captcha

Jūsų klausimas priimtas

„In Latino“: aštrios temos – nemokamuose filmuose apie Kolumbiją

Aštrus ne tik Lotynų Amerikos maistas, bet ir kinas. Tuo įsitikinti bus galima spalio 9–16 dienomis jau devintą kartą vyksiančiame festivalyje „In Latino“. Tai Lotynų Amerikos dienos, kurių metu per tam regionui būdingus vaizdus, garsus, skonius ir kitus mums netradicinius pojūčius leidžiama nors trumpam pajausti, kokiu ritmu teka karštas pietiečių kraujas.
Ištrauka iš filmo, Organizatorių nuotr.
Ištrauka iš filmo, Organizatorių nuotr.

Aštrus ne tik Lotynų Amerikos maistas, bet ir kinas. Tuo įsitikinti bus galima spalio 9–16 dienomis jau devintą kartą vyksiančiame festivalyje „In Latino“. Tai Lotynų Amerikos dienos, kurių metu per tam regionui būdingus vaizdus, garsus, skonius ir kitus mums netradicinius pojūčius leidžiama nors trumpam pajausti, kokiu ritmu teka karštas pietiečių kraujas.

„Mūsų tikslas – plėsti Lietuvos kultūrinę erdvę ir pristatyti jai mažai žinomus pasaulio kampelius. Šiemet renginys išsiskirs dėmesiu Kolumbijai“, – sako festivalio „Kino pavasaris“ direktorė ir viena iš „In Latino“ iniciatorių Vida Ramaškienė. – Sieksime, kad visą savaitę vyksiančiuose renginiuose žmonės atrastų naujas žemes, kaip kadaise tai pavyko padaryti Kristupui Kolumbui.“

Keliaujantys nemokami filmai

Ryškus ir svarbus šių metų akcentas – keliaujantis Kolumbijos audiovizualinių menų festivalis FIDAAC. Kasmet vis kitoje pasaulio vietoje vykstančio renginio atstovai šiemet nusprendė sujungti savo ir „In Latino“ jėgas. Džiugi žinia ta, kad spalio 9–16 d. ŠMC kino salėje kolumbiečių atvežti filmai bus rodomi nemokamai, rašoma festivalio organizatorių pranešime spaudai.

Festivalio metu bus rodomos ne tik konkursinės programos, bet ir klasikinių trumpametražių ir, žinoma, pilnametražių filmų programa. Pastarojoje – šeši tiek nauji, tiek senesni darbai. Jie atrinkti FIDAAC atstovų siekiant, kad kuo ryškiau atsiskleistų nepatogi Kolumbijos realybė ir šalies audiovizualinių menų istorija.

Narkotikai – kaip būdas išgyventi 

„Šiemet „In Latino“ rodomi filmai išsiskirs tuo, kad yra sukurti jaunų, tačiau tarptautinėje erdvėje pripažintų režisierių. Kai kuriuos jų vienija ir tematika. Filmuose kone sutartinai kalbama apie tai, jog norint išgyventi tokioje skurdžioje šalyje kaip Kolumbija, privalai įsilieti į narkotikų verslą. Dažnas žmogus tiesiog neturi kito pasirinkimo“, - sako „Kino pavasario“ meno vadovė Santa Lingevičiūtė.

Jos žodžius puikiai iliustruoja jautri drama „Aguonų laukas“ (Jardín de Amapolas, 2012), kurią „In Latino“ žiūrovams pristatys pats režisierius Juanas Carlosas Melo Guevara. Filme pasakojama apie Emilio ir devynmetį jo sūnų, kurie gyvena neramioje teritorijoje, Kolumbijoje. Čia nuolat vyksta kovos tarp šalies karių ir partizanų. Kai per klaidą kariai išžudo Emilio šeimą, tėvas su sūnumi priverčiami trauktis iš savo namų. Jie atranda prieglobstį pas savo giminaitį, tačiau šis vyrą įdarbina aguonų lauke. Nelegaliame narkotikų gamybos versle dirba dauguma paprastų kolumbiečių, kad galėtų išgyventi, bet yra nuolat terorizuojami ir tų pačių karių, ir partizanų.

Niujorkiečio režisieriaus Chriso Gude'o filme „Mambo Cool“ (2014) pasakojama apie baltus miltelius, narkotikų prekeivius, prostitutes, gyvenančias didmiesčio priemiesčių šešėliuose, kur niekada neužklysta joks turistas. Filmas neturi nuoseklaus siužeto, tačiau siejamoji grandis – personažų aistra mambo šokiui, muzikai ir istorijai. Mambo gimtinė Kuba, tačiau sumišusi su Niujorko moderniu džiazu, ji paplito po visą Lotynų Ameriką, ir ypač – po Kolumbiją. Tad filme vaizduojami atsidavę mambo sekėjai. Nors ir gyvena visiškame skurde, filmo personažai trykšta energija, jiems muzika – gyvenimo atgaiva ir prasmė.

Kanuose pastebėto režisieriaus filmų aktoriai – ir mirę, ir kalėjime

Dokumentalistas ir poetas Victoras Gaviria – pirmasis Kolumbijos kūrėjas, kurio filmas buvo atrinktas į Kanų konkursinę programą. Tai jo pirmasis vaidybinis darbas „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ (Rodrigo D. No Futuro, 1990). Filme pasakojama apie niūrų ir pilną pavojų gatvės paauglių iš Medeljino gyvenimą. Dažniausiai jie kilę iš darbo klasės sluoksnių. Jų gyvenimas toks trapus, kad iš devynių neprofesionalių aktorių, šeši šiandienos nesulaukė (trys iš jų mirė neturėdami nė dvidešimties). Istorija tokia pat chaotiška ir nerami kaip ir jaunuolių realybė. Rodrigo nuolat klausosi ausį rėžiančios punk muzikos, pats nori suburti grupę. Jis, kaip ir kiti jo draugai, pardavinėja kokainą moksleiviams, vagia mašinas. Tačiau Rodrigo toks gyvenimas nedžiugina: jį kamuoja kasdienė nemiga, chroniški galvos skausmai, jis vis prisimena mirusią motiną...

„Rožių pardavėja“ (La vendedora de Rosa, 1998) – kitas į Kanų konkursinę programą atrinktas V. Graviria filmas. Jame pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Leidy Tabares dabar sėdi kalėjime už dalyvavimą nužudant vieną Medeljino taksistų. Filme vaidinęs Giovanni Quirozas pats buvo nužudytas. Šio filmo mirusių aktorių sąrašas, deja, ties šio vaikino vardu nesibaigia. „Rožių pardavėja“ pasakoja apie trylikametę Moniką, kuri gyvena gatvėje, kaip ir jos bendraamžiai, vartoja narkotikus, o norėdama užsidirbti, naktimis pardavinėja gėles. Šią juostą turėtų pamatyti kiekvienas, besidomintis ne tik komerciniu kinu.

Gyvenimo dramos kasyklų pašonėje

Režisieriaus Marko Grieco dokumentiniame filme „Marmatas. Aukso kalnas“ (Marmato, 2013) užfiksuotas Kolumbijos Centriniuose Anduose esančio miestelio Marmato auksakasių gyvenimas, kurie beveik penkis amžius iš savojo kalno auksą išgauna primityviu ir jau pasenusiu būdu. Iš šio tauraus metalo išgyvena 8 000 asmenų bendruomenė. Pagal dabartinius skaičiavimus, kalne dar liko aukso, kurio vertė 20 milijardų dolerių. Tai vienas iš didžiausių likusių rezervų pasaulyje. Tad nenuostabu, kad netruko prisistatyti ir didžiulė Kanados kasybos kompanija „Gran Colombia Gold“, kuri iš vietinių perpirko privačias aukso kasyklas, planuoja „aukso kalną“ visiškai sulyginti su žeme, ir, aišku, iškeldinti miestelį.

Itin vizualus filmas „Besivaikant jonvabalius“ (Cazando Luciérnagas, 2012) pasakoja apie Manrikę, kuris yra atsakingas už apleistos druskos kasyklos, esančios Karibų jūros pakrantėje, priežiūrą. Šis darbas jam tapo puikiu pasiteisinimu izoliuoti save nuo pasaulio, kuris jam daugiau nebeegzistuoja. Įprastinę Manrikės kasdienybę sutrikdo nežinia iš kur atsiradęs šuo, kuris mėgsta gaudyti jonvabalius tamsoje, ir seniai matyta trylikametė dukra Valerija. Šie du netikėti vizitai ilgainiui suteiks galimybę vienišam žmogui susigrąžinti viltį, kad gyvenimas yra gražus. Daugelio kino kritikų vertinimu, R. F. Prieto yra vienas talentingiausių šių dienų Kolumbijos režisierių.

9-asis festivalis „In Latino“ vyks 2014 m. spalio 9–16 dienomis. Šiemet didžiausias dėmesys bus skiriamas Kolumbijai: kinui, muzikai, fotografijai, maistui ir kitiems jos kultūros atspindžiams. Nepaisant to, kaip ir kasmet, „In Latino“ supažindins ir su kitomis Lotynų Amerikos šalimis. Dauguma festivalio renginių – nemokami.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...