captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pianistas J. Lowenthalis: jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos turėtų užsidaryti

Azijos šalių pianistai turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje, sako garsus pianistas Jerome`as Lowenthalis. „Jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus“, – interviu LRT Radijo laidai „Kultūros savaitė“ teigia jis.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Azijos šalių pianistai turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje, sako garsus pianistas Jerome`as Lowenthalis. „Jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus“, – interviu LRT Radijo laidai „Kultūros savaitė“ teigia jis.

J. Lowenthalis pasakoja nuolat sulaukiantis klausimo, kaip jaustųsi, jei jo mokiniai pagrotų geriau už jį. Tačiau, pasak pedagogo, taip kartais nutinka ir turi nutikti. „Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu“, – teigia J. Lowenthalis.

Šiemet Birštono vasaros menų akademijoje jaunieji Lietuvos pianistai turėjo unikalią progą visą savaitę lankyti šio garsaus Niujorke esančios Juilliardo mokyklos profesoriaus, daugelio tarptautinių pianistų konkursų žiūri nario pamokas. Į Lietuvą J. Lowenthalis atvyko savo mokinio, šiuo metu Niujorke gyvenančio lietuvių pianisto Gabrieliaus Aleknos kvietimu.

– Birštono vasaros menų akademijoje dirbote su jaunaisiais mūsų pianistais. Kiek žinau, susidomėjimas Jūsų pamokomis buvo tikrai didelis, ne visi norėjusieji pateko. Kokia Jūsų patirtis? Kaip įvertintumėte lietuvių pianistų pasirengimą, meistriškumą? Ko pasigedote?

– Sutikau labai talentingų, ir kupinų vaizduotės, imlių mokinių. Klausiate apie trūkumus. Žinoma, kiekvienas gali turėti daugiau gerų savybių, jas tobulinti, bet man svarbiausia (ką pastebėjau susipažinęs ir su šiais jaunais pianistais) – jų atvirumas ir noras sunkiai dirbti, išgirsti patarimus. Todėl negaliu apie dalyvius kalbėti neigiamai. 

– Juilliardo mokyklą, kurioje dėstote, galima apibūdinti kaip internacionalinę, kur mokosi pianistai iš įvairių pasaulio šalių. Norėčiau klausti apie fortepijono muzikos tendencijas, pokyčius. Šiandien pastebimas augantis Azijos pianistų potencialas, tarkime, japonų, kinų. Dažnai sakoma, kad šių šalių pianistai pasižymi labai precizišku, technišku atlikimu, bet esą jiems trūksta interpretacijos, kūrybinės laisvės. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte? Kokius pokyčius pastebite, kaip keičiasi fortepijono mokykla? 

– Nesusidūriau su tiek daug japonų, jie tikriausiai daugiau vyksta į Europą, bet kiti azijiečiai, pavyzdžiui, kinai ir korėjiečiai, šiandien turi stulbinantį potencialą klasikinėje muzikoje. Dirbu su nemažai studentų iš Azijos šalių ir tikrai nesutinku, kai juos vadina tik techniškais atlikėjais; jų talentas apima viską. Labai daug kas sako – jie geba pagroti tik tai, kas užrašyta natose. Taip, preciziškumas yra vienas iš svarbių azijiečių pianistų bruožų, tačiau, kaip ir bet kur kitur, tarp jų rasime muzikų, turinčių ir seklią, ir be galo lakią vaizduotę. Šiandien būtent muzikų iš Azijos potencialas ir susidomėjimas Vakarų klasikine muzika išsaugo ją. Drąsiai sakau, kad, jei ne muzikai iš Azijos, JAV meno mokyklos šiandien turėtų užsidaryti arba gerokai nuleisti standartus.

–Kodėl?

– Nėra pakankamai aukščiausios klasės muzikų ne azijiečių. Daug keliauju ir tai pastebiu visur. Prieš kelerius metus teko bendrauti su grupe Kinijos pedagogų, atvykusių į Juilliardo mokyklą. Jie stebėjosi, kuo Juilliardo mokykla ypatinga, kad sulaukia tiek užsienio studentų dėmesio, kad kinų pianistai važiuoja čia mokytis. Juokavau, neva pagrindinis skirtumas, kad Kinijoje visi studentai yra kinai, o Juilliardo mokykloje tik pusė studentų – kinai. Žinoma, tai nėra visa tiesa, bet tokios tendencijos.

Amerika niekada neturėjo tokių gilių kultūrinių tradicijų, kaip Europa, ir Amerikoje visais laikais didelę įtaką turėjo pašaliečiai, atvykėliai, kurie atnešė ir muzikos tradicijas į Ameriką. XIX a. 2-oje pusėje tai buvo vokiečių muzikai, amžiaus pabaigoje – iš Rytų Europos emigravę žydai ir vėliau, jau 20-ame amžiuje, pabėgėliai nuo Hitlerio režimo. Šiandien tokį vaidmenį atlieka muzikai iš Azijos, ir turime būti jiems dėkingi už muzikinės kultūros lygį Amerikoje mūsų dienomis.

Jei jau kalbame apie pasaulio pasikeitimus, norėčiau klausti apie fortepijono mokyklas. Europoje žinome stiprias, tarkime, rusų, prancūzų fortepijono mokyklas, tačiau šiandien, kai pasaulis vis labiau tampa globalus, studentai keliauja, ar galime kalbėti apie tokias tautines fortepijono mokyklas? Gal veikiau muzika, jos atlikimas universalėja? 

– Aš taip manau. Dažnai galvoju, ar tikrai viską galime sudėlioti pagal tautiniu pagrindu suskirstytas mokyklas. Tarkim, prancūzų mokykla. Mokiausi pas legendinį prancūzų pianistą, vieną svarbiausių vardų jų fortepijono muzikoje – Alfredą Cortotą. Jo grojimo stiliaus tikrai negalėčiau apibūdinti jokiomis kategorijomis, kurias žmonės mini kaip prancūzų mokyklos bruožus, tarkim, aiškumą,  protą ir nepriekaištingą skonį. Bet tai nereiškia, kad A. Cortotas nebuvo prancūzas.

Pamenu, diskutavome su gana nacionalistiškai šiuo požiūriu nusiteikusia bičiule prancūze. Ji man aistringai aiškino, kad prancūzų kompozitorių muziką pagroti gali tik prancūzai. Tai skamba juokingai. Bet, kita vertus (noriu būti labai atsargus tai sakydamas), egzistuoja kultūriniai skirtumai. Pedagogikos srityje, kaip ir kitose srityse, mes, amerikiečiai, žvelgiame pragmatiškiau nei europiečiai. Kai mums kas nors nepatinka, nepavyksta, sakome, kad šitaip neišeina, vadinasi, reikia bandyti kitaip. O prancūzai sakytų, kad taip negalima daryti, juk reikia daryti būtent taip, kaip reikalauja nusistovėjęs kanonas. Rizikuoju taip apibendrindamas, bet mano patirtis leidžia sakyti, kad čia ir yra skirtumai tarp europiečių ir amerikiečių mąstysenos. Amerikiečiai yra kur kas pragmatiškesni, o europiečiai – principiškesni.  

– Galbūt turite galvoje, kad amerikiečiai atviresni?

– Taip, bet vėlgi noriu būti labai atsargus taip sakydamas, nes atvažiavęs į vasaros meistriškumo kursus Lietuvoje irgi sutikau atvirus ir imlius žmones. Kaip ir sakėme, pasaulis tampa vis  globalesnis, pianistams nebeegzistuoja šalių ribos, kultūrinė apykaita gana intensyvi. Tarkime, mano mokinys, pianistas Gabrielius Alekna, mokėsi Lietuvoje, vėliau – Amerikoje. Dabar, nors gyvena Niujorke, jis vis sugrįžta į Lietuvą ir, be abejo, čia atveža tai, ką išmoko, pastebėjo gyvendamas Amerikoje. Tad tokie procesai, mokslai, žmonės keičia Lietuvos muzikinę kultūrą. Šiandien ji yra pasaulio dalis, nebeturi ir nebegali būti uždara.

Norėčiau šiek tiek pažvelgti į Jūsų karjerą. Žinoma, Jūsų karjeroje svarbią vietą užima Niujorkas, bet nemažai laiko praleidote ir Europoje. Mokėtės Prancūzijoje, dirbote Izraelyje. Kiek supratau iš Jūsų pasisakymų, prancūzų kultūra turėjo didelę įtaką Jums?

– Taip. Ir pirmiausia – literatūra. Gal keista, bet nuvykęs į Prancūziją, išmokau žavėtis prancūzų kultūra, nesijausdamas tarsi būčiau atskirtas nuo jos, svetimas. Buvo laikas, kai maniau, kad gyvensiu Paryžiuje, bet tai buvo neįmanoma. Šiandien galiu pasakyti, kad man tikrai patinka gyventi Niujorke. Ir vienas svarbiausių dalykų, kuris man patinka, kad visi, vos išlipę iš lėktuvo, pasijaučia niujorkiečiais. Nesvarbu, ar gerai kalba angliškai, ar ne, jie vis tiek jaučiasi taip, nes Niujorkas labai įvairus, pilnas skirtingiausių žmonių. O Prancūzijoje tikriausiai niekada taip nepasijusi. Taigi vėl tos skirtingos kultūrinės platumos.

– Jau užsiminiau, kad ne tik esate solistas, bet taip pat svarbi Jūsų pedagoginė veikla. Kodėl nusprendėte ne tik koncertuoti, bet ir mokyti kitus?

– Tai yra tiesiog du mano veiklos aspektai. Kai dirbi su mokiniais, esi priverstas pats būti kur kas tikslesnis, atidesnis, pavyzdžiui, daug atsakingiau galvoji, kaip reikėtų atlikti kūrinį. Kai esi tik atlikėjas, daugiau vadovaujiesi jausenomis, dažniausiai galvoji – gerai, padarysiu taip ar taip. Tačiau, kai dirbi su kitu žmogumi, jauti milžinišką atsakomybę. Juk pasakai žmogui – daryk taip, ir, jei tai idėja bloga, – eisi pragaran.

– Jūsų mokinys Juilliardo mokykloje, garsus pianistas G. Alekna, Jus apibūdino kaip tolerantišką pedagogą, kuriam svarbu parodyti, kad muzikoje egzistuoja daug įvairių kelių, pasirinkimų. Ką Jums, kaip pedagogui, dar svarbu perteikti, parodyti savo mokiniams? Į ką mokytojas turėtų stengtis atkreipti dėmesį?

– Stengiuosi sustiprinti mokinių supratimą, kaip padriki garsai tampa visuma ir kaip muzika komunikuoja. Kiekviena situacija, kiekvienas mokinys ir kūrinys yra atskiras atvejis, todėl klausausi žmonių ir galvoju, koks sprendimas geriausias. Man neįdomu studentams sakyti rutina tampančius komplimentus, kad štai šiandien tu pagrojai labai gerai arba kaip tu šiandien blogai groji. Mokiniai dažnai klaidingai mano, kad gera pamoka yra tuomet, kai mokytojas pagiria. Bet gera pamoka yra tuomet, kai ko nors išmoksti. Todėl ir savęs nuolat klausiu – kas turi būti kitaip, ką galima padaryti kitaip.

Žinoma, negalime nuneigti pagrindinių atlikimo principų, kanono. Atlikėjui yra svarbūs du dalykai: suvokti, kas parašyta natose, kokia pagrindinė kompozitoriaus žinia, ką ir kodėl tas kompozitorius sako, bet taip pat atlikėjas turi interpretuoti – pažvelgti, kas jam svarbu tame kūrinyje, pasitelkti savo jauseną, vaizduotę.

Manęs nuolat klausia, kaip jaustumėtės, jei jūsų mokinys pagrotų geriau už jus. Taip nutinka ir taip turi nutikti. Na, gal tai nenutinka taip dažnai, nes tokiu atveju turėčiau nustoti groti. Bet žmonės daro su muzika tokius dalykus, kokių aš niekada nesugebėčiau, ir tai – nuostabu. Ir savo mokiniams kartoju, kad visada atsiras žmonių, kurie padarys geriau už tave. O aš noriu mokytis iš savo mokinių, iš to ką jie daro ir visų pirma iš to, ką galiu jiems pasakyti, ką sugebu suformuluoti apie muziką, atlikimą. Kontaktas su jaunais žmonėmis būtinas. Kol esame jauni, turime labiau tiesioginį, atviresnį ryšį su meno šaltiniais. Noriu pasakyti, kad daugiau atviro, impulsyvaus užsidegimo, įkvėpimo rasime ankstyvuosiuose Ludvigo van Beethoveno darbuose, kaip ir Frederico Chopino ar kitų menininkų ankstyvojoje kūryboje. Bet kai kalbame apie L. van Beethoveno didybę, unikalumą, galvoje turime jo vėlyvuosius darbus. Taip yra todėl, kad žmonės bręsta ir ima reikalauti iš savęs daugiau, nepasiduoda pradiniam impulsui. Akivaizdu, kad L. van Beethovenas bręsdamas dėjo vis daugiau pastangų, kad išgrynintų savo pranešimą. Atlikėjai daro tą patį. Jau nebeturiu to impulsyvaus ryšio, tad man svarbu jį atrasti savo mokiniuose.

– Nežinau, ar, kalbant apie interpretaciją, korektiška vartoti tokius apibūdinimus, bet ar galima sakyti, kad egzistuoja teisinga ir neteisinga kūrinio interpretacijos? 

– Tai yra tai, ką sakiau apie Europą ir Ameriką. Klausimas – ką galima ir ko negalima daryti.  Kažkada dalyvavau atrankos komisijoje, kur peržiūrinėjome atlikėjų vaizdo įrašus ir sėdėjau greta nuostabios prancūzų pianistės. Žiūrėdama įrašus ji nuolat komentuodavo juos – ne, taip negalima atlikti šio kūrinio. Ir tai buvo patirtis, kuri leidžia man teigti – štai kur skirtumas. Amerikoje „teisingumo“ kriterijus mums nėra toks svarbus, nors, be abejo, yra tam tikros ribos.

Tuomet galima kelti ir estetinius klausimus. Pavyzdžiui, Johannas Sebastianas Bachas. Tuo laiku, kai jis kūrė, fortepijono dar nebuvo, ir daugelis jo kūrinių, kuriuos šiandien grojame fortepijonu, parašyti klavesinui. Tad, galime klausti, ar tai korektiška, ar neiškraipome autoriaus idėjų? Žinoma, tu esi tu ir, kai groji, tarkime, XVIII a. parašytą kūrinį, jį jau atlieki savaip. Kitas klausimas, kurį kartais pateikiu savo mokiniams, – ar gali ką nors daryti kitaip, nei užrašė kompozitorius. Gali, jei tai, ką darai, yra geriau. Tai įdomūs klausimai. 

Ir dar vienas dalykas apie tuos skirtumus. Kažkada buvau žiuri nariu kamerinės muzikos festivalyje Nyderlanduose. Surengėme koncertą Amsterdame ir vėliau su ta programa visą savaitę važinėjome po kitus miestus. Mūsų grupėje buvo keli olandai, kurie visada rūpinosi kelione, tačiau nuolat pasiklysdavome. Bičiulio amerikiečio tada paklausiau, kodėl mūsų kolegos neranda kelio savo šalyje. Jo atsakymas buvo – pažiūrėk, kaip jie suvokia erdvę. Amerikoje rodydamas kelią sakai – važiuok iki trečio šviesoforo, tada suk kairėn ir važiuok, kol pasieksi sankryžą ir tuomet suk dešinėn. O Europoje tau pasakys – važiuok tiesiai šiuo vingiuotu keliu, kol turėtum tolyje pamatyti besiganančias avis ir stovinčią bažnyčią. Žavu, bet labai tikėtina, kad rezultato taip ir nepasieksi. Ką tai turi bendra su muzika? Šia prasme L. van Beethovenas yra absoliutus amerikietis. Jis tarsi sako – čia turi būti „krešendo“, čia sustoji, padarai šitą, dabar šitą. Ir, jei nori, kad pavyktų, turi elgtis būtent taip. O Robertas Schumannas sako – paskubėk, kiek gali, dabar ne taip greitai, truputėlį lėčiau, jei gali. Kas tai? Emocijos. Europiečiams labai svarbu emocijos.

Jūsų, kaip atlikėjo, karjera iš ties įspūdinga: koncertai su daugybe orkestrų, dirigentų, įvairių skirtingų epochų, stilių kompozitorių kūriniai. Kas Jums svarbu formuojant repertuarą, sudarant programas? Kaip renkatės kūrinius?

– Mėgstu būti eklektiškas, kiek tik įmanoma. Esu parengęs nemažai ir atskirų kompozitorių programų, bet toks kelias manęs itin nedomina, o sudarydamas programą, pirmiausia stengiuosi, kad man pačiam būtų įdomu. Kartą mano mokytojas A. Cortotas planavo surengti prancūzų kompozitoriaus Pierre`o Boulezo koncertą ir norėjo, kad pagročiau pirmą šio kompozitoriaus sonatą. Tai buvo 1958-ieji ir tuo metu tai buvo gana nauja muzika. Pradėjau sunkiai dirbti ir, kai A. Cortoto asistento paklausiau, kaip sekasi organizuoti koncertą, jis atsakė, kad teko jį atšaukti, nes buvau vienintelis, nusprendęs groti P. Boulezo muziką. Ta muzika buvo nauja, ir atlikėjams tai buvo gana didelis iššūkis. Čia turiu omenyje, kad neretai atlikėjai renkasi lengvesnį, geriau pažįstamą kelią.

Programą sudarinėju gana ekscentriškai, repertuaras yra mano sprendimas, ir čia jau viskas priklauso nuo mano pastangų, ar pavyks įtikinti auditoriją, kad toks pasirinkimas galimas.

– Ši vasara – Jums intensyvus laikas, kiek žinau, keliaujate iš vieno renginio į kitą. 

– Taip, 45-ias vasaras praleisdavau pianistų vasaros kursuose Santa Barbaroje, o šiemet nusprendžiau praleisti kiek kitaip – keliauju po daugybę festivalių. Iš pradžių keliavau po Ameriką, tuomet nusipirkau lėktuvo bilietą aplink pasaulį: iš Niujorko skridau į Hamburgą, paskui į Vilnių, iš čia skrisiu į Pekiną, po to į Seulą. Man pačiam tokia kelionė kelia nuostabą, bet dar labiau stebinu aplinkinius, kai jie išgirsta tokius mano planus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...