captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Granauskas: ne­si­jau­čiu iš­skir­ti­nis

Savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ pateikia interviu su rašytoju Romualdu Granausku. Mo­sė­diš­kė žur­na­lis­tė Lai­ma Sen­draus­kie­nė že­mai­tiš­kai kal­bėjosi apie Mo­sė­džio pra­ei­tį.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ pateikia interviu su rašytoju Romualdu Granausku. Mo­sė­diš­kė žur­na­lis­tė Lai­ma Sen­draus­kie­nė že­mai­tiš­kai kal­bėjosi apie Mo­sė­džio pra­ei­tį.

Kaip gy­ve­na­te ir jau­čia­tės Vil­niu­je, nors esa­te gry­nak­rau­jis že­mai­tis, gi­męs Ma­žei­kiuo­se, mo­kę­sis Se­do­je, gal­būt ne pa­čius pras­čiau­sius gy­ve­ni­mo me­tus nuo 1948-ųjų pra­gy­ve­nęs Šauk­liuo­se, vi­sai ne­to­li Mo­sė­džio, dės­tęs ma­te­ma­ti­ką ir bu­vęs kla­sių auk­lė­to­ju mies­te­lio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je? Kaip da­bar Jums at­ro­do Mo­sė­dis vi­sos Lie­tu­vos kon­teks­te?

Mo­sė­diš­kiams ir ki­tiems Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tiems žmo­nėms no­riu pa­lin­kė­ti, kad grei­čiau pa­si­baig­tų lai­kas, ku­rį kar­tais vi­saip pa­va­di­nam, kad vi­siems ne­trūk­tų svei­ka­tos, ra­my­bės. Nes, ma­tyt, da­bar Lie­tu­vo­je esa­me to­kia vi­suo­me­nė (ma­nau, kad ir Mo­sė­dy­je ne ki­to­kes­nė) – su­si­skal­dę, su­si­py­kę, su­kir­šin­ti ir vi­so­kiau­si… At­si­min­kim tik vie­na: nie­kas ne­si­tę­sia am­ži­nai – vis­kas pra­eis ir vėl gy­ven­sim kaip žmo­nės, pa­leng­va. Ne­sku­bė­kim gy­ven­ti, ne­no­rė­kim iš gy­ve­ni­mo ir vals­ty­bės vis­ką gau­ti da­bar pat. Tu­rė­kim kan­try­bės – pa­si­baigs ši­ta kri­zė ir tie tą­sy­mai, rie­te­nos, ne­sklan­du­mai.

Bet Jūs kaip ra­šy­to­jas tur­būt vis tiek įžvel­gia­te, už ko po­zi­ty­vaus ga­lė­tu­me ka­bin­tis?

Kib­tis ga­li­me tik vie­nas už ki­to – kaip Bal­ti­jos ke­ly. Už ko dau­giau? Na už ko? Už ger­klės?.. Taip, mes ir taip da­rom. Ir kas iš to iš­ei­na? Grum­ty­nės, pjau­ty­nės, maiš­tai… Gy­ven­kim kaip žmo­nės – ne­pa­vy­dė­kim vie­nas ki­tam. Nie­ko nie­kur ne­nu­si­ne­šim, nie­kam čia per daug nie­ko ne­rei­kia: juk, pa­vyz­džiui, vai­kai bū­na ap­reng­ti, jei tik dar­bą žmo­gus tu­ri. Taip ir mū­sų tė­vai gy­ve­no: ir tau­pė, ir var­go. Ne­no­rė­kim vis­ko iš kar­to. At­eis lai­kas – at­si­stos Lie­tu­va, dar tik dvi­de­šimt me­tų mū­sų vals­ty­bei.

Pa­gal me­tus ji jau pri­ly­go tar­pu­ka­rio Lie­tu­vai, su­si­ly­gi­no…

Ir dau­giau pa­sie­kė. Stu­den­tai, moks­lei­viai ma­ši­no­mis va­ži­nė­ja. Ir dar abu tė­vai tu­ri po ma­ši­ną. Ir be­dar­biai vi­si. Tu­rė­kim kan­try­bės. Ga­lų ga­le esam že­mai­čiai, kan­trūs žmo­nės. Ne to­kie at­si­ti­ki­mai ri­to­si per Že­mai­ti­ją – at­lai­kėm, iš­ken­tė­jom, at­si­tie­sėm.

Jūs tur­būt ge­rai at­si­me­na­te se­ną­jį Mo­sė­dį, ir iš ten, ma­tyt, yra už­si­li­ku­sių la­bai skau­džių pri­si­mi­ni­mų…

Vie­nu lai­ku Mo­sė­džio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je bu­vo nu­ti­kęs klai­kus, šiur­pi­nan­tis įvy­kis. Ta­da mo­kė­mės se­no­jo­je kle­bo­ni­jo­je. Du pa­sta­tai bu­vo ir to­kia se­na le­dau­nė. Mes su Vac­lo­vu In­tu ją vė­liau iš­ve­žėm į Rum­šiš­kių mu­zie­jų… Vie­ną ry­tą ren­ka­si vai­kai į mo­kyk­lą ir jau ne mies­te­lio aikš­tė­je, o tos le­dau­nės kie­me gu­lė­jo trys: Sta­sius, Sta­sie­nė iš Ne­vo­čių, tre­čio­jo žmo­gaus ne­at­si­me­nu. Pa­mes­ti. To ne­ga­liu pa­mirš­ti, koks tai bu­vo su­krė­ti­mas! Aikš­tė­je gu­lė­da­vo, prie vais­ti­nės, prie Ka­tar­žio na­mų, į pa­kal­nę prie baž­ny­čios, tarp tven­ki­nio ir se­no­sios am­bu­la­to­ri­jos. Da­bar to­je pa­šlai­tė­je – V. In­to ak­me­nys. Prie Ka­tar­žio na­mo bu­vo mo­kyk­los ben­dra­bu­tis, o ša­lia – stri­bo­ky­nas. Ir prie to stri­bo­ky­no ga­lo jie bū­da­vo pa­mes­ti. Pro lan­gus žiū­rė­da­vo, kas, ei­da­mas į baž­ny­čią, ne­at­lai­kys. Gal ko­kia mo­te­rė­lė, lip­da­ma į kal­ną, pa­ma­čiu­si sū­nų ar vy­rą, iš­si­duos… O prie­šais prū­dą bu­vo se­no­ji vais­ti­nė, kliū­bas ant kam­po. Pur­vi­na­me vais­ti­nės kie­me, ku­rį vie­ti­niai va­di­no jiep­kiu, kur sta­ty­da­vo ar­klius, ir bu­vo su­mes­ti tie la­vo­nai.

Kiek Jums ta­da bu­vo me­tų?

De­šimt, vie­nuo­li­ka. Kai Sta­li­nas mi­rė, man jau bu­vo ke­tu­rio­li­ka. Bet ta­da, kai vy­ko pa­tys žiau­riau­si mė­ty­mai, bu­vau penk­to­je kla­sė­je.

Ir tai nu­ti­ko vai­kų aky­se?..

Mo­kyk­los kie­me – trys la­vo­nai kaip pa­ga­liai… Vai­kai rin­ko­si į pa­mo­kas, mer­gai­tės kly­kė…

O mo­ky­to­jai?..

Ty­lė­jo. To­dėl, kad pa­tys dre­bė­jo, kad į Si­bi­rą ne­iš­vež­tų. Ma­ri­ja En­driu­kai­tie­nė ten at­si­dū­rė ne sa­vo no­ru. Apo­lo­ni­ja Do­vy­dai­tie­nė, Pra­nas Čia­pas, Al­fon­sas Ši­lei­kis, An­dri­jaus­kas (bu­vęs ple­cha­vi­čiu­kas, ko­vo­jęs prie Se­dos ir ma­nęs, kad at­bė­gęs prie Skuo­do pa­si­slėps) bu­vo švie­siau­sios as­me­ny­bės. A. Do­vy­dai­tie­nė už­sie­ny­je moks­lus bu­vo bai­gu­si. Jei iš ma­nęs kas ką pa­da­rė, tai pa­da­rė jie. Aš pats ne­pa­si­da­riau.

Iš se­nų­jų mo­sė­diš­kių yra te­kę gir­dė­ti, kaip su­ša­lu­sius par­ti­za­nų kū­nus, pri­riš­tus vir­ve prie ar­klio, tem­pė į baž­ny­čios kal­ną, o jie – brrr, brrr į grin­di­nį… O jau­nos pa­ne­lės tuo me­tu ėjo į baž­ny­čią… Į tai len­kiu kal­bą, nes no­ri­si pa­sa­ko­ji­mo iš pir­mų lū­pų.

Aš su­pran­tu, nes iš­mi­rė ta­len­tin­giau­si pro­zi­nin­kai, ku­rie tai ma­tė. Ži­nau, kad esu pas­ku­ti­nis. Ir ne ko­kius sap­nus ap­ra­ši­nė­siu, tie­siog tai yra ma­no pa­rei­ga – kiek dar leis jė­gos, kiek ga­liu, kiek ge­bu, kol ne­už­kal­kė­jo sme­ge­nys, vi­sa tai ap­ra­šy­ti. Kad lik­tų au­ten­tiš­kas ma­čiu­sio­jo pa­sa­ko­ji­mas. Ta­da mes, vai­kai, daug ko ne­su­pra­tom. Bet da­bar jau su­pran­tam. Ir tuos įspū­džius mes vis iš­si­trau­kiam iš šir­dies ir iš at­min­ties, ap­gal­vo­jam. Ačiū Die­vui, kad nors apie tai Lie­tu­vo­je ga­lim gal­vo­ti ir kal­bė­ti. Tai yra la­bai daug.

Esa­te pri­pa­žin­tas, įver­tin­tas, skai­to­mas. Koks tai jaus­mas?

Ne­si­jau­čiu joks šlo­vin­gas, iš­skir­ti­nis. Esu pa­pras­čiau­sias žmo­gus. Ma­tot, kaip ben­drau­ju: ne­su pa­si­pū­tęs kaip koks jau­tis, kad tik vie­ną ki­tą žo­dį burbt, burbt. Nė­ra taip, kad dėl to man bū­tų dar ma­lo­niau, kad iš to džiaugs­mo pa­lu­biais kaip ko­kia mu­sė rėp­lio­čiau.

Ta­čiau Jū­sų kaip žur­na­lis­to ir ra­šy­to­jo meist­riš­ku­mas, už­si­mez­gęs dar Skuo­do ra­jo­no laik­raš­čio „Mū­sų žo­dis“ re­dak­ci­jo­je, pa­ste­bi­mai iš­au­go?..

Ne­ga­liu skai­ty­ti nė vie­nos sa­vo pa­ra­šy­tos kny­gos. Kar­tą, prieš pen­ke­tą me­tų, pa­skai­čiau ir pa­gal­vo­jau – koks mul­kis ga­lė­jo ši­taip ra­šy­ti? Kaip taip ga­li­ma ra­šy­ti? Da­bar ra­šy­čiau vi­siš­kai ki­taip. Juo­kiuo­si. Ne­pa­ra­šiau kny­gos, ku­ri man da­ry­tų įspū­dį. Ne­pa­ra­šiau jo­kio še­dev­ro ir ne­pa­ra­šy­siu. Še­dev­ras yra tas, ku­rio sie­ki, bet ne­pa­siek­si. Ir ku­rio nie­ka­da ne­pa­ra­šy­si. Bet siek­ti rei­kia, nes ki­taip ne­pa­ra­šy­si.

Gy­ve­na­te Vil­niu­je, bet, at­ro­do, nuo­lat me­na­te Mo­sė­dį. Ką da­ry­tu­mė­te, jei vėl ten at­si­dur­tu­mė­te?

No­rė­čiau, jei tik ga­lė­čiau, pats nu­va­žiuo­ti į Mo­sė­dį: su­si­tik­ti su sa­vo bu­vu­siais mo­ki­niais, ku­rie dar ten gy­ve­na, su pa­žįs­ta­mais, ku­rie dar gy­vi. No­rė­čiau ten pa­vaikš­čio­ti, nors be­veik ne­pa­ei­nu. Bū­tų taip anks­čiau, pir­mu tai­ky­mu nu­ei­čiau pas V. In­tą, pas­kui – pas tą, pas an­trą, tre­čią. Su­ži­no­čiau, kaip gy­ve­na, kuo al­suo­ja, ko­kie var­gai mo­sė­diš­kius spau­džia. Įdo­mu bū­tų pri­si­min­ti, pa­si­šne­kė­ti.

Da­bar mo­sė­diš­kių nuo­mo­nės iš­si­sky­rė dėl tven­ki­nio prie­žiū­ros ir nuo­mos, net ki­lo daug ne­pa­grįs­tų aist­rų.

Tik ži­nau, kiek kru­vi­no pra­kai­to ten įdė­jo V. In­tas, kiek daug prie jo at­si­ra­di­mo pri­si­dė­jo ko­lū­kis, pa­tys mo­sė­diš­kiai. Tas tven­ki­nys – vi­so Mo­sė­džio tur­tas. Mo­sė­dis be tven­ki­nio – kaip be baž­ny­čios… Jei bū­tų ki­taip, se­na­sis An­ta­nas Do­nė­la, ku­ris daug me­tų kiek­vie­ną ry­tą ir va­ka­rą „kom­bi­kor­ma“ pa­prū­dy le­si­no an­tis, kars­te var­ty­tų­si. V. In­tas pri­ve­žė juo­dų­jų ir bal­tų­jų gul­bių, pri­lei­do bal­tų­jų amū­rų, at­ve­žė į Mo­sė­dį bal­tų­jų, rau­do­nų­jų, mė­ly­nų­jų van­dens le­li­jų. Mes su juo kru­vi­nais pirš­tais iš Luo­bos ten esam su­lei­dę tris šim­tus vė­žių…

Ir pats gy­dy­to­jas, ak­me­nų mu­zie­jaus įkū­rė­jas V. In­tas bu­vo ne­įkai­no­ja­ma do­va­na Mo­sė­džiui. Jums pa­si­se­kė su juo gy­ven­ti tuo pa­čiu lai­ku.

Tai bu­vo vie­nin­te­lis ma­no drau­gas Mo­sė­dy­je. Mes lai­kė­mės vie­nas ki­to. Nors bu­vau de­šim­čia me­tų jau­nes­nis, jis bu­vo toks pat pa­siu­tęs, ne­per­kal­ba­mas. As­me­ny­bės daž­nai su­si­ker­ta kaip kir­vis į ak­me­nį, bet mes kaž­kaip su­ta­pom.

O gal tai bu­vo pro­vin­ci­jos as­me­ny­bių mag­ne­tiz­mas?

O su kuo dar ta­da ga­lė­jau drau­gau­ti? Net mo­ky­to­jos gy­ve­no gal de­šimt me­tų kny­gų ne­skai­čiu­sios. Tik svar­bu joms bū­da­vo pa­šer­ti kiau­les – po dvi lai­ky­da­vo. Nuo al­gos iki al­gos. Kad tik su­si­tau­py­tų pi­ni­gų ir nu­si­pirk­tų ko­kį za­po­ro­žie­tį. Jo­kių ki­tų tiks­lų ne­tu­rė­jo. Ir vi­sai to­kioms ne­svar­bu, kas iš mo­ki­nių iš­eis… V. In­tui bu­vo svar­bios žmo­gaus sa­vy­bės, o ne su ko­kio­mis jis kel­nė­mis. As­me­ny­bės Lie­tu­vo­je ne­si­mė­to.

Kre­tin­go­je gy­ve­nan­ti Jū­sų mo­ki­nė Da­nu­tė Du­naus­kai­tė tvir­ti­na, kad jų kla­sės su­si­ti­ki­me de­šimt me­tų po mo­kyk­los bai­gi­mo V. In­tas vi­sus pakvietė į sa­vo so­dy­bos pin­tą pa­vė­si­nę, ku­rią jam ves­tu­vių pro­ga pa­do­va­no­jo Skuo­do ra­jo­no tau­to­dai­li­nin­kai, ir pa­sa­kė: „Aš jums pa­lie­ku sa­vo erd­vę…“

V. In­tą bu­vo iš­ti­kę trys in­sul­tai, du in­fark­tai, su juo il­gai ta­rė­mės, ką to­liau da­ry­ti, o su tuo­me­ti­niu kul­tū­ros mi­nist­ru mir­ti­nai dėl to per­si­rie­jom. Pas V. In­tą tuo rei­ka­lu va­žia­vau spe­cia­liai ir skam­bi­nau tiems, ku­rie spren­dė, kas at­eis į jo vie­tą. Re­gis, ga­vo. Bet ne­rei­kia no­rė­ti, kad Mo­sė­dy­je at­si­ras­tų dar vie­nas V. In­tas.

Re­gis, tarp di­de­lių V. In­to dar­bų ir Jū­sų šir­dies bei sie­los da­le­lė Mo­sė­dy­je li­ko?..

Kuož­nos ak­mou, tuo­kės tuo­nas ak­mė­nū pa­kie­lė veins pats, pa­kie­lė muo­sė­dėš­ke, kie­liau aš, kie­lė vė­sė kro­vė­nas na­gas. Vo šė­ta pa­si­vei­zie­kėt, kap de­vė ak­mou – pėršts ėšt­ryš­ka. Vė­sė dėr­buom, vė­sė ejuom dėrb­tė. Ož­te­ka V. In­tou pa­sa­ky­tė, ka sek­ma­die­nie ėš ry­ta ate­kėt. Tas dė­die­sis kū­lis pry­šas krau­to­vė… Kap var­guom anou be­sta­ty­da­mė… Va­žia­va so trak­tuo­res, so bul­duo­ze­res tuoks Zū­bė ėš Šė­lo­tės mė­lio­ra­cė­jės, yr daug pa­die­jės. Tėn ont ak­me­neis tor bū­tė lėn­te­lė. Tėn bo­va daug no­si­pel­no­sių – ėr ko­mo­nis­ta, ėr ne ko­mo­nis­ta. Ėr Dzė­mė­se­vi­čios, ėr Kviet­kaus­kis, ėr Skou­da ra­juo­na val­džė. Ai, mo­na nuo­pel­na če kuo ma­žiau­sė.

Sa­kot, kad Mo­sė­dis ne tik iš ak­me­nų, bet ir iš dau­gy­bės žmo­nių dar­bų su­lip­dy­tas…

Vė­su muo­sė­dėš­kiu. Bėnt vė­sė džiau­gies. Ont apy­lėn­kės laip­tu stuo­vie­jė Ged­mėns, om­žė­na­tėl­sė, apy­lėn­kės pėr­mė­ninks. Vuo mes kap skroz­dės, tou aš eso ap­ra­šės kny­guo „Trys vie­nat­vės“. Tou dė­dė­lio­jį ak­mi­nį nuo­rie­jom pa­sta­ty­tė. Be­veik pėn­kės tuo­nas svie­rė. Ėsė­kėr­tau ė pėrš­ta, bie­gau ė vais­tė­nė, ka ap­rėš­to. Ged­mėns ėsėsp­rėn­dės: „No be­pruo­tis, no be­pruo­tis, prė­ve­žė tų kū­lių, pa­sio­sem, ka be­reks ėš­vež­tė.“ Muo­sė­dėš­ke kuož­na pa­va­sa­rį anus tu­rie­jė nu­rink­tė nu dėr­vų – ne­ijei­si so plū­go. Ėr mes, ėr mū­sa tie­va anus ėš­ve­žė­nie, a ons vež ė mies­ta­lį. Pa­skou pa­tys eit, veins ėš kė­ta jouk­da­mies.

Pas­kui jau sa­vai­me žmo­nės ėmė gerb­ti ak­me­nis…

Kol da ne­bū­da­va snė­i­ga, so V. In­to lio­u­bam etė ėiškuo­tė du­bė­nie­tų­jų ak­mė­nų. To­rė­jau še­tuo­nėš­ką nuo­jau­tą – vei­zo ė pei­za­ža, kor opa­lių san­ta­kas, ou­žou­ly­na, sa­kau, čė tor bū­tė ak­mou. Pu skėrps­ty­nus, vėrkš­ty­nus mal­sė­muos po­sė dei­nuos – vei­ziek yr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...