captcha

Jūsų klausimas priimtas

57 „Lėlės“ sezonas – nauji veidai

Rugpjūtį „Lėlės“ teatras, kaip ir kiekvienais metais, pirmasis pabunda iš vasarinio snūdo ir jau 16 d. kviečia savo mažiausius žiūrovus į Vitalijaus Mazūro spektaklį „Raudonkepurė“.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Rugpjūtį „Lėlės“ teatras, kaip ir kiekvienais metais, pirmasis pabunda iš vasarinio snūdo ir jau 16 d. kviečia savo mažiausius žiūrovus į Vitalijaus Mazūro spektaklį „Raudonkepurė“.

Rugpjūčio 17 d. bus tęsiamios atidarytuvių linksmybės ir keliamos „Voro vestuvės“, kuriose teatras ragina apsilankyti visus, dar nespėjusius pamatyti šio spektaklio praėjusio sezono pabaigoje. O štai naują 57-ą sezoną didžiojoje salėje rugpjūčio 31 d. tradiciškai atidarys ilgiausiai teatro repertuare besisukantis, tačiau vis nepabostantis Antano A. Jonyno ir Vitalijaus Mazūro spektaklis vaikams „Cirkas yra cirkas“.

Be jau ne pirmą kartą scenoje rodomų ir žiūrovų pamėgtų vaidinimų teatras per ateinantį pusmetį numato net tris premjeras: spektaklį statys teatro senbūvis Rimas Driežis, o naujų, pašėlusių vėjų įneš iš Klaipėdos statyti spektaklio atvykstanti Gintarė Radvilavičiūtė bei pirmą kartą tokio žanro darbą teatrui kursiantis charizmatiškasis dramos teatro režisierius Agnius Jankevičius. Šiomis debiutantų premjeromis teatras tęsia bendradarbiavimą su jaunais, perspektyviais ir jau pasižymėjusiais kūrėjais, kurių darbuose ryškėja naujos, eksperimentinės formos ir atvirumas plastiniams bei žanriniams ieškojimams.

Į pirmąją naujo sezono premjerą teatras pakvies žiūrovus rugsėjo pabaigoje. Šiuo metu „Lėlėje“ spektaklį jaunimui ir suaugusiems „Smėlio žmogus“ pagal vokiečių romantizmo klasiko E. T. A. Hoffmano apsakymą kuria viena talentingiausių ir įdomiausių lėlių teatro režisierių Lietuvoje Gintarė Radvilavičiūtė. Jai talkina teatro dailininkė Renata Valčik. Pasak kūrėjų, tai kūrinys apie Žmogų, pasimetusį tarp fantazijų ir realybės. Tai pasakojimas apie Žmogaus sielos degradaciją dėl egoizmo, netikėjimo, abejonės. „Tai ir apie kaltės jausmą, kuris trukdo laimingai gyventi. Kai netikra kaltė tampa tikra ir išsipildo. Tik mūsų tikėjimas teikia mūsų vaizduotei galią. Mūsų pačių asmenybės fantomas ‒ šešėlinė, nematoma pusė ‒ kurio artima giminystė su mumis pačiais ir didžiulis poveikis mums arba nusviedžia mus į pragarą, arba iškelia į dangų,“ ‒ sako spektaklio režisierė G. Radvilavičiūtė. Pagal „dailininko teatro“ principus kuriamas spektaklis žada būti sąmonės kamščius pramušančia vizualia kelione, kurioje bus žaidžiama šviesa ir šešėliais, o fantastikos ir grotesko elementai pakutens ir pažadins giliausius vaizduotės klodus. Kalbėdama apie būsimą spektaklį, režisierė sako: „Šiame kūrybiniame etape mane domina lėlės ir aktoriaus transformacija, susidvejinimas, dvilypumas... tai yra magiškiausias nejaukumą keliantis dalykas – abejonė ar gyva esybė yra gyva, ir, priešingai, ar negyvas daiktas vis dėlto nėra gyvas.“

Klasikos išsiilgusių žiūrovų lapkričio pabaigoje laukia Rimo Driežio premjera „Saulės vaduotojas“ pagal lietuvių liaudies pasakas ir Aldonos Liobytės specialiai lėlių teatrui sukurtą pjesę „Trys negražios karalaitės“. Šis tradicinis spektaklis bus kuriamas pagal „šėpos“ teatro principus, suteikiant jam mitologinio, archainio pasaulio struktūrą. Pasak režisieriaus, spektakliu bus siekiama pristatyti vaikams jiems artimą, girdimą, pažįstamą pasaulį, įvilktą į pasakos rūbą, ir paskatinti jaunuosius žiūrovus per anksti nepanirti į buitį, išlaikyti vaikišką fantazijos aktyvumą. Šiame technologinių naujovių, nuolatinės kaitos laikmetyje šiuo spektakliu norima sugrąžinti prie pirmapradžių lėlių teatro formų.

Eksperimentinės dvasios su nauju darbu juodraštiniu pavadinimu „Maršrutas“ į teatrą įneš Agnius Jankevičius ir jo suburta kūrybinė grupė. Tai spektaklis apie kintantį Vilnių, betikslį, nesąmoningą vaikymąsi vakarietiško modelio, kuriant bespalvį miesto veidą ir atsisakant miesto unikalumą kuriančių įvaizdžių. Fiktyvios istorijos centre ‒ Vilniaus miesto maršrutinių mikroautobusų likimas ir su juo susijusios anekdotinės mistifikacijos. „Taip ir įsivaizduoju, kaip kažkokiame Gudijos miške „verkia“ į detales išrinkinėjami „mikriukai“, gęsta jų „akys“ ir paskutinį ilgesingą atodūsį leidžia motorai“ ‒ apie būsimą darbą pasakoja A. Jankevičius. Pagal kolektyvinės kūrybos principus kuriamas spektaklis žada įtraukti kiekvieną prie jo dirbantį kūrėją ir tapti intriguojančiu menų sintezės eksperimentu, o daugiasluoksnį teatrinį veiksmą, papildytą dramine vaidyba, šokio bei vokaliniais elementais, spektaklio kūrėjai įsisvaizduoja įvilksią į juodojo humoro farso rūbą. Naujienų skilčių, miesto legendų ir autorinių fantazijų veikėjai ‒ iškastruotas Vilnius, „mikriukai“, šiuolaikiniai ir istoriniai meno objektai bei veikėjai ‒ atgims anekdotinių situacijų siužetuose, provokuos ir kvies jei ne maištauti, tai bent jau kritiškiau pažvelgti į aplinkui vykstančius procesus, kuriuos pernelyg dažnai iš tingulio, inercijos ar tiesiog nuomonės neturėjimo priimame kaip savaime suprantamus.

Dar viena būtina paminėti naujiena yra ta, kad nuo š.m. rugpjūčio teatro vadovu naujai perrinktas Juozas Marcinkevičius. Jis teatre žada ir puoselėti tradicijas, ir intriguoti naujovėmis. Pasak teatro vadovo, du svarbūs „Lėlės“ vykdyti edukaciniai projektai nenutrūks, tik įgaus kiek kitokias formas. Nuo 1998 m. sėkmingai vykdomas „Teatras „Lėlė“ ‒ Rytų Lietuvos vaikams“ projektas transformuosis į „keliaujantį autobusą“, t.y. mobilią gastrolinę trupę, kuri su teatro stebuklu ir lėlių pasauliu pažindins kultūros pašonėje esančių regionų vaikus. Taip pat prisiminus 2013 m. „Juozas Art“ galerijoje vykusią unikalią „Lėlės“ scenografijos parodą, ketinama panašias parodas rengti ir toliau, o pasitelkus „Gyvojo lėlių muziejaus“ lobius organizuoti kilnojamąsias parodas po Lietuvą.

Šį sezoną teatras, kaip ir bene kiekvienais metais, atstovaus Lietuvą tarptautiniuose festivaliuose. Rudenį Rolando Kazlo „Ne pagal šio pasaulio madą” keliaus į Rygoje vyksiantį Baltijos šalių dramaturgijos festivalį, o žinią apie gėrį ir meilę Rusijoje skleis R. Driežio spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, kuris dar praeitais metais buvo pakviestas dalyvauti pirmą kartą rengiamame Aktualaus lėlių teatro festivalyje viename įdomiausių lėlių teatrų Sankt Peterburge ‒ Didžiajame lėlių teatre. Šiuo dalyvavimu „Lėlės“ teatras ne tik tęsia seniai užsimezgusį kūrybinį dialogą su viena festivalio organizatorių Ana Ivanovna-Brašinskaja, sukūrusia mūsų teatro scenoje spektaklį „Meteo“, bet ir stengiasi išlikti ištikimas pozityvioms vertybėms politinių įvykių chaose.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...