captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Navakas: poezijos nesukalsi kaip taburetės

Dažnai sakoma, kad, norint parašyti romaną, užtenka geležinio užpakalio, o poezijos reikia sulaukti – negalima jos kalti kaip taburečių, sako poetas Kęstutis Navakas. „Mano kelias visiškai ne toks, nors aš irgi esu nemenkai jų sukalęs. Bet jau atsibodo, tai aš vėl palauksiu“, – prisipažįsta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Dažnai sakoma, kad, norint parašyti romaną, užtenka geležinio užpakalio, o poezijos reikia sulaukti – negalima jos kalti kaip taburečių, sako poetas Kęstutis Navakas. „Mano kelias visiškai ne toks, nors aš irgi esu nemenkai jų sukalęs. Bet jau atsibodo, tai aš vėl palauksiu“, – prisipažįsta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Nors taburečių kalimo įvaizdį galima suvokti kaip nekūrybingumo atitikmenį, pasak K. Navako,  jeigu esi kūrybingas, ir ją įdomiai sukalsi: „Kūrybingumą galima pritaikyti bet kur. Jei žmogus talentingas, dažniausiai jis talentingas visur. O jei žmogus kvailas, galioja ta pati taisyklė – jis kvailas visur.“

– Atrodo, kad poetai – tarsi ne šios žemės paukščiai. O Jūs ar jaučiatės priklausantis šiai žemei?

– Jei žeme vadinsime įvairius sociokultūrinius ryšius, priklausomybę tam tikroms grupėms, įvairius įsipareigojimus, įpročius – visą mums primestą tinklą, tai tikrai tas tinklas manęs nepagavo. Gyvenu paties susikurtoje realybėje, o tos už lango esančios realybės įsileidžiu tik tiek, kiek man reikia. Jei pradeda nebepatikti, aš ją perkuriu. Taip ir gyvenu. Nežinau, ar paukščiai taip gyvena. Iš jų lengvabūdiškų giesmelių mano kiemo slyvoje galima manyti, kad taip. Bet veikiausiai jie irgi šiek tiek pagauti realybės tinklo.

– Ką dažniausiai norisi perkurti?

– Realybės slėgį į kvadratinį dvasios centimetrą. Kai jis pradeda pernelyg kalti vinis man į sielą, tada aš tas vinis imu traukti savo susigalvotomis priemonėmis. Nors irgi yra tam tikras pavojus pakibti erdvėje, tapti bekūniu intelektu, ir ne visada tai gerai. Svarbu, kad koks nors Saulės vėjas nenupūstų į Saturną, kur gyvenimo sąlygos yra atšiaurios. Bet, kiek man išeina, domiuosi, kas vyksta aplink mane ar kur nors tolėliau, kažkokiomis politinėmis situacijomis ir socialiniais dalykais, tačiau irgi domiuosi tiek, kiek man reikia. Tai man labai dažnai yra vos atskiriamas fonas. J. L. Borgeso novelėje vyko dramatiškas veiksmas: kažkas nuo kažko bėgo per uždarus kiemelius, kur sėdėjo arabų senukai ir kurių primerktose akyse buvo matyti, kad dabartis jiems yra vos atskiriamas fonas.

– Grįžkime prie vinių ir priemonių joms traukti. Kokios tos vinys ir priemonės?

– Nėra receptų, kuriuos pasakyčiau, o visi pultų taikyti. Priemonės labai individualios, priklauso nuo žmogaus gyvenimiškos, emocinės, intelektualinės patirties ir apskritai nuo galimybių, orientacijų, požiūrio į pasaulį ir patį save, į tai, kiek esi save pažinęs, kiek esi tapęs savimi. Tiesiog tos vinys ištraukiamos vienu mostu, kuris ir vadinasi tapimu savimi. Tai – savęs atpažinimas savyje pačiame, kad negyventum kieno nors kito gyvenimo, kad gyventum savo gyvenimą. Tai nėra lengva.

– Yra posakis „poetiška siela“. Ką jis reiškia?

– Kiek poetų, tiek ir sielų. Jos ne tik kad įvairios, bet ir priešingos. Tarkim, Fernando Pessoa buvo visiškai ne šios žemės žmogus, o Thomas Stearnsas Eliotas – visiškai šios žemės, pakankamai racionalus. Tokių pavyzdžių yras daug. Taigi poetų negalima subendravardiklinti, nors, man atrodo, visi turi po kažkokį „cviaką“, įsodintą po smegenų žieve ar įkaltą į nugaros smegenis. Jie vis tiek yra tokie kažkokie.

– Poetiška siela asocijuojasi su jautrumu ir kūryba. Kiek šie du dalykai susiję?

– Žinoma, jautrumas būtinas, nes jis – tam tikras instrumentas pajusti tai, kas tave supa, ir tai, kas tavyje darosi. Jei būsi ąžuolo žieve apaugęs, galėsi rašyti tik didaktinę arba patriotinę poeziją, kuri iš esmės yra retorika, bet nuo tikrosios poezijos tolokai. Jautrumas – toks daiktas, kuris kartais reikalauja tam tikrų savigynos priemonių, nes negali išversta oda vaikščioti – tada viskas tave skaudins. Todėl neretai poetai imasi ironijos, sarkazmo, kas iš esmės yra savigyna, arba kuria savo įvaizdžius. Egzistuoja daugybė žmonių, kuriuos Ernestas Hemingway`us vadino chronofagais – laiko vagimis, kurie ateina tiesiog tavimi naudotis. Jeigu jie naudosis tavimi realiu, tokiu, koks esi, paprasčiausiai išsunks. Todėl tokiems žmonėms atiduodi savo įvaizdį – tokį, kokį sukūrei viešam vartojimui. Ir tegul naudojasi juo, tegul dėvi jį kaip kokį drabužėlį, o ne tikrąjį tave.

– Greičiausiai tai aktualu ne vien poetams, bet jautriems žmonėms apskritai?

– Be abejo, kiekvienas jautrus žmogus tam tikra prasme gali būti poetas. Daugybė jautrių žmonių skaito poeziją. O jei skaitai poeziją, turi pakilti, nusileisti ar pereiti į tą lygmenį, kuriame poezija ir skleidžiasi. Todėl kiekvienas poezijos skaitytojas irgi yra poetas (ne technologine šito žodžio prasme).

– Skaičiau mintį, kad poezija atveria žvilgsnį į žmogaus pasąmonę. Ką apie ją gali papasakoti poetas, taip giliai ir atidžiai į ją žvelgiantis?

– Apskritai kalbama apie tai, apie ką pasakyti iš esmės neįmanoma. Galima tik nurodyti vektorius. Todėl apie kuo konkretesnius daiktus ir kuo konkrečiau kalba poezija, tuo ji prastesnė. Galima prisiminti mintį apie kalbos grotas, kurios yra vienintelės kūrybingo, rašančio žmogaus grotos, t. y. atsitrenki į pačią kalbą, matai, kad negali išsakyti, kas tavyje yra. Tačiau reikia stengtis tai daryti, į objektą, apie kurį nori rašyti, eiti ne pro paradines duris, kad jį tarsi visą pamatytum, bet lipti pro kaminą, kastis po pamatais – išbandyti visokius aplinkinius kelius, įvairias metaforas, paradoksus, visokias kalbos formas, kurios nėra tiesioginė kalba. Galima rašyti apie akmenį galvojant apie sielą. Ir galima rašyti apie labai konkrečius daiktus, bet jau berašant pasirodys, kad tie konkretūs daiktai be galo sudėtingi, su savo įvairiais kontekstais ir kad iš esmės net akmens neaprašysi.

– Labai dažna Jūsų tema – meilė. Ar galima ką nors naujo parašyti apie ją?

– Meilė ir mirtis – amžinos temos. Niekas nieko nežino apie mirtį, nes, kai mes čia, mes jos dar nepatyrę, o kai mes ten, nebegalime rašyti. Meilę mes galime patirti, bet kiek yra patyrusių... O kadangi visi apie meilę teberašo ir rašys įvairiai ir visaip, ji – vienas fenomenų, kuris niekada nebus patirtas iki galo. Jei meilė bus patirta iki galo, vadinasi, meilė baigėsi, ir tu geriau eik gerti alaus, o ne bliuznyk apie ją.

Meilė, man atrodo, yra sielos poezija, neužrašytoji poezija, nes kaip poezija tavyje sukelia pačių įvairiausių audrų, todėl pamatai, ko savyje nesi matęs ar atradęs, taip ir įsimylėjęs pamatai daugybę naujų dalykų, kurių nežinojai tavyje esant. Meilė gali būti visiškai žlugdanti, gali būti kelianti, bet dažniausiai abu šie poliai koegzistuoja: ir žlugdo, ir kelia, yra ir neapykanta, ir aistra – daug kas joje telpa. Tai viena šventojo pamišimo rūšių.

– Kaip apie tokį šventąjį pamišimą apskritai galima rašyti?

– Dažnai neaiškūs dalykai turi daugybę smulkių ar stambesnių apčiuopiamų detalių, per kurias šitas neapčiuopiamas dalykas reiškiasi. Per tas detales, kurias galima įvardinti, per jų sudėliojimą atitinkama tvarka galima kalbėti apie meilę. Niekas nežino, kas ta meilė yra, nes, jei žinotume, tai jau būtų ne meilė, o kažkoks išskaičiavimas. Pavyzdžiui, niekada negalima pasakyti „aš myliu tą merginą (ar tą vaikiną) už tą, tą ir tą“. Negalima sudėlioti papunkčiui. Kartais atrodo, kad ten ožka ar ožys kažkoks, bet vis tiek myli.

Meilė – labai paradoksalus dalykas, todėl ji savaime yra poetiška. Galima mylėti ne tik moterį.  Galima mylėti moters idėją, galima tą moterį rasti gamtoje, galima kultūroje – daug kur. Dėl to mano viena knyga vadinasi „Lorelei“. Tai yra to, ką vokiečiai vadino amžinuoju moteriškumu, tam tikra kvintesencija. Legendoje žvejai girdėdavo sirenos Lorelei dainą, visi plaukdavo į tą pusę, nes daina būdavo be galo graži, ir suduždavo. Taip apibrėžiama meilė. Tai viena meilės mitologijos figūrų, jų yra ir daugiau.

– Ar tiesa, kad pagrindinis kūrybos šaltinis ir yra meilė?

– Nebūtinai.  Bet, kadangi paminėjau daugybę meilės rūšių, tai gali būti ir meilė pačiai kūrybai. Ne kažkoks įprotis kurti, ne pašaukimas ar pareiga, bet būtent meilė struktūroms, kurios tavyje formuojasi kuriant. Tik jų nereikia instrumentalizuoti tikintis, kad jos tave kažkaip praturtins ar kažką atvers. Tiesiog jas reikia mylėti, ir jos turtins šiek tiek kitais kanalais – ne informaciniais, ne braižant kažkokius vektorius. Galbūt ir tais, bet ne jie svarbiausi. Svarbiausia, kad šitas jausmas labai artimas meilei.

– Atrodo, kad visose gyvenimo srityse esame tarsi apsėsti kūrybiškumo idėjos. Kaip Jūs, kaip poetas, patartumėte ieškoti kūrybiškumo?

– Pačiame savyje ir tame, ką nori kurti, kur nori savo kūrybinę potenciją pritaikyti. Jauti, kad gali rašyti eilėraščius, kad tie eilėraščiai į tave atėjo arba kad nori rašyti romaną, prašom – pirmyn. Bet yra pačių įvairiausių sričių, kur galima pritaikyti kūrybiškumą. Nes jeigu jis yra, jis persmelkia tave visą, visus tavo lygmenis, nuo visiškai buitinio iki astralinio ar panašiai.

Aš savo kūrybiškumą pritaikau ne tik knygose – pavyzdžiui, dabar konservuoju daržoves. Ir konservuoju kūrybingai, visko prigalvoju. Arba gaminu valgį, arba perstatau baldus savo kambaryje, arba nusiperku ką nors gražaus, ilgai galvoju, kur tą „ką nors gražaus“ padėti, nes niekur netelpa, bet paskui ateina mintis ir aš randu vietos. Taigi gyvenkime kūrybingai, kiekvienas mūsų judesys gali būti kūrybingas. Ir nereikia manyti, kad, jei šiandien nieko neparašiau, tik, tarkim, labai skanią sriubą išviriau, tai jau pragyvenau nekūrybingai. Žinoma, kad kūrybingai. O jei kažkokį įdomų sakinį pasakiau savo merginai, tai irgi yra kūryba. Man patinka kūrybingai gyventi ir stebinti save patį.

– Apie poeziją kalbėjome kaip apie būdą žvelgti į pasąmonę. O kokią reikšmę kūrybiškumui turi sapnai, fantazijos, minčių sąmonės srautas? Iš kur tai ateina?

– Negaliu pasakyti, iš kur tai ateina. Kai rašiau vėliausią poezijos knygą „100 du“, viskas man buvo padiktuota – man nieko nereikėjo daryti. Tiesiog sulaukdavau tų būsenų, kai ateidavo visas eilėraštis. Ir jie ėjo kartais po šešis per naktį. O dabar kažkodėl nebeina. Išleidau tą knygą, paskui dar parašiau septynis panašius eilėraščius – viskas, užsidarė. Vadinasi, reikia ieškoti kažkokio kito kanalo, nes šitas jau viską atidavė.

Tai – tam tikra svaigulio forma, nes svaigulys būna ne tik nuo tauriųjų gėrimų ar dar kažko. Galima svaigti nuo pačios kūrybos, nuo to, kad tavyje kažkas atsiranda, kažkokia keista būsena, kai kurių vadinama įkvėpimu (tik man tas žodis per banalus). Taip, tai kažkoks svaigulys, aš tikrai nežinau, iš kur jis ateina. Ir ačiū Dievui, kad nežinau, nes vėl pulčiau ten ieškoti, tada nerasčiau, labai susinervinčiau...

Receptų nėra. Anksčiau save stimuliuodavau visokiomis žvakėmis, muzikomis – kuo tik nestimuliuodavau, bet tai buvo labai seniai. Dabar tiesiog reikia sulaukti. Kai jau matai, kad ateina toks etapas, reikia jam pasiruošti, atidaryti savo kanalus, pro kuriuos ta energija galėtų pereiti. Ji ateis ir praeis, ateis kita.

– Bet laukti šitaip sunku, paprastai norime visko iškart čia ir daug.

– Kaip kas. Dažnai sakoma, kad, norint parašyti romaną, užtenka geležinio užpakalio. Su poezija yra visiškai kitaip: reikia jos sulaukti, reikia, kad ji ateitų, nes negalima jos kalti kaip taburečių. Mano kelias visiškai ne toks, nors aš irgi esu nemenkai sukalęs tų taburečių. Bet jau atsibodo, tai aš vėl palauksiu.

– Galbūt tų taburečių kalėjų galime pamatyti ir kitose gyvenimo srityse?

– Taburečių kalimo įvaizdį panaudojau kaip nekūrybingumo ekvivalentą. Norint sukalti taburetę, kūrybos nereikia, bet jeigu esi kūrybingas, ir taburetę įdomiai sukalsi. Taigi kūrybingumą galima pritaikyti bet kur. Jei žmogus talentingas, dažniausiai jis talentingas visur. O jei žmogus kvailas, galioja ta pati taisyklė – jis kvailas visur.

– Kaip apibūdintumėte tą būseną, kai jaučiatės kūrybingas viskam?

– Kai viskam, jos negalima pavadinti svaiguliu, galima pavadinti žaidimu. Bet kūrybingumas dvasine prasme labai siejasi su žaidimu. Nors ką aš žinau, kai vaikai žaidžia savo žaidimus, kūrybos matau labai daug. Vaikas yra prigimtinis poetas ir iš prigimties kūrybingas. Paskui tėvai, seneliai, mokyklos, institutai ir t. t. tą kūrybingumą labai sėkmingai užgesina. Išlieka tik stipriausi, kur jau nesudeginsi visų malkų.

Nežinau, kaip apibūdinti tas būsenas, kurios ateina rašant, kuriant, rašant, kuriant... Bet kasdienėje buityje ar kasdieniame buvime tai apibūdinama lengvai –  net jei kali taburetę, vis tiek žaisk. Išeis ir gražiai, ir gerai, ir būsi patenkintas.

– Pokalbio pabaigoje pasidalinkite daržovių receptu.

– O tai didžiulė paslaptis. Poezijos paslaptimis negaliu pasidalinti, nes nesugebu jų apibūdinti, o daržovių konservavimo ar šiaip gaminimo paslaptimis galiu pasidalinti, nes jas apibūdinti sugebu. Bet aš esu toks spaudikas, kuris visiškai nenori, kad po šios laidos dar 587-iuose butuose būtų gaminamos mano daržovės. Aš noriu būti vienintelis, išskirtinis. Ir, jei norite mano daržovių, ateikite į svečius – aš pavaišinsiu.

– Bet ar tai nėra tas pats, kad žmonės 587-iuose butuose skaito Jūsų knygas?

– Tarp poezijos ir mano gaminamų daržovių yra tas pats bendro, kaip ir tarp visų daiktų, dalykų, judesių, praktikų, kurios mane supa. Į viską stengiuosi žiūrėti kūrybingai ir tai padėjo man netapti niurzga, nes niurzgos dažniausiai būna tie, kurie gyvena labai automatizuotą gyvenimą: kiekvienas judesys yra įprastas ir niekada nebus kitoks, ką galvoti ir kaip elgtis, jiems pasako laikraščiai arba kitos „medijos“.

– Gal net ir kaip jaustis?

– Kaip jiems jaustis, pasako Palmira Kelertienė. Va taip jie ir gyvena. Už juos jų gyvenimą gyvena „medijos“. Jie tik veidrodžiai, kurie viską atspindi. O aš esu kreivas veidrodis, kuris laužia realybę taip, kaip jam patinka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...