis žmogus suabejoja tuo, ko buvo mokomas, ir ima savęs klausti, kodėl du kart du negali būti penki. Taip, pristatydama savo pirmąjį režisūrinį darbą „Sapnas“, teigia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso režisūros studentė, režisierė Kamilė Gudmonaitė. Pasak jos, pamiršti mums primestas taisykles ir gyvenimo būdo normas reiškia surasti tikrąjį save – apie tai kalba ir jos statyta pjesė.
 
T. Ivanausko nuotr.
T. Ivanausko nuotr.

Mąstantis žmogus suabejoja tuo, ko buvo mokomas, ir ima savęs klausti, kodėl du kart du negali būti penki. Taip, pristatydama savo pirmąjį režisūrinį darbą „Sapnas“, teigia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso režisūros studentė, režisierė Kamilė Gudmonaitė. Pasak jos, pamiršti mums primestas taisykles ir gyvenimo būdo normas reiškia surasti tikrąjį save – apie tai kalba ir jos statyta pjesė.

„Mes gyvename labai racionalioje kibernetinėje epochoje, kur viskas paaiškinama moksliniais faktais ir logika. Viskas talpinama į sistemas ir mąstoma sąvokomis, o žmonės yra valdomi institucijų. „Sveika“ visuomenė bijo atsigręžti į archetipus, pasąmonės turiniai paaiškinami neurozėmis“, – sako K. Gudmonaitė.

Jos teigimu, Lietuvos teatre taip pat įsišaknija natūralizmas, teatro menininkai vis dažniau siekia vaizduoti iškarpas iš realybės, o aktoriai privalo būti organiški ir vengti teatrališkumo. Tačiau, jaunos režisierės įsitikinimu, esama dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti racionaliai ir pavaizduoti realistiškai. Būtent dėl to jai atrodo svarbi Augusto Strindbergo pjesė „Sapnas“. 

„Apsisukus laiko ratui, jaučiu būtinybę grįžti prie ekspresyvios, siurrealios, absurdiškos realybės vaizdavimo“, – teigia K. Gudmonaitė, kurios pirmasis kūrinys jau dalyvavo dviejuose Italijos teatro festivaliuose ir iškovojo pirmąją vietą „Jaunojo teatro“ kategorijoje. Pirmadienį Lietuvos nacionalio dramos teatro Mažosios  salės scenoje „Sapnas“ pristatomas ir Lietuvos žiūrovams.

– Artėja teatro festivalis „Sirenos“, kuriame bus rodomas Jūsų režisuotas spektaklis „Sapnas“, pastatytas pagal A. Strindbergo pjesę tokiu pačiu pavadinimu. Kodėl pasirinkote būtent šią pjesę?

– Perskaičiau ją dar prieš stojamuosius egzaminus į teatro režisūrą ir intuityviai supratau, kad tai man labai svarbus, aktualus ir įdomus kūrinys. Tada „Sapno“ dar nesupratau, bet manau, kad prireiks viso gyvenimo suprasti, kas iš tiesų toje pjesėje parašyta. Jos dramaturgija labai sudėtinga: nėra aiškių loginių sąsajų, linijinis laikas ir erdvė neegzistuoja, nėra vieno pagrindinio veikėjo, neaišku, kas sapnuoja šį sapną. Joje ir charakterių nėra, jie itin ženkliški. Todėl stojamiesiems egzaminams man siūlė nerašyti režisūrinio šios pjesės plano. Aš nesutikau – man atrodė, kad įdomiau analizuoti pjesę, kurią jauti, o ne tą, kuri paprasta. Tai yra pjesė-mįslė, ir būtent dėl to joje yra begalė vietos interpretacijai. Statydamas tokią pjesę, susiduri su tam tikrais sunkumais, bet būtent dėl savo „trūkumų“ ji gali stipriai išreikšti režisieriaus idėją. Mūsų spektaklis paremtas pjesės ištraukomis, o pagrindinis veikėjas yra „sulipdytas“ iš keleto pjesės personažų.

– Koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo kūriniu?

– Mane šis kūrinys augina, o ir pačioje pjesėje randu labai daug savęs. Galiu susitapatinti mažiausiai su penkiais veikėjais (pjesėje jų yra per keturiasdešimt). Tai ilga ir sapniška kelionė per žmogaus gyvenimą – nuo kančios iki dvasinės transcendencijos, kartu – ir įdomi diskusija su pjesės autoriumi A. Strindbergu. Tai atvejis, kai imi jausti kūrinį esant tavo paties dalimi – per jį sprendi įvairias problemas, o svarbiausia – susitinki su giliausiai pasąmonėje paslėptais dalykais, susipažįsti su savimi.

– Pjesė parašyta 1902 m. Kuo šis kūrinys aktualus šiandien?

– Mano nuomone, šia pjese A. Strindbergas tyrė iracionalią žmogaus pusę. Labai panašiu metu sapnus savo psichoanalitiniams aiškinimams pasitelkė Sigmundas Freudas, tačiau vienas apie kitą jie nieko nežinojo. Tai, apie ką vėliau mąstys Carlas Gustavas Jungas (sąmonės ir pasąmonės egzistavimas, neigiamų momentų perkėlimas į pasąmonę, archetipinės pasąmonės egzistavimas) ir Carlos Castaneda (sapnų valdymas), aš atrandu šioje pjesėje.

Mes gyvename labai racionalioje kibernetinėje epochoje, kur viskas paaiškinama moksliniais faktais ir logika. Viskas talpinama į sistemas ir mąstoma sąvokomis, o žmonės yra valdomi institucijų. „Sveika“ visuomenė bijo atsigręžti į archetipus, pasąmonės turiniai paaiškinami neurozėmis. Lietuvos teatre taip pat įsišaknija natūralizmas, teatro menininkai vis dažniau siekia vaizduoti iškarpas iš realybės, o aktoriai privalo būti be proto organiški, vengiama bet kokio teatrališkumo. Būtent dėl to „Sapno“ pjesė man atrodo svarbi, nes yra dalykų, kurių mes negalime paaiškinti, ir, apsisukus laiko ratui, jaučiu būtinybę grįžti prie ekspresyvios, siurrealios, absurdiškos realybės vaizdavimo.

– Kokios žmogaus tapatumo problemos gvildenamos spektaklyje?

– Visa „Sapno“ konstrukcija yra paremta pagrindinio veikėjo nuolatine atsakymų paieška. Jis ieško atsakymo į tapatybės, gyvenimo prasmės klausimus –  kas aš esu šiame pasaulyje? Mes augame visuomenės normų, mokyklos ir įvairių taisyklių pasaulyje. Esame priversti dalyvauti ekonominėje sistemoje ir tampame jos vienetais. Tai atitolina žmogų nuo to, kas jis iš tikrųjų yra. Daugelis mano bendraamžių labai bijo būti tokie, kokie jie yra, bijo ieškoti savęs, susikuria veidus, įvaizdžius, pasiskaito knygų, cituoja, bet tai nėra jie, tai – skirtingų matytų personažų, taisyklių, normų rinkinys. Analizuodami, kodėl taip atsitinka, grįžtame į mokyklą, kurioje užgniaužiamas mūsų kūrybiškumas. Pats A. Strindbergas yra mokęsis žiaurioje, absurdiškas taisykles teigusioje mokykloje, tai ir lėmė keleto pjesės scenų tematiką. Spektaklio „Sapnas“ pagrindinis personažas panašus ir į Jozefą iš Franzo Kafkos „Proceso“, kuris taip pat siekia transcendencijos, tikrojo pažinimo, tačiau jam trukdo įstatymai, taisyklės, logika. Atsiduriama samsaros (būties) rate. Ar įmanoma išsiveržti iš šio rato? Ar mes išmokstame mums duotas pamokas? Svarbiausia pamoka – išmokti būti laisvam dvasiškai ir ieškoti žmogiškosios esmės.

– Kodėl spektaklyje „du kart du“ tampa žmogaus gyvenimo prasmės klausimu?

– „Du kartu du“ yra vienas pirmų dalykų, kurių mes išmokomi mokyklose. Mes niekada neabejojame, kad tai yra keturi. Bet mąstantis žmogus galiausiai ima klausti savęs, kodėl du kart du visada yra tik keturi. Kas tai sugalvojo? Kodėl du kart du negali būti penki? Lygiai taip pat atsitinka su gyvenimo prasmės klausimu. Tol, kol mums užtenka logiško, paprasto atsakymo, mes esame laimingi. Bet kai tik suabejojame to tikrumu, imame kurti, ieškoti atsakymo. Į tai neįmanoma atsakyti. O spektaklyje tampa neįmanoma atsakyti į klausimą, kiek yra du kart du.

– Spektaklio aprašyme kviečiama prisijungti prie jauno žmogaus protesto. Prieš ką jis protestuoja?

– Jis protestuoja už laisvę mąstyti, kurti, gyventi taip, kaip jis to nori. Pamiršti mums primestas gyvenimo būdo normas ir taisykles reiškia surasti tikrąjį save.

– „Sapnas“ jau dalyvavo dviejuose Italijos teatro festivaliuose ir iškovojo pirmąją vietą „Jaunojo teatro“ kategorijoje. Papasakokite apie savo patirtį šiuose festivaliuose. Ar tikėjotės laimėti?

– Tai buvo labai įdomi patirtis. Nors vaidinome anglų kalba, o tai suteikė spektakliui platesnių kontekstų ir dar labiau praplėtė temą, supratau, kad teatras savo vizualumu yra universali kalba, todėl ji lengvai suprantama užsienio publikai. Nesitikėjome tokio šilto žiūrovų priėmimo, o apie laimėjimą negalvojome – didžiausia dovana mums buvo dalintis savo kūryba už akademijos ribų. Venecijoje du kartus vaidinome lauke, senamiesčio aikštėje skambant bažnyčių varpams, o naktimis vaikščiodavome palei kanalus. Spektaklį rodėme viduramžiškame, bažnyčią primenančiame teatre. Tai buvo labai arti sapno.

– Studijuojate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, esate režisūros trečio kurso studentė. Kaip sekėsi kartu ir studijuoti, ir statyti spektaklį?

– Spektaklio užuomazga atsirado antrame kurse kaip režisūrinė užduotis. Paskui jis vystėsi, keitėsi ir didėjo. Buvo atėjęs etapas, kai dėl intensyvaus aktorių ir mano grafiko repetuodavome naktimis. Spektaklis augo ir gastrolėse, o vasarą kūrybiniams atradimams buvome išvykę į sodybą.

– Jūsų kurso vadovas – Gintaras Varnas. Ko išmokote iš šio režisieriaus?

– Išmokau labai daug, ir vis dar mokausi. Dėstytojo G. Varno pamokos nėra tik režisūros amato pamokos. Išmokau kai ko svarbesnio – tikėti utopijomis, žieduoti paukščius ir nebijoti nešti pasauliui savo idėjos. Be daugybės įdomiausių teorinių žinių, mokausi atskleisti paslaptis ir aiškintis, kas slypi už viso to.

– Kaip teatras atsirado Jūsų gyvenime? Ar visada žinojote, kad pasuksite šiuo keliu? Niekada nesigailėjote?

– Į teatrą mane atvedė muzika ir Antoninas Artaud. Paauglystėje atsitiktinai perskaičiau jo knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kuri mane labai paveikė. Supratau, kad A. Artaud pojūtis apie teatrą man labai artimas. Nuo vaikystės mėgau stebėti žmones ir susitapatinti su jais. Gilinausi į garsą, jo prigimtį. Kai baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nerinko režisūros kurso, todėl stojau į Vilniaus kolegiją, kur studijavau miuziklo meną. Tai praplėtė mano muzikinį požiūrį, nes muzika man yra vienas pagrindinių elementų teatre.

Niekada nesigailėjau, pasirinkusi režisierės kelią. Tačiau abejonė kartais kyla. Teatras yra labai nepastovus, tai savotiška abstrakcija. Vieną dieną tas pats spektaklis įvyksta, kitą – ne. Kartais ateina labai sunkus repeticijų etapas, bet sunkiausia teatre tai, kad jis atima ne tik fizinę, bet ir psichofizinę energiją. Reikalauja labai daug dvasinio darbo. Todėl reikia išmokti surasti savo oazę, erdvę ir laiką poilsiui. Galų gale teatre abejones visada išsklaido dideli atradimai ir galimybė pažinti žmogų. Svarbiausia – nesustoti tyrinėti. Kiekvienas dugnas vandenyne yra tik tam, kad nuo jo atsispirtum į šviesą.

– Grojate duete „Kamanių šilelis“. Kokie Jūsų muzikiniai ateities planai? Ir kam meilė stipresnė – teatrui ar muzikai?

– Šiuo metu labiau esame susikoncentravę į premjerą, tačiau spalį koncertuosime Latvijoje festivalyje „Zemlika“ , o lapkričio 28 d. pagaliau grįšime į Vilnių – rengsime solinį koncertą klube „Tamsta “ .

Meilė vienodai stipri ir teatrui, ir muzikai. Muzika mums yra akimirkos džiaugsmas ir žavesys, o teatre daugiau mąstoma, keliami tam tikri klausimai. Tačiau svarbu tai, kad tiek teatre, tiek muzikoje yra galimybė kalbėti ir dalintis. Užmegzti kontaktą su klausytoju ir žiūrovu, apsikeisti energija. Tai visų svarbiausia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...