captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Kazragytė atidėjo pažadus vienatvei ir tylai

Ketvirtadienį Doloresa Kazragytė švenčia 70-metį. Sukaktį kaunietė aktorė sutinka apmąstydama patirtus išbandymus ir siekdama jais džiaugtis taip, kaip vaikystėje dovanų gavusi raudonus sandaliukus.  
žemaitijospaveldas.eu nuotr.
žemaitijospaveldas.eu nuotr.

Ketvirtadienį Doloresa Kazragytė švenčia 70-metį. Sukaktį kaunietė aktorė sutinka apmąstydama patirtus išbandymus ir siekdama jais džiaugtis taip, kaip vaikystėje dovanų gavusi raudonus sandaliukus.

Į susitikimą D. Kazragytė atskubėjo iš Marijos radijo studijos, kur dirba jau 7 metus. Aktorė tiki, kad tiek jos vardo reikšmė, tiek šis skaičius jai yra lemtingi ir ne visada lemia sėkmę, rašo ketvirtadienio „Lietuvos rytas“.

Tačiau pasitikdama jubiliejų aktorė džiaugiasi spaustuvės dažais kvepiančia biografinių esė knyga „Raudoni sandaliukai” („Tyto alba”), nauju vaidmeniu Kauno valstybiniame dramos teatre ir noru padėti aplinkiniams.

Naujoje jūsų knygoje yra epizodas apie laimingiausią gimimo dieną jūsų gyvenime – vaikystėje iš mamos gavusi neįtikėtiną dovaną – raudonus sandaliukus, vis vaikštote nuo verandos prie šaligatvio, tikitės, gal kas juos pamatys. Jei neklystu, ši su jubiliejumi sutampanti knyga – tarsi viso gyvenimo apibendrinimas?

Nors visos mano knygos yra biografinės esė, šįkart nutiko keistai. Nuo „Ramybės nerimo” pasirodymo praėjo 2,5 metų. Maniau, kad daugiau jau neberašysiu – kiek galima kalbėti apie save.

Tačiau vieną vakarą žiūrėjau į virš čiužinio kabančią nuotrauką, kurioje aš – keturmetė. Tada atmintyje iškilo, kaip man mama padovanojo paprastos, grublėtos, kaip vadindavo, kiaulių odos padažytus sandaliukus. Bet man tai buvo nepaprastas įvykis, nes gyvenome neturtingai, mama buvo siuvėja.

Tą naktį sapnavau sapną. Tikiu, kad per gyvenimą kiekvienas susapnuoja po kelis sapnus, kurie ką nors lemia tikėjimo, kūrybinio apsisprendimo klausimu. Gal tai Dievo apsireiškimas, bet jauti, kad jis atėjo ne šiaip sau.

Taip susiformavo knygos struktūra, kurios pagrindas dvilypis. Knygoje esu dabartinė aš su savo protu, amžiumi, bet keturmetės sielos virpėjimu, nuo kurios kojų nuslydo tie raudoni sandaliukai ir išnyko, kaip žvaigždelės krinta ir išnyksta.

Kai eini į gyvenimo finalą, ilgiesi tyro švarumo, džiaugsmo, pasitikėjimo būsenos, kurią patyrei vaikystėje. Bet būdamas vaikas dar negali analizuoti, apibendrinti, kodėl žmogus kenčia, kodėl tai nutinka tau, kodėl aplanko nelaimės ir laimė, kodėl įvyko skyrybos, išdavystės.

Dabar galiu pasakyti, kad taip turėjo būti. Man patiko Alberto Camus žodžiai „Būti ne sunku, o neįmanoma”. Tik aš žodį „neįmanoma” rašyčiau kitaip – (ne)įmanoma. Reikia, kad būtų ir būna neįmanoma. Kas tai atlaiko, to siela praturtėja.

Kai pasirodė šeštoji jūsų knyga, svarstėte, kokia bus septintoji. Sakėte, gal ją rašysite būdama visiškoje vienatvėje. Juolab kad jūsų vardas reiškia skausmą, o jums patinka viena malda, kalbanti apie septyniais kalavijais pervertą Marijos širdį.

Atrodo, kad septintoji knyga ir septintasis jūsų gyvenimo etapas nėra liūdesys vienatvėje. Jubiliejų pasitinkate apsupta žmonių ir pasinėrusi į darbus?

Iš savo vardo reikšmės viešai pasišaipau, bet viduje į tai žvelgiu rimtai. Kai prieš 20 metų mane krikštijo tada dar ne vyskupas, o Deltuvos bažnyčios kunigas Eugenijus Bartulis, pasakė, kad man krikšto vardo ir nereikia. Krikštynos vyko rugsėjo 15-ąją – Marijos sopulingosios dieną.

Šventajame Rašte septynetas minimas ne kartą. Kristus sakė, kad žmonėms reikia atleisti 77 kartus. Skyrybos su vyru (aktoriumi Viktoru Šinkariuku. – Red.) įvyko po 28 bendrai praleistų metų, sūnus gimė 1971, anūkas – 1997 metais. Pati gimiau rugsėjo 27-ąją, todėl nusprendžiau, kad ir septintoji knyga turi būti.

Pažadus vienatvei atidėjau. Iš aktorės ir režisierės Inesos Paliulytės gavusi pasiūlymą vaidinti jos statomame spektaklyje „Astrida”, kuriame bus epizodų iš Astridos Lindgren gyvenimo, sutikau. Supratau, kad tokį gyvenimo scenarijų kažkas parašė už mane.

Savo karjerą scenoje pradėjau 6 klasėje Viktoro Kuprevičiaus operoje „Žiogas ir skruzdėlė” Telšiuose. Apsisuko gyvenimo ratas. Matyt, „Astrida” bus paskutinis spektaklis, ir vėl skirtas vaikams.

Kauno dramos teatrą palikau prieš 10 metų. Per tą laiką mačiau tik kelis jame statytus vaidinimus. Nemanau, kad vėl į jį grįžtu. Greičiau vaidinsiu dėl to, kad paprašė Inesa. Nežinau, kokia bus naujoji didžioji teatro scena, ar ten bus baisu. Įdomu, kaip jausiuosi.

Savo gimimo dieną dalyvausite poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės knygos „Greitaeigis Laiko liftas” sutiktuvėse. Nejaugi šią dieną nenorėjote surengti savo kūrybos vakaro?

Tautvyda greičiausiai net nežino, kad mano gimtadienis būtent rugsėjo 27-ąją. Aš jai nieko ir nesakiau, tiesiog sutikau dalyvauti.

Kolegos jau prieš kurį laiką siūlė surengti vakarą Kauno menininkų rūmuose. Paskyrė spalio 8-ąją. Jaučiau, kad nenoriu ten būti, ėmiau sukti galvą, kokią suknelę vilktis.

Vieną vakarą danguje plaukiant pilkiems debesims traukiau cigariuką ir iš savo daugiabučio žvelgiau į Kauno aklųjų ir silpnaregių centro pastatą.

Su šiais žmonėmis dažnai bendrauju. Po kelių valandų sulaukiau skambučio iš šio centro vadovės. Ji paprašė surengti susitikimą su jos žmonėmis ir būtent spalio 8-ąją.

Slėgęs sunkumas atslūgo, pajutau džiaugsmą. Juk tiems žmonėms nesvarbu, kokią suknelę vilkėsiu, svarbiau nuoširdus bendravimas. Štai toks bus gimtadienis – labdaros vakaras.

Gimtadienis – tarsi Naujieji metai. Nori nenori, mintyse apibendrini gyvenimą. Atmintyje išnyra, rutuliojasi, grįžta gyvenimo fragmentai. Juos sumuoji, analizuoji, apgalvoji, kas buvo ir yra su tavimi, ar ėjai teisingu keliu, bandai atspėti, kur link eiti. Tai – susimąstymo laikas.

Savo pažadą būti vienatvėje atidėjote, kaip ir žodžius, kad septintoji – paskutinė jūsų knyga?

Anksčiau po kiekvienos knygos sakydavau, kad tai jau paskutinė. Pasimokiau. Dabar taip drąsiai nesakau. Man gaila, kad savo atsiminimų knygos, pavyzdžiui, neparašė Rūta Staliliūnaitė. Apie jos gyvenimą žinojo gal tik kelios draugės.

Mes ją matėme tarsi pro šydą. Manau, kad jos knyga būtų buvusi reikalinga vienišiems žmonėms. Juk per kitų mintis mes aiškinamės savo gyvenimą.

Man atrodo, geriau nesinešti į kapą minčių, kurios gali padėti kitiems, todėl ir rašau savo esė.

Pasakodama apie savo išgyvenimus, liūdesį ir džiaugsmus, nesėkmes, išdavystes gal padedu kitiems. Reikia vienas kitam padėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...