captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuria dekoracijas lietuvybės himnui

Beveik 20 menininko Vlado Mackevičiaus kūrinių visą mėnesį buvo eksponuojama Barselonos karališkojo meno instituto galerijoje.
O. Koršunovo spektaklio „Katedra“ repeticijos akimirka
O. Koršunovo spektaklio „Katedra“ repeticijos akimirka

Beveik 20 menininko Vlado Mackevičiaus kūrinių visą mėnesį buvo eksponuojama Barselonos karališkojo meno instituto galerijoje.

„Tai tapytojo dialogas su šiuolaikine visuomene. Tai šių dienų veidrodis ir žvilgsnis į rytojų sunerimus. Bandžiau kelti nepatogias abejingumo tikėjimui, fanatiško vartotojiškumo, karo ir iškreiptų šiuolaikinių prioritetų temas“, – savo kūrinius Katalonijos publikai 26-oje personalinėje parodoje pristatė 31-erių V. Mackevičius.

Iš Lietuvos į Maskvą persikėlęs gyventi V. Mackevičius didžiavosi gavęs progą pristatyti savo darbus Karališkojo meno instituto galerijoje: „Buvo malonu prisistatyti Karališkajame meno institute, kuris veikia jau 140 metų.

Čia buvo rodomi tokių dailininkų kaip Pablo Picasso, Joano Miro kūriniai. Gretimoje salėje – nuolatinė Salvadoro Dali paroda. Kitaip tariant, S.Dali – į dešinę, V.Mackevičius – į kairę.“

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo Justino Marcinkevičiaus „Katedros“ repeticijos. Oskaras Koršunovas kurti dekoracijų pakvietė 14 metų Islandijoje gyvenantį Vytautą Narbutą.

Bendrais 43 metų režisieriaus O. Koršunovo ir 50 metų scenografo V. Narbuto darbais – Williamo Shakespeare’o „Audra“, Moliere’o „Tartiufu“, Henriko Ibseno „Peru Giuntu“ – žavėjosi Reikjaviko, Orhuso (Danija), Oslo teatro žiūrovai.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvėse – pats scenografijos gamybos įkarštis. Su V. Narbutu pasikalbėjome apie naująją „Katedrą“, gyvenimą svetur ir grįžimą į Lietuvą.

– Jūsų grįžimas į Lietuvą simbolinis. Po kelionių užsienyje į Vilnių parvykęs Laurynas Gucevičius rekonstravo Vilniaus katedrą.

Jūs, po ilgesnio laiko grįžęs į Lietuvą, su O. Koršunovu statote Just. Marcinkevičiaus „Katedrą“. Ką jums reiškia šis kūrinys?

– Suprantu, kad Just. Marcinkevičius „Katedrą“ rašė bandydamas, kaip ir jo personažas Laurynas Gucevičius, rasti kelią iš vidinių prieštaravimų, nedermės su aplinka labirinto.

Vis dėlto „Katedra“ – tai meilė tėvynei, dvasinė atrama, moralinis apsisprendimas būti patriotiškam ir pilietiškam.

Savo poetika, subtiliu muzikalumu „Katedra“ yra himnas lietuvybei.

– Kokią „Katedrą“ atsimenate iš mokyklos laikų ir kokia ji pasirodė šiandien?

– Pastarąjį kartą „Katedrą“ skaičiau Dailės akademijoje. Tada man išryškėjo kovos su okupantais dėl laisvos Lietuvos, dėl išderglioto tikėjimo, dėl išmėsinėtos sielos, išderintos savasties potekstė. Suspardytos ir išžagintos tėvynės sopulinga rauda. Šiais laikais viso to randame ir dramoje, ir nūdienos Lietuvoje.

Bet šiandien man „Katedra“ iškelia ir menininko, žmogaus, piliečio temą. Kas yra talentas? Ar tai Dievo dovana, ar prakeikimas? Jei nesi laisvas, jei turi parsiduoti, kad galėtum kurti, jei tikėjimą, dorovę, idealus iškeiti į trisdešimt sidabrinių...

Ši tema dabar net aktualesnė nei sovietmečiu, kai menininkas turėjo rinktis, su kuo jis. Šiandien jis savo paties laisva valia yra su niekuo, net ne su pačiu savimi.

– Jums, kaip dailininkui, turbūt svarbiau įvairūs architektūros elementai, kurių dramaturgija išprovokuoja naujus sprendimus? Ar labiau remiatės filosofiniais, literatūrologiniais „Katedros“ tyrinėjimais?

– Scenografija nėra vien iliustracija, puošyba ar veiksmo erdvės apipavidalinimas.

Viskas yra svarbu – istorinės studijos, kultūrinio, socialinio konteksto analizė, alegorijų, simbolių reikšmės, filosofinės spekuliacijos ir egzistencinės frustracijos, marazmatinės būsenos, vidinis išsibarstymas ir vėliau savęs surinkimas, metaforinis grybavimas ir nemetaforinis vyno gėrimas.

– Ar aktoriai turi įtakos scenografiniams sprendimams?

– Mano darbas prasideda gerokai prieš repeticijų pradžią, tad aktorių šalia nėra. Būna tokių virtuvinių projektų, kai visi susirenka ir viską daro kartu. Aš taip nedirbu.

– Neseniai su O. Koršunovu Osle pristatėte Henriko Ibseno „Pero Giunto” premjerą. Atsiliepimai – teigiami. Kaip pats vertinate šį darbą?

– Darbas, regis, pavyko. Spektaklis dinamiškas, bet subtiliai subalansuotas, poetiškas ir filosofiškas. Jis vizualumo ir muzikalumo požiūriu itin išraiškingas, groteskiškai siurrealistinis, bet tai meistriškai pateisinta – smūgiuoja ir nesmirdi savitiksliu formalizmu.

Norvegai pamėgo mūsų „Perą Giuntą“. Su Oskaru visada įdomu dirbti – improvizuoti, stebėti, kaip įspūdingai jis žaidžia scenografija, kokias prasmes suteikia tekstui.

Kurdami šį spektaklį daug laiko praleidome kartu: kalbėjomės, žiūrėjome filmus, skaitėme „Katedrą“.

– Iš Lietuvos išvykai kaip Rimo Tumino dailininkas, nors kelis spektaklius buvai pastatęs ir su Cezariu Graužiniu. Su juo įvairiose šalyse bendradarbiaujate ir šiandien. Kiek jums svarbi C.Graužinio kūryba?

– Su Cezariu mus sieja ilgametė draugystė ir kūrybinis darbas. Pradėjome dar būdami studentai nuo „Eglės žalčių karalienės“, spektaklio, kurio niekada nepastatėme.

Mane visada žavėjo Cezario braižas, užburianti vaizduotės teatro plastika, gėrio ir gyvenimo džiaugsmo teigimas, teatro esmės bei paskirties apmąstymas, teatrinės etikos paieškos.

– Kokią Lietuvą palikote ir kokią radote grįžęs?

– Iš tiesų jūs, gyvenantys čia, žinote ir jaučiate, kokia yra Lietuva, geriau nei aš, bet vaizdas liūdnas – moralinė būsena išsiderinusi, viltis prigesusi, kova dėl išlikimo stumia į emigraciją arba nihilizmą.

Visa tai graužia ir teatrą.

– Šiuo metu teatre verda įvairiausios emocijos. Kiek jus sutinku, veide pastebiu liūdesį. Kaip jus veikia socialinė teatro aplinka?

– Teatro erdvėje girdžiu skirtingus vertinimus ir požiūrius. Nuolat negyvenančiam man tikrai sunku suvokti gelmines šių procesų ir santykių priežastis. Tai kelia rūpestį, bet nesikišu. O ir kaip galėčiau čia šeimininkauti? Struktūra sukurta, procesai įsibėgėję. Laikas parodys.

– Islandijoje jus remia mecenatai, nemažai šviesių žmonių vertina jūsų darbus. Į privačias kolekcijas pateko keli jūsų darbų ciklai. Ar nebaisu taip išsibarstyti?

– Smogus krizei mecenatų neliko. Išsiskirti su savo darbais man niekada nebuvo lengva. Jei būčiau turtingas, savo kūrinių nepardavinėčiau.

Užsidaryčiau kaip koks Edvardas Munchas nuo pasaulio ir gyvenčiau vienas su savo kūryba. O apie parodą Lietuvoje pasvajoju. Turiu vilties.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...