captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gimtadienį švenčiančių Valdovų rūmų direktorius: pigiam skoniui nepataikaujame

Liepos 6-ąją Valdovų rūmų muziejus minės pirmuosius aktyvios veiklos metus. Naujienų agentūros ELTA klausiamas, kaip per juos muziejui sekėsi „gyventi“, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas sakė, kad šie metai buvo ne tik mokymosi iš kolegų, bet ir kolegų mokymosi iš Valdovų rūmų metai.
Vydas Dolinskas. A. Ufarto (BFL) nuotr.
Vydas Dolinskas. A. Ufarto (BFL) nuotr.

Liepos 6-ąją Valdovų rūmų muziejus minės pirmuosius aktyvios veiklos metus. Naujienų agentūros ELTA klausiamas, kaip per juos muziejui sekėsi „gyventi“, Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas sakė, kad šie metai buvo ne tik mokymosi iš kolegų, bet ir kolegų mokymosi iš Valdovų rūmų metai.

Dažnas mūsų lankytojas, apsilankęs čia vieną kartą, sugrįžta. Tai dažniausiai labiau išsilavinę žmonės, kurie turi aktyvų santykį su istorija, kuriems plyta ar žemėlapis daug pasako ir nereikia nieko pristatinėti. Nepaisant to, laikomės nuostatos, kad edukacinis elementas muziejuje yra labai svarbus, todėl stengiamės ugdyti savo lankytojų išprusimą, estetinį skonį, o ne pataikauti“, – sakė V. Dolinskas.

– Kuo muziejus stebino lankytojus per tuos metus ir kuo lankytojai – muziejų?

– Vienas svarbiausių muziejaus tikslų – visuomenės ugdymas, istorijos ir paveldo pristatymas bei įvairūs kiti panašūs dalykai, o veiklos matas ir pagrindinis džiaugsmo rodiklis, be jokios abejonės, – lankytojai. Šiuo metu artėjame prie 300 tūkst., ir mus itin džiugina tai, kad visuomenei – mūsų tautai ir užsienio svečiams – reikia Lietuvos istorijos bei paveldo pažinimo.

Manau, kad lankytojus stebino muziejaus naujumas – tai, kad atsidarė naujos, iki šiol nematytos unikalios ekspozicijos: archeologinė, priartinanti mus prie valstybingumo šaknų, bei gotikinių, renesansinių ar ankstyvojo baroko iki XVII a. vidurio interjerų, kokios nėra kelių šimtų kilometrų spinduliu aplink mus.

Pastebėjome, kad daugelis lankytojų – nebūtinai iš didelio išsilavinimo, tiesiog instinktyviai – domisi senos istorinės valstybės ženklais ir simboliais. O kai baigdami apžiūrėti ekspozicijas pasako, kad didžiuojasi būdami lietuviai, džiaugiamės, kad mūsų tikslas pasiektas.

Tam tikra prasme, per šiuos metus vyko susidraugavimo su lankytojais procesas: stebinome ne tik mes, stebino ir jie mus. Dažniausiai – nepakankamu muziejaus lankymo tradicijų žinojimu. Muziejaus darbuotojams dažnai tenka kartoti, kad fotografuojant būtina išjungti blykstę, kartais priminti, jog negalima eksponatų liesti, sėsti ant XVI a. kėdžių ar atidarinėti XVI a.-XVII a. pr. sekreterų. Tokių lankytojų nėra daug ir nestebina jų pasipiktinimas, dažniau nustebina jų replikos, kad kituose muziejuose leidžiama tai daryti. Kita vertus, tuomet būna visiškai aišku, kad jie atėjo į Valdovų rūmus kaip į pirmą muziejų, kur panašūs daiktai yra eksponuojami, ir nežino, kaip elgtis. Todėl nepykstame – džiaugiamės tuo, kad atėjo į muziejų.

– Koks yra tipinis Valdovų rūmų muziejaus lankytojas?

– Tokių tyrimų iki šiol nedarėme, tačiau akivaizdu, kad tai priklauso nuo dienos meto, nuo savaitės dienos ir netgi nuo metų laiko.

Savaitgaliais muziejų dažniausiai lanko jaunos šeimos – tėvai ir vaikai, neretai su vežimėliais. Darbo dienomis iki pietų čia ateina moksleiviai, apie pietus, popiečiais – dažniausiai pagyvenę žmonės arba tie, kurie gyvena toliau nuo sostinės.

Vasarą vaikų, o ir lietuvių lankytojų sumažėja, bet padaugėja individualiai muziejų lankančių užsieniečių.

Nors mūsų muziejaus bilietai nėra brangūs, pastebime ir tai, kad dažnai lankytojus varžo finansiniai dalykai, nes kai Muziejų ar Kultūros naktį lankymas būna nemokamas, sulaukiame keliolika kartų daugiau lankytojų per dieną nei įprastai. Vadinasi, troškimas pažinti paveldą, pažinti istorinę estetiką yra gyvas, ir tuo tereikia džiaugtis.

– Kokias veiklas vystote, kad lankytojai į Valdovų rūmų muziejų apsilankytų ne vieną kartą?

– Muziejaus gyvybę užtikrina kelios gana klasikinės ir įprastos priemonės. Žinoma, kol kas lankytojus traukia ekspozicijų naujumas, tačiau ateityje reikės dinamiškesnių formų. Viena tokių – teminės ekskursijos, pavyzdžiui, Žygimanto Senojo ar Barboros Radvilaitės takais, kulinarinis paveldas, brangenybės, ginkluotė ir pan. Šioje srityje galima daug ką nuveikti, bet kol kas mūsų gidai užimti mėnesiui į priekį. Tad nėra nei didelio teminių ekskursijų poreikio, nei fizinių galimybių.

Kitas svarbus muziejui gyvybės įkvepiantis elementas yra parodos. Kol kas neturime muziejaus parodų centro, kuris yra numatytas kitoje, nebaigtoje rūmų dalyje, todėl rengiant bet kokią parodą patiriame įvairių sunkumų – tenka demontuoti dalį nuolatinės ekspozicijos ar rengti mažos apimties parodas, tokias kaip Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė ar Vytauto ir Onos XVI a. pr. paveikslas, kurias galima integruoti į ekspoziciją. Nepaisant to, ambicijų turime ir šiemet rengsime didelę parodą, skirtą Viduramžių ir Renesanso gobelenams.

Žinoma, neabejotinas prioritetas yra ir įvairios edukacinės programos, atskiri teminiai užsiėmimai, skirti įvairioms socialinėms, amžiaus grupėms ir pan. Šioje srityje ilgam laikui turėsime ką veikti ir kartais net sunku įsivaizduoti, koks tai yra darbas, kurį mūsų edukatoriai kantriai dirba ir plėtoja. Šiuo metu turime keliasdešimt sukurtų edukacinių programų pagal įvairius poreikius; jos yra labai populiarios, pavyzdžiui, pavasarį yra buvę dienų, kai į edukacinius užsiėmimus ateidavo beveik dvigubai daugiau lankytojų nei apskritai tą dieną į muziejų. Kaip ir ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai dažniausiai taip pat užsakyti mėnesiui į priekį ir labai dažnai juose dalyvauja ne tik moksleiviai.

Dar viena svarbi muziejaus dinamikos dalis yra renginiai – koncertai, knygų pristatymai, susitikimai, pokalbiai, diskusijos ir pan. Galiausiai, – ne tik kultūriniai, bet ir valstybės reprezentaciniai renginiai, kurie pritraukia ir itin netikėtų lankytojų.

Reikia pasakyti, kad muziejus turi labai daug galimybių veiklai, kuri pritrauktų lankytojus ateiti čia ne kartą, tačiau šiuo metu visas fizines ir darbo laiko galimybes esame absoliučiai išnaudoję ir viršiję, be to, dar neturime labai palankių sąlygų. Neabejoju, kad mūsų veikla dar labiau suintensyvės ir lankytojų bus dar daugiau, kai bus baigta likusi rūmų dalis, kurioje bus ir tokių netikėtų infrastruktūros elementų kaip kavinė ar informacijos centras. Tai iš esmės ir yra mūsų tikslas – kompleksiškai patenkinti kultūrinius ir kitus visuomenės poreikius. Būtų tiesiog idealu, jei savaitgalį į muziejų atėjusi šeima nenuobodžiaudama galėtų čia praleisti dieną nuo ryto iki vakaro.

– Tie, kurie lankosi Valdovų rūmuose ne pirmą kartą, pastebi, kad čia esančios nuolatinės ekspozicijos tobulėja. Kaip sekasi jas puoselėti?

– Reikėtų pasakyti, kad muziejuje veikiančios ekspozicijos nėra iki galo įrengtos – tai yra tik po maždaug 70 proc. to, kas ten apskritai turėtų būti. Tačiau jos bus pildomos ir ateityje tik turiningės. Be to, dar nesame išnaudoję visų informacijos perteikimo būdų multimedijos priemonėmis. Šiuo metu tai yra ruošiama ir papildys ekspozicijas jei ne šiemet, tai kitais metais.

Regis, per šiuos metus vyko daugiau nematomi darbai nei dideli ekspozicijų tobulinimai. Fiksavome padarytas klaidas, kurių nedaug, tačiau tokios plačios apimties objektuose pasitaiko. Dažniausiai tai – klaidos tekstuose, vienas kitas radinys, reikalaujantis daugiau restauratorių dėmesio ar neprisitaikantis prie mikroklimato. Tad tekstų klaidas taisysime, o radiniai, be abejo, yra iškeliavę į Mokslinių tyrimų centrą.

Tiesa, po truputį įgyvendiname planus, kuriems neturėjome laiko ir lėšų atidarydami nuolatinę ekspoziciją. Pavyzdžiui, viena trečiojo aukšto antikamera, kaip žinome iš istorinių šaltinių, yra buvusi šiuose rūmuose, skirta čia apsilankiusių užsienio valstybių valdovų portretų galerijai. Jau turime tris tokius portretus, juos įrėminsime ir pakeisime čia esančių portretų kopijas. Tuomet šį erdvė įgaus visai kitą turinį.

– Kokios patirties įgavote per metus, kokių pamokų išmokote?

– Sunku pasakyti, nes patirtis kaupėsi ne tik per šiuos metus, bet nuolat. Prieš atveriant rūmų vartus, atrodė, kad keletas muziejaus skyrių turės daugiau laiko dirbti prie ilgalaikių strateginių darbų, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo klaidinga vizija, nes atsirado labai daug kasdienio darbo, kuris reikalauja daug laiko ir nebūtinai duoda apčiuopiamą rezultatą. Tačiau kad ir kaip būtų, mūsų patirtys daugiau teigiamos.

Jokios didelės vadybos, kaip mokslo, čia nėra, ir klausimas, ar to reikia. Dažniau reikia sveikos nuovokos ir, žinoma, patirties. Gyvendami egzilyje, neturėdami savo erdvių, dirbami kituose muziejuose, mūsų darbuotojai įgijo tam tikrų patirčių, išmoko tam tikrų muziejinės veiklos algoritmų, tad dabar tik visi stengiamės racionaliai naudodami jėgas pasiekti maksimalų rezultatą. Kolektyvas jaunas, daugelis neskaičiuoja savo darbo valandų, ieško naujų idėjų, tad galbūt dėl to mums geriau pasiseka. Juk kartais svarbiausia tiesiog daryti, kartais – daryti, klysti, taisytis ir kitą kartą daryti geriau.

– Praėjusiais metais tuo pačiu metu Jūs gyvenote vienu dideliu iššūkiu – kaip įrengti ekspozicijas per 21 dieną. Kokių iššūkių teko patirti per pastaruosius metus?

– Žinoma, vienu didžiausių iššūkių tapo Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai, kai vyko gausybė įvairių renginių, kuriuos sudarė kompleksiniai elementai – ekskursijos, koncertai, aperityvai, pokalbiai, vakarienės ir t.t. Juk tai vyko naujame, technologiškai sudėtingame pastate, kurio įranga dar nebuvo išbandyta ir nė patys nežinojome, kaip jis į viską reaguos. Buvo ir klaidingų gaisro signalizacijos suveikimų, tačiau jų beveik niekas nepastebėjo ir, reikia pasidžiaugti, kad tik vieną kartą dėl tokio klaidingo signalizacijos suveikimo teko evakuoti lankytojus į kiemą, tačiau vyko ne renginio metu.

Tiesa, apsaugos ir salių darbuotojams iš pradžių kaip didelis iššūkis atrodė ir dideli lankytojų srautai, tačiau įgijome patirties ir šiandien tūkstantis žmonių per dieną visiems atrodo kaip laisvas pasivaikščiojimas.

– Valdovų rūmų muziejus galėtų pretenduoti į rekordų knygą kaip Lietuvos vieta, kurioje per ganėtinai trumpą laiką apsilankė daugiausia aukščiausio lygio Europos politinio ir diplomatinio elito ir kitų garbingų svečių. Kokios buvo jų reakcijos?

– Neabejoju, kad ateityje šį objektą minėsime dėl kelių svarbių istorinių faktų. Vienas jų – 2009 m. simbolinis atidarymas, kuriame dalyvavo 15 valstybių vadovai, tarp kurių ir keli karūnuotieji asmenys, kitas – Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, kai iš tiesų rūmuose keliais etapais apsilankė ne tik visos ES, bet ir Rytų partnerystės bei kitų aplinkinių šalių politinis, diplomatinis, kultūrinis ir meninis elitas. Visų jų ir neišvardinsi, tačiau jų įspūdžiai užfiksuoti svečių knygoje, kai kurių, pavyzdžiui, ES užsienio politikos koordinatorės Catherine Ashton ar NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno net po kelis kartus.

Žinoma, atsiliepimai teigiami ir nereikia turėti iliuzijų, kad nesuvokiame jų progiškumo, šventiškumo. Tačiau dalis jų – ypač nuoširdūs.

– Prieš metus viename interviu sakėte, kad užsieniečiai labiau vertina Valdovų rūmų atkūrimą nei lietuviai. Ar per metus pasikeitė situacija?

– Tuomet kalbėjau labiau apie specialistų lygmenį ir vis dėlto tiek dabar, tiek anksčiau jų yra daugiau užsienyje. Tai natūralu: užsienio specialistai palankiau vertina, nes turi didesnę patirtį ir žino daugiau pavyzdžių, su kuriais gali lyginti rūmų atkūrimo projektą. Lietuvoje panašaus masto projektų nėra daug, be to, veikia įvairūs asmeniniai ryšiai, simpatijos-antipatijos, kiti subjektyvūs veiksniai.

Tačiau bendra viešoji nuomonė yra iš esmės pasikeitusi, ir tai džiugina bei suteikia dvasinės ramybės kūrybiniam gyvenimui ir veiklai. Kai kuriuos dalykus mes ir patys žinome, – juk akivaizdu, kad ir dėl laiko, ir dėl lėšų stokos buvo neįmanoma visko įgyvendinti realiai. Dėl to dirbame, taisome, tobuliname.

Tam tikra prasme ramina Vavelio karališkosios pilies pavyzdys. Ši pilis dar visai neseniai minėjo šimtmetį nuo atkūrimo ir muziejaus įsteigimo. Mes aktyviai veikiame dar tik pirmuosius metus. Todėl turime visą šimtą metų, kad galėtume pasivyti Vavelio karališkąją pilį, kurioje veikiantis muziejus iki šiol kaupia rinkinius, tobulina savo ekspozicijas, veiklos formas ir niekada nesiruošia to baigti. Mes iš savo kolegų mokomės, o jie mokosi iš mūsų. Šis nenutrūkstamas procesas ir yra gyvenimo druska.

– Kaip paminėsite metų aktyvios veiklos sukaktį?

– Paminėsime tradicine švente liepos 6-ąją. Kadangi šiemet yra jubiliejiniai Dainų šventės metai, mes su šia švente nekonkuruosime ir alternatyvios programos nesiūlysime. Tačiau papildysime ją rengdami įvairius edukacinius užsiėmimus, ekskursijas ir kviesdami lankytojams nemokamai ateiti į muziejų.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...