captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Anužis: Karalius Lyras privertė apsivalyti

Per­trau­ka tarp re­pe­ti­ci­jų. Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tro (LRDT) sce­na va­lan­dai iš­tuš­tė­ja, trum­pam nu­ty­la ir Ka­ra­liaus Ly­ro bal­sas. Jį, pa­gau­tą įsiū­čio, ma­tyt, kuo pui­kiau­siai gir­dės ne tik žiū­ro­vai pa­sku­ti­nė­se sa­lės ei­lė­se, bet ir pra­ei­viai gat­vė­je. Ma­ži juo­kai, ta­čiau tas skvar­bus temb­ras, Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re'o žo­džiais at­si­ža­dan­tis duk­ters, pers­kro­džia iki sie­los gel­mių, rašo „Lietuvos žinios“
 
R. Vilimas (BFL) nuotr.
R. Vilimas (BFL) nuotr.

Per­trau­ka tarp re­pe­ti­ci­jų. Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tro (LRDT) sce­na va­lan­dai iš­tuš­tė­ja, trum­pam nu­ty­la ir Ka­ra­liaus Ly­ro bal­sas. Jį, pa­gau­tą įsiū­čio, ma­tyt, kuo pui­kiau­siai gir­dės ne tik žiū­ro­vai pa­sku­ti­nė­se sa­lės ei­lė­se, bet ir pra­ei­viai gat­vė­je. Ma­ži juo­kai, ta­čiau tas skvar­bus temb­ras, Wil­lia­mo Sha­kes­pea­re'o žo­džiais at­si­ža­dan­tis duk­ters, pers­kro­džia iki sie­los gel­mių, rašo „Lietuvos žinios“

Le­gen­di­nio dra­ma­tur­go le­gen­di­nės pje­sės ėmė­si re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus. Į spek­tak­lio prem­je­rą jis pa­kvies rug­sė­jo 20 die­ną. Ly­ro ka­rū­ną maes­tro pa­ti­kė­jo Vy­tau­tui Anu­žiui. Me­ta­fi­zi­nę ener­gi­ją ką tik sce­no­je sklei­dęs ak­to­rius šim­ta­me­čio tea­tro ko­ri­do­riu­mi į po­kal­bį at­žings­nia­vo ra­mus, su­si­kau­pęs.

– Ką jums reiš­kia ga­li­my­bė su­kur­ti Ka­ra­liaus Ly­ro vaid­me­nį?

– Be abe­jo, tai vie­nas tų vy­riš­kų vaid­me­nų, dėl ku­rio dė­ko­ji li­ki­mui ir ap­lin­ky­bėms, kad jį ga­vai. Yra ke­le­tas di­džių vaid­me­nų, ku­riuos pri­pa­ži­no li­te­ra­tū­ro­lo­gai, re­ži­sie­riai. Ta­čiau tie vaid­me­nys ne­tu­ri įspaus­tos ak­to­ri­nės pra­bos lai­ko po­žiū­riu. Ak­to­riaus pro­fe­si­ja la­bai pri­klau­so­ma nuo dau­ge­lio veiks­nių: tru­pės, ku­rio­je vai­di­ni, re­ži­sie­riaus su­ma­ny­mo, lai­ko, ku­ria­me gy­ve­ni. O Ly­ras, kaip ir Ham­le­tas, duo­da tam ti­krą au­to­no­mi­ją tau pa­čiam. Au­to­no­mi­ją bū­ti vi­siš­kai ne­prik­lau­so­mam ir kai ką pa­sa­ky­ti. Čia tas at­stu­mas tarp ak­to­riaus at­li­kė­jo ir ak­to­riaus kū­rė­jo tam­pa pa­lan­kes­nis – pa­jun­ti, kad sa­vo dar­bu ga­li šį tą su­kur­ti ir pa­sa­ky­ti la­bai svar­baus.

Apo­ka­lip­ti­nė nuojauta

– Kas šiuo at­ve­ju svar­bu jums?

– „Ly­re“ yra la­bai daug ne­sens­tan­čių ak­tua­li­jų, ver­ty­bių kves­tio­na­vi­mo, kai kei­čia­si lai­kas ir pa­pro­čiai. Yra vai­kų ir tė­vų, se­no, mirš­tan­čio ir nau­jo, at­ei­nan­čio san­ty­kis, ir po­li­ti­nis mo­men­tas, jei­gu rem­si­mės te­ze „kiek­vie­na val­džia – nuo Die­vo“. La­bai svar­bus tas Ly­ro žings­nis, kai jis at­si­sa­ko sos­to. Sa­ko­ma, įmink ne­gud­rau­da­mas šią mįs­lę ir ži­no­si vis­ką: kaip rei­kia vai­din­ti, ką rei­kia vai­din­ti. Į šį klau­si­mą dar nie­kas ne­at­sa­kė ir nie­ka­da ne­at­sa­kys – ne­lik­tų vi­sos pje­sės di­dy­bės.

Šian­dien man la­bai svar­bios ei­lu­tės: „At­mink, drau­ge, nie­kas dėl nie­ko nė­ra kal­tas.“ Ly­ro vaid­muo man yra ke­lias į iš­lais­vė­ji­mą, pra­re­gė­ji­mą, nu­švi­ti­mą. Tai to­kia ryš­ki švie­sa, nuo ku­rios ga­li apak­ti ta­vo pro­tas, – Ly­rui taip ir at­si­tin­ka. Jis iš­pro­tė­ja, šiurkš­čiai ta­riant, ir mirš­ta. Bet tas iš­pro­tė­ji­mas yra tam ti­kras pa­ži­ni­mo laips­nis. Kai žmo­gui vis­kas pa­aiš­kė­ja, jis pa­lie­ka šį pa­sau­lį. „At­sa­ky­mo čia nė­ra“, – tur­būt tai no­rė­ta pa­sa­ky­ti. Tie karš­čiuo­jan­čios są­mo­nės at­ra­di­mai ir pra­ra­di­mai, kri­ti­mas į be­dug­nę ir mė­gi­ni­mas vėl iš jos iš­si­ropš­ti – vi­sas kū­ri­nys tu­ri kaž­ko­kią apo­ka­lip­ti­nę nuo­jau­tą.

W. Sha­kes­pea­re'as yra ža­din­to­jas. Jis iš­trau­kia tam ti­krus už­kon­ser­vuo­tus ta­vo gy­ve­ni­mo da­ly­kus, ku­rie jau nu­sken­dę, – pri­si­mi­ni­mus, įvai­rias aso­cia­ci­jas, ką esi ma­tęs, gir­dė­jęs, ap­mąs­tęs, ir vi­sa tai su­ak­ty­vi­na taip smar­kiai, kad imi keis­tis. Tur­būt tai vie­nas tų vaid­me­nų, ku­ris da­ro la­bai di­de­lį po­vei­kį žmo­gui.

Prie kiosko

– Tu­ri­te ome­ny­je ak­to­rių ar žiū­ro­vą?

– Ak­to­rių. Žiū­ro­vai vi­sai kas ki­ta. Pa­pa­sa­ko­siu to­kį nu­ti­ki­mą. Vie­ną die­ną ėjau Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­ve ir min­ty­se kar­to­jau­si teks­tą: „Родившись плачем мы, что рождены / Играть на этой сцене шутовской. – Какой прекрасный пень!“ (pa­žo­di­nis Gri­go­ri­jaus Kruž­ko­vo ver­ti­mas: „Vos gi­mę ver­kiam mes, kad gi­mėm vai­din­ti ši­toj sce­noj juo­kda­rių. Koks kel­mas nuo­sta­bus!“ – aut.). Tai toks Ly­ro klie­de­sys. Aš ir gal­vo­ju, ką tas „пень“ reiš­kia, ką jis tu­ri ome­ny­je. Ir man – nu­švi­ti­mas, kad tas kel­mas esu aš, Ly­ras, nu­ge­nė­tas me­dis, nes at­si­sa­kiau sos­to, ne­be­tu­riu vai­kų, aps­kri­tai esu ap­leis­tas ir vie­ni­šas. Tuo me­tu žiū­riu – sto­vi prie kios­ko se­nis ir skai­to vie­ną ne­skai­ty­ti­ną lai­kraš­tį. Nie­ka­da ne­si­ka­bi­nė­ju prie žmo­nių, to­dėl ne­ži­nau, kas man at­si­ti­ko, bet pri­siar­ti­nau ir sa­kau: „Ko­dėl tu tai skai­tai? Tau tiek me­tų, ge­riau Sha­kes­pea­re'ą skai­tyk! Eik tuo­jau į bib­lio­te­ką!“ Se­nis žiū­ri į ma­ne. Esu pli­kas – tur­būt pa­ma­nė, kad už­muš­ti jį no­riu. „Ką Sha­kes­pea­re'o?“ – klau­sia. „Ka­ra­lių Ly­rą“ ir „Ham­le­tą“, – aiš­ki­nu, – o ši­tą tuč­tuo­jau mesk.“ Žmo­gus iš­si­gan­dęs tą lai­kraš­tį su­si­lanks­tė, su­si­ki­šo į ki­še­nę, o aš dar pa­sto­vė­jau ir pa­lau­kiau. „Eik, eik, eik, – sa­kau, – aš žiū­riu, kur tu ei­ni.“

Tai štai, tam, ku­ris mai­ti­na sa­vo dva­sią vi­so­kiu šlamš­tu, vi­si tie nu­švi­ti­mai ne­svar­būs. W. Sha­kes­pea­re'ui rei­kia su­si­kau­pi­mo, jį rei­kia su­pras­ti, įsi­gi­lin­ti į jį. Kaip į sim­fo­ni­nės mu­zi­kos kon­cer­tus ne­vaikš­to vi­si iš ei­lės, taip ir W. Sha­kes­pea­re'o ne­žiū­rės vi­si. At­si­me­nu tą lai­ką, kai žmo­nės ei­da­vo į tea­trą pers­kai­tę pje­ses, ži­no­da­mi apie jas. Ta­da Ju­ri­jus Liu­bi­mo­vas „Ta­gan­ko­je“ ga­lė­jo sta­ty­ti „Meis­trą ir Mar­ga­ri­tą“ su ci­ta­to­mis iš ki­tų sa­vo spek­tak­lių ir vi­si džiau­gė­si, nes ži­no­jo kon­teks­tą.

– Koks jaus­mas pra­kal­bin­ti W. Sha­kes­pea­re­‘ą ru­sų kal­ba? Čia pro­ga pa­mi­nė­ti, kad žiū­ro­vai ma­tys ir ti­trus lie­tu­vių kal­ba.

– Ru­sų kal­ba man nė­ra gim­to­ji, bet ir lie­tu­viš­kai tur­būt ne­bū­tų pa­pras­ta: ir ei­lės, ir žo­džiai, ku­rių šian­dien ne­var­to­ja­me. Ši pa­stan­ga ma­no dva­sioj kai ką pa­kei­tė, lie­pė ap­sib­rū­žin­ti, ap­si­va­ly­ti. O ir pats žo­džio skam­bė­ji­mas, bu­vi­mas to­je erd­vė­je, ku­rio­je ru­siš­kai skam­ba W. Sha­kes­pea­re'as, – vis­kas vi­sai ki­taip. Bran­gi­nu šią pa­tir­tį – čia pra­si­de­da su­si­ti­ki­mas su kaž­kuo nau­ju.

Vaid­muo par­ei­ka­la­vo la­bai di­de­lio su­si­kau­pi­mo ir gy­ve­ni­mo juo. Jau daug lai­ko ta me­džia­ga su­ka­si ma­no gal­vo­je. Pra­bun­du ry­tą, o teks­tai iš pje­sės ka­la kaip mag­ne­to­fo­nas: gir­džiu kaž­ko­kią kal­bą, žo­džių nuo­tru­pas. Ki­tų šiuo me­tu ma­no gal­vo­je nė­ra. La­bai keis­tai jie iš­len­da – tar­si ko­kie su­sap­na­vi­mai. Bet man tai nė­ra prie­var­ti­nė pa­stan­ga, ji at­ei­na su džiu­gia at­ra­di­mo nuo­jau­ta.

Am­žius – ne indulgencija

– Aną­dien vi­są ry­tą re­pe­ta­vo­te „Ka­ra­lių Ly­rą“, o po­piet iš­sku­bė­jo­te į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį dra­mos tea­trą vai­din­ti „Iš­va­ry­mo“, ku­ris trun­ka pen­kias va­lan­das. Kaip pa­vyks­ta su­si­do­ro­ti su to­kiu mil­ži­niš­ku kie­kiu teks­to?

– Tai ne taip jau ir pa­pras­ta – me­cha­niš­kai ne­iš­mok­si... Kai ap­čiuo­pi vaid­mens es­mę ir si­tua­ci­ją, vis­kas pra­de­da vyk­ti sa­vai­me. Jei kas sa­ko: „Ne­len­da man tas teks­tas“, va­di­na­si, vaid­muo dar „neį­lin­do“ į ta­ve.

– Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį Ly­rą pa­sau­ly­je vai­di­no įvai­raus am­žiaus ak­to­riai: ir vos per­ko­pę an­trą de­šim­tį, ir su­lau­kę de­vy­nias­de­šim­ties. Ko­kią, jū­sų nuo­mo­ne, reikš­mę ku­riant šį vaid­me­nį tu­ri ak­to­riaus am­žius?

– Am­žius yra nie­kai. Ga­li bū­ti la­bai jau­nas, bet la­bai iš­min­tin­gą šir­dį tu­rin­tis, daug su­pran­tan­tis ir nu­jau­čian­tis žmo­gus. O šim­to me­tų mo­čiu­tė ga­li at­ro­dy­ti ne­su­vai­kė­ju­si, ta­čiau nie­ko apie gy­ve­ni­mą ne­sup­ra­tu­si, nes vi­sa jos iš­min­tis – kaip nu­ra­vė­ti ri­di­kė­lius, kaip par­duo­ti po­mi­do­rus ir kaip ap­gau­ti kai­my­ną. Am­žius – ne in­dul­gen­ci­ja nei vaid­me­nis ku­riant, nei pa­ta­ri­mus gy­ve­ni­me duo­dant. Gar­sus ru­sų ak­to­rius Mi­chai­las As­tan­go­vas vai­di­no Ham­le­tą 55-erių, ir jis – vie­nas ge­riau­sių Ham­le­tų tea­tro sce­no­je.

– Ar jums yra te­kę ma­ty­ti ir ki­tų Ka­ra­lių Ly­rų?

– Te­ko, bet jie įspū­džio ne­pa­da­rė įspū­džio, iš­sky­rus Jüri Järve­tą Gri­go­ri­jaus Ko­zin­ce­vo fil­me. La­bai gra­žus dar­bas, mįs­lin­ga ir įdo­mi pa­ties ak­to­riaus as­me­ny­bė. Jis – cha­riz­ma­tiš­kas, įdo­mus, įtai­gus Ly­ras. Ne­ma­nau, kad yra daug pa­vyz­džių, ku­rie ro­dy­tų ke­lią. Ke­lią ro­do W. Sha­kes­pea­re'as, o ne pa­vyz­džiai.

Be ramento

– Re­ži­sie­rius J. Vait­kus su­ma­nė ne­ti­kė­tą sce­ni­nį spren­di­mą. Ko­kią įta­ką šis as­ke­tiš­kas su­ma­ny­mas da­ro ak­to­riaus dar­bui?

– Iš pra­džių toks mak­si­ma­lis­ti­nis nu­si­tei­ki­mas bu­vo la­bai ne­pa­to­gus: nė vie­no daik­to, tuš­čia erd­vė, o dar J. Vait­kus ap­ge­nė­jo vi­sus ne­rei­ka­lin­gus ju­de­sius – tau nė­ra kur pri­sig­laus­ti, ne­tu­ri jo­kio ra­men­to. Ta­čiau da­bar jo spren­di­mas at­ro­do la­bai ge­ras. To­kios są­ly­gos grei­tai pa­sta­to į vie­tą, lei­džia su­si­telk­ti į es­mi­nius da­ly­kus ir su­pras­ti, kad jo­kie smul­kūs pa­ša­li­niai daik­tai ne­pa­dės. O pri­nci­pas „nuo iš­orės – į vi­dų“ jau ne­su­veiks, nes tos iš­orės tie­siog nė­ra. Dar ne­ma­čiau kos­tiu­mo (apie juos vi­si tik ir kal­ba), ne­ži­nau, kaip jau­siuos su juo.

J. Vait­kus yra sa­kęs, jog da­bar daug kas mo­ka vai­din­ti, bet čia rei­kia pa­da­ry­ti taip, kad to­ji vai­dy­ba bū­tų mak­si­ma­liai ap­nuo­gin­ta ir dėl to mak­si­ma­liai su­ges­ty­vi. Ji tu­ri bū­ti taip iš­gry­nin­ta, kad at­stu­mas tarp žiū­ro­vo ir sce­nos vi­siš­kai pra­ding­tų. O šiaip spek­tak­lis dar ne­baig­tas, pro­ce­sas vyks­ta. Ma­ty­ti, jog daug ką J. Vait­kus „per­lei­džia“ per sa­ve, kaip per žmo­gų ir kū­rė­ją. Man pa­tin­ka dirb­ti su juo – daug ką ga­li pa­si­ti­krin­ti, jis daug ką pa­sa­ko. Man pa­tin­ka J. Vait­kaus ži­no­ji­mas, į ką ei­na, bet taip pat ir įsik­lau­sy­mas į ki­tą žmo­gų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...