captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Jautakaitė: Lietuvoje suskambėjusi mano daina gyvenimą padarė daug prasmingesnį

Kai mano daina ėmė skambėti Dainuojančios revoliucijos laikais, aš išgyvenau fantastišką nuostabą ir didelį džiaugsmą, sako JAV gyvenanti lietuvių dainininkė, kompozitorė, pianistė ir poetė Gintarė Jautakaitė. „Aš pasijutau reikalinga – ne tik kaip dekoracija, suvenyras ar kažkoks dekoratyvinis daiktas, kas būdinga populiariajai kultūrai“, – tikina ji.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.
A. Kubaičio (BFL) nuotr.

Kai mano daina ėmė skambėti Dainuojančios revoliucijos laikais, aš išgyvenau fantastišką nuostabą ir didelį džiaugsmą, sako JAV gyvenanti lietuvių dainininkė, kompozitorė, pianistė ir poetė Gintarė Jautakaitė. „Aš pasijutau reikalinga – ne tik kaip dekoracija, suvenyras ar kažkoks dekoratyvinis daiktas, kas būdinga populiariajai kultūrai“, – tikina ji.

Tada, prisipažįsta menininkė, ji suprato, kad žmonėms gali duoti kažką daugiau, nei vien patenkinti poreikį gerai praleisti laiką: „Tada pagalvojau – netgi jei parašysiu tik vieną dainą, kuri taps liaudies daina, mano gyvenimas gaus didesnę prasmę, negu kada nors galėjau svajoti.“

– Gerbiama Gintare, Jūs iš Lietuvos išvažiavote dar prieš jai atgaunant nepriklausomybę. Kaip visa tai, kas vyko Lietuvoje, išgyvenote svetur?

– Su nuostaba, džiaugsmu ir dideliais lūkesčiais. Labai pavydėjau, kad taip neįvyko, kol aš dar gyvenau Lietuvoje – galbūt būčiau įkalbėjusi vyrą pasilikti Lietuvoje ir neemigravusi. Žinoma, buvo labai baisu stebėti įvykius ir galvoti, kaip čia viskas baigsis, kas bus.

– Jūsų dainos skambėjo ir Dainuojančios revoliucijos metu. Ką jaučia kūrėjas, kai jo dainas dainuoja daugybė žmonių?

– Jausmas labai keistas, nes niekada nekūriau masinės muzikos, niekada nebuvau prisitaikėlė. Todėl man buvo nuostabu, keista ir stebuklinga išgirsti, kad mano dainą taip mėgsta ir atlieka net chorai. Jausmas buvo toks, kad sunku patikėti. Antra, kai kompozitoriai, pvz., Juzeliūnas, Kuprevičius ir kiti, kuria chorams arba simfoniniams orkestrams, jie žino, ką daro. O kai tavo, dar nesubrendusio individo, galima sakyti, vaiko, parašyta daina staiga suskamba kitų žmonių lūpose...

Mano daina įsižiebė kaip laužas, labai greitai ir tai man sukėlė fantastišką nuostabą, didelį džiaugsmą. Aš pasijutau reikalinga – ne tik kaip dekoracija, suvenyras ar kažkoks dekoratyvinis daiktas, kas būdinga populiariajai kultūrai. Pamačiau, kad galiu duoti žmonėms kažką daugiau, o ne vien patenkinti poreikį gerai praleisti laisvalaikį. Tada pagalvojau – netgi jei parašysiu tik vieną dainą, kuri taps liaudies daina, mano gyvenimas gaus didesnę prasmę, negu kada nors galėjau svajoti.

– Jūs gana dažnai apsilankote Lietuvoje. Šį kartą koncertavote ir gimtojoje Tauragėje. Kokius koncertus padovanojote klausytojams?

– Šį kartą buvo nuostabūs koncertai Kaune, Palangoje, Tauragėje, net nenumatytas – Druskininkuose. Bet aš visados su džiaugsmu koncertuoju. Šį kartą pristatau Lietuvai savo naujausią darbą – lopšinių plokštelę vaikams. Ji turi daug staigmenų ir daug prasmės. Sigutė Ach šią plokštelę išleido nuostabioje dėžutėje su labai gražia knygele. Mes maždaug prieš penkerius metus nusprendėme kažką padaryti kartu. Kadangi tai Sigutė Ach – su kasytėmis ir raitytais bateliais, supratau, kad reikia orientuotis į vaikus. Tik nežinojau, ar tai bus opera, ar miuziklas, ar plokštelė. Tada mudvi sugalvojome įrašyti lopšines. Viena lopšinė juokinga, kita – apie gamtą, trečia – apie lėles.

Be to, jos yra įvairiomis kalbomis, kad vaikams prieš miegą nebūtų per daug informacijos. Lopšinės tiesiog turi skambėti kaip paukščio čiulbėjimas, pvz., japoniškai. Tačiau čiulbėjimas čiulbėjimui nelygus. Jis turėtų teikti naudos vaiko ateičiai: ugdyti fonetinę estetiką, imlumą, žingeidumą – o kokie čia garsai, žodžiai? Todėl prieš miegą vaikai turės ne darbo, o stebuklą, taigi nustebs, pavargs ir apsnūs. Bet po penkerių metų vaikutis staiga panorės sužinoti, kokia čia kalba, kur tie žmonės gyvena, kaip jie piešia, kaip valgo. Jei man būtų ketveri metai, ir aš tokius klausimus užduočiau.

Noriu, kad tūkstančiai vaikų įvairiose pasaulio šalyse keltų būtent tokius klausimus estiškai, japoniškai, norvegiškai, lietuviškai ir kitaip. Ši plokštelė unikali tuo, kad ją gali nuvežti vaikučiams, kurie gyvena, tarkim, Anglijoje arba Norvegijoje. Tada jie prieš miegą girdės gražią gimtąją kalbą. O jų draugai taip pat sužinos, kaip skamba lietuvių kalba. Jei vaikas gyvena Norvegijoje, jis girdės ir norvegišką lopšinę, todėl norvegų kalbos gal ne taip bijos darželyje ar kur nors kitur.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...