captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filosofas: V. Vyčinui gimė idėja, kaip apsiginti nuo pseudokultūrų įtakos

Lietuvių išeivijos filosofo Vinco Vyčino tikslas buvo saugoti mūsų kultūrinį paveldą, kurio nepalietė kitas Europos tautas pakeitę urbanizacijos procesai, sako filosofijos mokslų daktaras Žilvinas Svigaris. „Beveik visas V. Vyčino kelias ir buvo bandymas atiduoti save krivių tradicijai. Amerikoje jis bandė suburti emigrantus ir Kanadoje nupirko tuo metu nebrangios žemės, [...] kad būtų galima steigti lietuvių gyvenvietę, kurioje būtų puoselėjamas senasis gyvenimo būdas, tai, ką jis išmoko iš senelio, ką matė senajame Lietuvos sodžiuje“, – pasakoja Ž. Svigaris.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Lietuvių išeivijos filosofo Vinco Vyčino tikslas buvo saugoti mūsų kultūrinį paveldą, kurio nepalietė kitas Europos tautas pakeitę urbanizacijos procesai, sako filosofijos mokslų daktaras Žilvinas Svigaris. „Beveik visas V. Vyčino kelias ir buvo bandymas atiduoti save krivių tradicijai. Amerikoje jis bandė suburti emigrantus ir Kanadoje nupirko tuo metu nebrangios žemės, [...] kad būtų galima steigti lietuvių gyvenvietę, kurioje būtų puoselėjamas senasis gyvenimo būdas, tai, ką jis išmoko iš senelio, ką matė senajame Lietuvos sodžiuje“, – pasakoja Ž. Svigaris.

Jo teigimu, V. Vyčinas puikiai suprato, kokią grėsmę tautoms kelia paviršutiniška ir lėkšta pseudokultūra, nuo kurios apsaugoti gali tik tai, kas iš tikrųjų svaru ir vertinga: „Pseudokultūrų užgrobtame pasaulyje žmogus neturi pagrindų, nes tokiai kultūrai ir reikia, kad individas jų neturėtų, antraip jis pradės mąstyti, abejoti, siūlyti savo alternatyvas, kurti savo pasaulį – tai bus bėgantys vartotojai.“

– Apie V. Vyčiną ne visi girdėję, tad kaip galima trumpai jį pristatyti?

– V. Vyčino likimas labai įdomus. Jis gimė Amerikoje pirmosios kartos emigrantų šeimoje. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, 1926 m. su tėvais grįžo į Kupiškio valsčių, netoli Panevėžio. Galima įsivaizduoti – iš Amerikos, industrinės milžiniškos šalies, septynerių metų berniukas atvažiavo į Lietuvos kaimą. Čia jis sutiko savo senelį, kuris ne tik gerbė senuosius lietuvių mitinius papročius, bet ir buvo laikomas kriviu. Senelis taip pakerėjo lietuviško gyvenimo būdu, mitinėmis interpretacijomis, gamtos, pasaulio supratimu, tradicija, kad V. Vyčinas savo gyvenimą nusprendė skirti senojo lietuvių gyvenimo būdo puoselėjimui.

Turbūt jis turėjo minčių ir tapti kriviu, pratęsti senelio tradiciją, bet situacija Lietuvoje 1940–1941 m. buvo labai destruktyvi. 1941 m., studijuodamas į VDU, jis vadovavo to meto pogrindiniam studentų judėjimui „Šarūnas“. Po karo su Lietuvos inteligentais iš Lietuvos emigravo į Vokietiją. Antanas Maceina jau buvo V. Vyčiną supažindinęs su Martino Heideggerio darbais, tad jis labai tikėjosi Freiburge rasti Heideggerį ir studijuoti jo idėjas, kurios tuo metu buvo labai patrauklios ir tam tikra prasme labai artimos tam, ką V. Vyčinas gyvendamas su seneliu pamatė. Amerikoje apgynė disertaciją apie Heideggerio filosofiją ir ją išspausdino solidžioje leidykloje. Tai buvo pirmas pasaulyje angliškas įvadas į Heideggerio kūrybą.

– Ką V. Vyčinas perėmė iš šio vokiečių filosofo?

– Po Pirmojo ir ypač po Antrojo pasaulinio karo intelektualai suprato, kad techninis mąstymas, technologijos ir technologinė euforija turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą pusę. Heideggeris turbūt buvo vienas pirmųjų, labai ryžtingai pradėjęs ieškoti išeities iš vadinamosios Vakarų mąstymo krizės, nes manė, kad Vakarų pasaulyje žmogus prarado prasminį matmenį ir, gyvendamas beveidės minios gyvenimą, tapo labai paveikus techniniam mąstymui, o negalėjimas atsispirti išprovokuoja tokias destruktyvias situacijas, kaip karai. Heideggeris kaip išeitį iš, atrodytų, kritinės, beviltiškos situacijos pasiūlė atgaivinti mitopoetinį matmenį, mitinį mąstymą, kuris sukurtų alternatyvią pasaulėžiūrą. Kaip žinome, mitinis pasaulis yra labai turtingas prasmių, labai gyvybiškas, žmogiškas – tikra priešingybė techniniam, dirbtiniam mąstymui. V. Vyčinui ši idėja pasirodė labai patraukli – tam tikra prasme ir Heideggeris, ir V. Vyčinas daugelį dalykų mato labai panašiai.

Bet Heideggeris, išlaikantis vokišką mąstymo tradiciją, labai sudėtingas, sunkiai suprantamas, jo analitinė dekonstrukcija, pavadinkime, – ne be problemų. O V. Vyčinas, aiškinamas patį Heideggerį, pasitelkia labai gyvenimiškus, akivaizdžius, visiems suprantamus pavyzdžius, daugiausia remiasi lietuviško gyvenimo būdu, dažnai mini ir lietuviškus papročius, ir baltų tradicines vertybes. Žinoma, mitas jam labai svarbus ir tam tikra prasme yra rišamoji medžiaga, pagrindžianti naują pasaulėžiūrą. Nors V. Vyčino aiškinamas Heideggeris nėra taip tiksliai, akademiškai atveriamas, kaip norėtųsi, bet stiprioji pusė ta, kad V. Vyčinas remiasi gyvenimiškais pavyzdžiais, o tai kur kas suprantamiau negu Heideggerio abstrakcijos, kurios dažnai yra spekuliatyvios, o ne praktinės, nors Heideggeris daug kalba apie posūkį nuo sauso teorinio prie gyvybiško praktinio mąstymo.

– Mitinis mąstymas, jo nuostatos ne visiškai suderinamos su filosofija, bet, kaip minėjote, V. Vyčinui mitinis mąstymas itin artimas. Tai paradoksas.

– Jei filosofiją suprastume šiandiene prasme (kaip ji įsiteisinusi akademiniame pasaulyje – vadinamasis Vakarų filosofinis diskursas), jis, žinoma, mitinių argumentų niekaip negalėtų nei priimti, nei traktuoti kaip kažkokių patikimų ar kažką atveriančių. O jei pažvelgtume į graikų filosofiją, pamatytume, kad graikams mitiniai profiliai buvo savaime suprantami – turbūt neatrasime nė vieno ikisokratiko, kuris nebūtų rėmęsis mitiniais argumentais. Beje, ir Platonas labai dažnai lygiagrečiai tą pačią temą plėtoja mitiniame kontekste ir tiek mitiniame, kuris yra gyvybiškas ir dinamiškas, tiek teoriniame, kuris yra statiškas ir atsietas nuo subjektyvios patirties, išlaikydamas tą minties giją abiejuose kontekstuose, jis tarytum stovi ant dviejų pagrindų. O, kaip jau sakiau, dabartinis Vakarų filosofinis diskursas atmetęs tą natūralų, gyvybišką ir dažnai galbūt subjektyvų mitopoetinį įsijautimą į pasaulį, kuris graikams nebuvo toks nereikšmingas. Tiek Heideggeris, tiek V. Vyčinas daugiau eina graikų keliu ir pirmapradį mąstymą daugiau kildina iš mitopoetinio, o ne iš teorinio matmens. Teorinis matmuo – jau daugiau apibendrinantis ir siekiantis išvadų, galutinių teiginių ieškantis kelias.

– Kuo mitinis mąstymas skiriasi nuo teorinio?

– V. Vyčinas pasakoja apie lietuvių tradiciją bei gyvenimo būdą ir dėmesį sutelkia į ragą, iš kurio anksčiau būdavo geriamas midus. Jis sako, kad pats gėrimo momentas yra reikšmingas ir svarbus, nes čia susieina labai daug dalykų (čia ir gamta, ir midus), ir kiekvienas iš tų elementų yra labai gilus, turi didelę prasminę gelmę, tai yra ryšys ir su pasauliu, kuriame gyveno senovės lietuvis. Midus yra ne tik alkoholinis gėrimas – tai labai stiprios sąsajos su ritualais, su mitiniais dievais, aukojimo apeigomis. O tas, atrodytų, nedidelis įvykis įprasmina žmogų pasaulyje ir susieja jį su visa Visata. Tai visai kitas pasaulis, negu kad žmogus šiandien gyvena. Yra labai panašus Heideggerio pavyzdys su plaktuku. Jis sako: mes paimame plaktuką, plaktukas nurodo į vinį, vinis – į namą, namas – į kaimą, kaimas – į gyvenvietę. Taigi, paėmę vieną dalyką, mes esame visame pasaulyje. Teorinis mąstymas neduoda šios gelminės įžvalgos, tam reikia mitinio mąstymo pagrindų. Pavyzdžiui, Hermis yra dievų žinių pranešėjas, pernešėjas ir globoja keleivius, vagis, nes tam tikra prasme pernešti žinias iš nemirtingų dievų mirtingiems žmonėms yra vagystė. Jis globoja daug visokių dalykų – taip viename aspekte, momente susisieja visas pasaulis.

Mitinis mąstymas nėra tik įsivaizdavimas, kad kalbėsime apie Dzeusą ar Afroditę. V. Vyčinui aktualesnis pats mąstymas – kaip žmonės galėjo efektingai įprasminti save kitoje pasaulio struktūroje. Nes, jei mitiniame mąstyme būtų kažkas negerai, žmonės nebūtų išgyvenę tų tūkstančių metų. O teorinis mąstymas, palyginti su visa žmonijos istorija, nėra toks ilgaamžis. Ta teorinio ir mitinio mąstymo sankirta ir jų tarpusavio nebendramatiškumo derinimas labai turtingas. Čia svarbu pabrėžti, kad nei Heideggeriui, nei V. Vyčinui teorinis mąstymas nebuvo kažkoks baubas, kurį reikėjo nugalėti ar išvyti. Anaiptol. Mitinis mąstymas priima viską neišmesdamas nieko, jame telpa viskas. Jis yra atviras, ieško, kas už to viso slypi giliau, kokia yra prasmė to, kas reiškiasi per paviršutinius profilius.

– Savo darbe teigiate, kad V. Vyčino filosofija kyla iš lietuviško gyvenimo būdo.

– Reikia prisiminti, kad lietuvių kalba, lietuviškas gyvenimo būdas buvo išsaugotas ne miestuose, o tikrai archajiški dalykai buvo apsaugoti nuo urbanizacijos procesų. Netgi galima sakyti, kad ir krikštas Lietuvą paveikė ne taip skausmingai, kaip kitas Europos šalis. Kodėl taip įvyko, kodėl V. Vyčinas rado kažką tikro Lietuvos kaime, galima įsivaizduoti. Amerikoje jis jau buvo prisižiūrėjęs tikrai daug dalykų, o kad jis suprato, kokia yra paviršutiniška ir lėkšta Amerikos kultūra, turėjo būti kažkas tikrai svaraus ir vertingo. Daugelio analitikų teigimu, senasis mitinis pasaulis iki praėjusio amžiaus vidurio Lietuvos kaimuose išliko dėl to, kad Lietuva Europoje buvo pakrikštyta paskutinė, o krikštas jau buvo toli gražu ne toks, kaip Prancūzijos, Vokietijos ar kitų šalių genčių. Per Europą jau buvo nuvilnijusios ir Renesanso bangos, o Renesansas labai glaudžiai susijęs su antikine Graikija, kuri buvo mitinė. Todėl galėjo išlikti ir išliko archajiškas gyvenimo būdas, tradicijos, o V. Vyčinui buvo akivaizdu, kad tai reikia saugoti, puoselėti.

Beveik visas tolimesnis V. Vyčino kelias ir buvo bandymas atiduoti save krivių tradicijai. Amerikoje jis bandė suburti emigrantus ir Kanadoje nupirko tuo metu nebrangios žemės, esančios panašioje kaip Lietuvos klimatinėje juostoje, kad būtų galima steigti lietuvių gyvenvietę, kuri puoselėtų senąjį gyvenimo būdą, tai, ką jis išmoko iš senelio, ką matė senajame Lietuvos sodžiuje. Norėjo ugdyti tą galingą dvasią ir ieškoti būdų, kaip tą vertybę išlaikyti besikeičiančiame pasaulyje, nes kultūrinė Amerikos ir Europos įtaka yra milžiniška. Beje, dabar prasidėjo ir Kinijos įtaka, tik mes dar ne taip ją matome, nors, kuo toliau, tuo tai bus akivaizdžiau.

Taigi jau tada tai buvo didelė problema, kurią suprato ne tik V. Vyčinas. Tuo metu buvo labai populiarūs ir „ecovillage“, ir visokie žaliųjų judėjimai, bandymai grįžti į gamtą, senąjį gyvenimo būdą. Prancūzijoje, šalia Paryžiaus, prieš kažkiek metų kūrė gyvenvietę (panašiai kaip V. Vyčinas planavo) ir viską darė tik senoviniais būdais, be technologijų, elektros (ir dabar jie ten sėkmingai gyvena). Taigi tai nebuvo labai unikalus V. Vyčino pastebėjimas – tuo metu tai buvo tikrai akivaizdi problema. Tačiau V. Vyčinas suprato, kad nedaug kas turi tokį paveldą, tokias vertybes, kaip lietuviai. Manau, kad ir šiandien tai taip pat aktualu, tik nereikia žiūrėti labai tiesmukai ir eiti gyventi į mišką.

Tiesiog reikia galvoti, kaip tai išsaugoti, nes tikroji stiprybė yra čia, o ne populiariojoje ar virtualiojoje kultūrose, kurių propaganda visuomet bus vartotojiškai spekuliatyvi ir naudosis jausmais, visokiomis butaforinėmis priemonėmis, kad užgrobtų kultūrinį pasaulį ir jame dominuotų. Tokiame užgrobtame pseudokultūrų pasaulyje žmogus neturi pagrindų, nes tokiai kultūrai ir reikia, kad individas jų neturėtų, antraip jis pradės mąstyti, abejoti, siūlyti savo alternatyvas, kurti savo pasaulį – tai bus bėgantys vartotojai. V. Vyčinas tai puikiai suprato. Gal, sakyčiau, jis per daug tiesmukai bandė tai įgyvendinti – reikia ieškoti kūrybiškesnių, tinkamesnių būdų. Bet, be jokios abejonės, reikia judėti į tą pusę.

Lietuvos kultūrinis paveldas, apie kurį kalba V. Vyčinas, yra tai, ko nepalietė kitas Europos tautas esmingai pakeitę urbanizacijos ir romanizacijos procesai. Galima sakyti, kad Lietuva atsilaikė prieš ypač sunkius išbandymus, nes lietuviai visada buvo stiprios dvasios ir „įsižeminę“ žmonės. Immanuelis Kantas įvade į 1800 m. išleistą lietuvių-vokiečių kalbų žodyną rašo, kad lietuvis rodo daug mažiau vergiškumo nei jo kaimyninės tautos, jis pratęs kalbėtis su vyresniais kaip su sau lygiais, jis nuoširdus ir atviras, jam būdingas savo vertės pajautimas, jis rodo drąsą, bet kartu užtikrina patikimumą. Lietuvis, pasak V. Vyčino, suvokė prasmingą pasaulio visumą, suprato jos tvarką, gyveno dvasinėje darnoje su Gamta. V. Vyčinas savo kūriniuose parodo, kad senasis gyvenimo būdas buvo dvasiškai turtingas ir visavertis, o moderniame Vakarų pasaulyje stiprėjančią vartotojiškąją visuomenę persekioja betiksliškumo nuojauta. Šiandien išsaugoję senąsias vertybes, lietuviai, pasak V. Vyčino, turėtų tvirtus vertybinius pamatus, galėtų susivokti vis greičiau besikeičiančiame pasaulyje, išsaugoti tautinį orumą.

– Kuo V. Vyčinas išsiskyrė iš kitų filosofų ir kodėl pasirinkote tirti būtent šio išeivio mąstytojo darbus?

– V. Vyčino mąstymas nėra griežtai akademinis, jis yra kur kas platesnis. Kaip jau sakiau, rašydamas knygą „Dievų ieškojimas“, jis planavo įkurti lietuvių gyvenvietę, kurioje būtų laikomasi senųjų tradicijų, ateinančios kartos rūpintųsi lietuviškų vertybių tęstinumu. Nors sumanymo įgyvendinti nepavyko, pats užmojis parodo, kad tai buvo nepaprastai stiprios dvasios mąstytojas. Kadangi V. Vyčino senelis buvo krivis, galima sakyti, kad V. Vyčinas gyveno senojoje mitinėje tradicijoje ir buvo jos perėmėjas. Tokia jo patirtis reta ir vertinga. Jos negalima lyginti su Graikijos neohelenistų ar kitais rekonstrukcionistiniais judėjimais, kurie iš tekstų bando atkurti seniai nutrūkusias tradicijas. Taip pat neužmirškime, kad V. Vyčinas turėjo puikų išsilavinimą, mokėsi Vokietijos ir Amerikos universitetuose, matė Lietuvos okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą. Kitaip tariant, jo patirtis yra ne iš knygų. Jis ne tik intensyviai gyveno abiejuose pasauliuose – senajame mitiniame ir šiandieniame techniškame – bet ir aprašė jų santykį mums šiandien suprantama kalba. V. Vyčinas tiesia tiltus tarp kartų, ieško vertimų ir paaiškinimų, atveriančių praeities ir dabarties pasaulių savitumus bei galimas sąveikas. Jis kviečia skaitytoją apmąstyti individo vietą šiandieniame pasaulyje atsižvelgiant į gilesnes kultūrines vertybes.

V. Vyčinas pateikia labai daug pavyzdžių – kone šalia kiekvieno teiginio jis pasakoja kažkokią istoriją iš savo gyvenimo, Lietuvos ar baltų tradicijų. Jo darbai iš tikrųjų labai turiningi. Tie pavyzdžiai galbūt nebūtų taip suprantami kitiems, kaip kad mums jie yra akivaizdūs. Tarkim, tai, kaip buvo prižiūrima ugnis, dirbama su žeme, gyvuliais, mums savaime suprantama. Šis gyvenimo būdas ir leidžia V. Vyčinui kur kas giliau aptarti daugelį dalykų, kitaip nei kažkokiam mokslininkui, sėdinčiam prie rašomojo stalo ir kalbančiam apie pieštukus, kėdes, duris ar langus, nes iš šių pavyzdžių matyti, kad jis gyvena izoliuotai, todėl dažnai netgi sunku suprasti, ką jis turi omenyje. O kiekvienas V. Vyčino puslapis perpildytas gyvybiškumo, įsijungimo į pasaulį, todėl skaitydamas nevalingai seki paskui jį, viskas užsipildo tomis spalvomis, atsiveria gylis. Lietuviui tai tikrai labai vertingi dalykai. Mano manymu, literatūroje labai nedaug tokių gilių lietuvybės analizių.

V. Vyčino darbai turi vieną svarbų aspektą, kuris juos iškelia virš kitų. Žinoma, negalima sakyti, kad jo darbai geriausi, bet jie saviti tuo, kad V. Vyčinas visus tuos dalykus labai giliai išgyvena pats. Ir tai nėra paviršutiniški pasvarstymai, kaip būtų, jeigu būtų, arba kažkokių pseudoteorijų kūrimas. Jo darbai nurodo į pačią tikrovę, o kiekvienam tai – vienaip ar kitaip praturtinanti patirtis. Tai, ką žmogus, išgyveno visu savimi, ir tai, kad jis gali tuo taip dosniai dalintis, verta tyrimų, nors filosofinis aspektas (daug kas, griežtai tariant, V. Vyčino darbuose nėra filosofiškai išgryninta) ir yra labai problemiškas. Iš dalies taip ir negali būti, nes būtų prarastas tas matmuo, kuris jam svarbiausias. Kita vertus, V. Vyčino meilė Lietuvai šiandien svarbi – tai reikia aptarti, apmąstyti. Nes tik dabar, paaštrėjus senoms Rusijos problemoms, kurias akivaizdžiai rodo Ukrainos įvykiai ir tolimesni strateginiai planai, lietuviai kažkiek artikuliuoja lietuvybės, sutelktumo klausimą – užuot priešinęsi pradėjo ieškoti bendrų susikalbėjimo taškų. Viskas laikosi būtent ant to, ką V. Vyčinas pirmiausia ir pabrėžė. Tai – meilė savo tautai, gimtinei, Lietuvai. Apie šiuos dalykus, mano manymu, šiandien svarbu kalbėti visais įmanomais būdais.

– Kokie V. Vyčino darbai išleisti šiuo metu? Ar planuojama dar ką nors išleisti?

– Šiuo metu Arūno Sverdiolo pastangomis yra išleisti trys tomai V. Vyčino filosofinių darbų. Pirmas tomas skirtas Heideggeriui, antras – Vakarų filosofiniam diskursui, o trečias – mitiniam mąstymui. Taip pat planuojama išleisti dar kelis tomus jo mitologinių studijų, skirtų senajam lietuvių gyvenimo būdui. Tikiuosi, kad jie pasirodys kitais metais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...