captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jaunieji bardai energingai žengia į sceną

Dainuojamosios poezijos gerbėjai tikriausiai net nemirksėdami išvardintų garsiausius šio žanro kūrėjus, kurių dainos nepaliaujamai skamba naktimis prie stovyklos laužo, puošia studentiškas dienas, nuspalvina romantiškus pasimatymus ar išspaudžia ilgesingų prisiminimų ašarą. Tačiau gyvybės natai suteikia ne tik nemarios žymiausių bardų dainos, bet ir į sceną ryžtingai bei atvira širdimi įžengiantys jauni žmonės, pasiruošę dalintis savo muzikiniais ieškojimais ir atradimais, rašoma pranešime spaudai.
„23-ias ąžuolas“, Organizatorių nuotr.
„23-ias ąžuolas“, Organizatorių nuotr.

Dainuojamosios poezijos gerbėjai tikriausiai net nemirksėdami išvardintų garsiausius šio žanro kūrėjus, kurių dainos nepaliaujamai skamba naktimis prie stovyklos laužo, puošia studentiškas dienas, nuspalvina romantiškus pasimatymus ar išspaudžia ilgesingų prisiminimų ašarą. Tačiau gyvybės natai suteikia ne tik nemarios žymiausių bardų dainos, bet ir į sceną ryžtingai bei atvira širdimi įžengiantys jauni žmonės, pasiruošę dalintis savo muzikiniais ieškojimais ir atradimais, rašoma pranešime spaudai.

„Jauniems kūrėjams reikia duoti galimybę pasirodyti, nes individualiai jiems sunku prasimušti pro įvairius barjerus. Šalia to, sceninės aikštelės suteikimas jaunimui yra rūpinimasis žanro ateitimi“, – neabejoja Lietuvos kino ir teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, šį savaitgalį Anykščiuose vyksiančio Nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ meno vadovas Gediminas Storpirštis, patikindamas, kad ir šiemet pirmasis minėto festivalio dienos koncertas bus skirtas būtent jaunųjų talentų pasirodymams.

Anot žinomo atlikėjo, festivaliai yra abipusė nauda: tiek žiūrovams, kurie pamato naujesnius veidus, tiek dalyviams, kurie išgirsta vieni kitus, turi galimybę kartu pabūti, mokytis, stebėti kolegas. Visi gauna daugybę impulsų, o tai sudaro sąlygas palaikyti patį procesą ir užtikrinti festivaliu gyvybingumą.

„Mes labai gerbiame savo festivalio žiūrovus ir siūlome jiems tai, kas, mūsų nuomone, yra šiuo metu įdomu. Tai ir naujos kūrybinės praktikos, ir tam tikros jaunatviškos stilistikos. Visąlaik norisi ieškoti naujienų – tam ir skirta pirmoji diena, kad daugiau susipažintumėme, pamatytumėme tam tikras ateinančios jaunosios kartos tendencijas. Manau, kad žmonėms įdomu patiems stebėti pirmus žingsnius tų atlikėjų, kurie netolimoje ateityje galbūt taps iš tikrųjų garsūs“, – įsitikinęs G. Storpirštis.

G. Storpirštis, organizatorių nuotr.

Festivalio „Purpurinis vakaras“ penktadienio koncerto programoje naujų vardų netrūksta. Kaip randami šie nauji talentai? VšĮ „Bardai LT“ turi visą sistemą, kaip ieškoti tokių žmonių: tam skirti įvairūs konkursai bei atrankos. „Štai ir šiandien jau garsias dainininkes Ievą Narkutę bei Aliną Orlovą pirmąkart išgirdau būtent moksleivių dainuojamosios poezijos konkursuose. Konkursai bei atrankos – kryptingas nuolatinis darbas, kuris kasmet vyksta jau 7-iuose Lietuvos regionuose“, – pasakoja aktyvus šių konkursų organizatorius ir komisijos narys G. Storpirštis, džiaugdamasis, kad į konkursą paprastai ateina neatsitiktiniai ir motyvuoti jauni žmonės, o mokyklose atsiranda mokytojų, kurie geba paruošti naujus atlikėjus.

Ar atrinkti jaunuoliai įsitvirtins muzikos padangėje kaip kūrėjai – jų pačių sprendimas, tačiau VšĮ „Bardai LT“ visuomet pasiruošusi sudaryti jiems palankias sąlygas, stengdamasi neprarasti ryšio su pastebėtais žmonėmis, juos globoti ir ateityje kviesti į organizuojamus koncertus.

„Aišku, tie jauni žmonės atsiranda su įvairiomis paskatomis: vieni, kurie taikosi į pagrindines scenas ir iš tikrųjų yra potencialūs ir labai įdomūs kūrėjai, bei kiti, kurie taip pat yra patrauklūs, bet jiems reikia truputį daugiau sceninės patirties ir pasitikėjimo savimi. Manau, kad „Purpurinis vakaras“ neabejotinai visiems jiems yra geras tramplinas į sceną“, – teigia G. Storpirštis.

Daug dėmesio jaunimui skiriančiame festivalyje nuskambės ir trys bardų muzikos arenoje vis dažniau linksniuojami vardai: solistas Žilvinas Ališauskas, duetas „23-ias ąžuolas“ bei Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos ansamblis.

Ž. Ališauskas: muzika man yra kažkas sakralaus

Ž. Ališauskas, organizatorių nuotr.

Žilvinas Ališauskas muzikuoti pradėjo nuo mažens, didžiausias impulsas tam buvo jo senelės pamokos. Jau tada ji anūką mokė groti įvairiais instrumentais, dainuoti liaudies dainas – taip ir išugdžiusi meilę muzikai.

„Muzika man yra kažkas sakralaus, lyg meditacijos seansas, tyli rezignacija, padedanti man bet kokiu gyvenimo momentu“, – teigia 19-metis, du metus iš eilės laimėjęs respublikinį Lietuvos moksleivių dainuojamosios poezijos konkursą bei užėmęs antrąją vietą Vytauto Kernagio konkurse „Nenusigąsk, tai aš“.

Paklaustas, kuo jį sužavėjo dainuojamosios poezijos žanras, vaikinas skuba patikslinti, kad tai dainuojamoji poezija surado jį, o ne atvirkščiai: „Pamenu, visai netyčia radau vieną Sauliaus Mykolaičio dainą, nuo kurios ir pradėjau pažindintis su šiuo žanru. Kuo labiau į jį gilinausi, tuo labiau supratau, kaip tai yra artima, nes tai jungia skirtingo tipo melodijas su įvairiausių nuotaikų tekstais.“

Nuolat kažko naujo ieškantis Ž. Ališauskas stengiasi neprisirišti prie vieno stiliaus – tai atsispindi ir jo kūryboje, išreiškiančioje skirtingus jausmus, apimančioje skirtingus žanrus.

„Paprastai atlieku ramias, melancholiškas dainas. Dainuodamas stengiuosi įsijausti tiek į tekstą, tiek į ritmiką ar melodiją. Jausmas yra svarbiausia. Muzika ir kūryba man yra tarsi oras, tai būtinas komponentas mano gyvenime. Nenoriu to vadinti nei darbu, nei hobiu – tai tiesiog yra dalis manęs“, – atvirauja jaunasis kūrėjas, kurio pastebima pažanga ir branda džiaugiasi ir G. Storpirštis.

„23-io ąžuolo“ istorija – lyg pasaka

„Seniai seniai Vilniuje augo didelis ir senas ąžuolas, kuris per savo gyvavimą subrandino daug įvairiausių gilių. Vienoje iš jų skambėjo muzika. Iš jos išaugome mes”, – tarsi pasaką pradeda sekti 2008 m. tais susikūrusio dueto „23-as ąžuolas“ atstovė Justina Semaškaitė.

Po to paties ąžuolo šakomis užaugo ir jos scenos bendražygis Domantas Dragūnas. „Šakojamės į skirtingas puses, bet šaknys tos pačios“, – teigia mergina, prisimindama, kad su D. Dragūnu muzikos pasaulyje susitiko mokytojos paprašyti padainuoti. O netrukus ir patiems pasidarė įdomu, tad naujai susikūręs duetas ėmėsi pats kurti ir ieškoti tinkamiausio skambesio.

„Prieš atsirandant mūsų duetui buvau pastebėjęs, jog dažnai dainuojamojoje poezijoje per mažai dėmesio skiriama muzikai. Tad tikriausiai noras įdėti daugiau muzikos šalia poezijos ir buvo pagrindinė paskata pasirinkti šį žanrą“, – svarsto D. Dragūnas, neabejodamas, kad muzika padeda geriau pajusti tekstą.

Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos ansamblis norėjo„šmaikštalo“

Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos ansamblis, organizatorių nuotr.

Ar esate kada buvę ant Kristoforijos kalno? Jei ne, nenuostabu, kad dar nepažįstate tenykščių gyventojų – šaunaus ir energingo Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos ansamblio. Tai keturi jauni žmonės, šiemet pabandę sudalyvauti Vilniaus miesto bei respublikiniame dainuojamosios poezijos konkursuose. Ne tik dalyvavo, bet ir laimėjo antrąsias vietas. Kas jie?

„Aleksandras Kovzanas groja trimitu ir pianinu, turi absoliučią klausą ir gali atkurti bet kokią išgirstą melodiją. Matas Čiplys – perkusinių instrumentų valdovas. Ignas Stanevičius virpina gitaros stygas, o šalia to yra bitininkas ir profesionalus medaus žinovas bei būsimas istorikas. Ansamblio vokalas yra Inga Valionytė. Ji jaudinasi labiausiai iš visų. Gal ir todėl, kad dabar stovi kryžkelėje, tad vien svajoja ir rašo“, – žaismingai kolektyvą pristato Matas.

Mokytojai Dainorai Eigminienei parodžius dainuojamosios poezijos vartus, autoritetingiems vertintojams G. Storpirščiui bei Domantui Razauskui patarus, pamokius bei nukreipus teisinga linkme, ketveriukei beliko sugalvoti, nuo ko pradėti.

 „Norėjome tokio truputį „šmaikštalo“. Taip atradome poeto Vlado Šimkaus eilėraščius. Kiekvienas tekstas turi savo skambesį, tačiau jis ne visuomet lengvai randamas. Ruošdami vieną iš dainų, penkias valandas praleidome ieškodami tinkamo teksto. Praradus viltį ir besiskirstant, Ignas ėmė groti kelis akordus, o knygoje netyčia atsivertė „Vasaros idilė“. Aleksandras užgrojo trimitu ir ėmėm dainuoti...“, – prisimena Inga, būdama tikra, kad kuriant svarbiausia yra atvirumas kūrybiniam impulsui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...