captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius V. Kosakovskis bėga nuo pagundos kurti filmą apie Vilnių

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) viešintis garsus rusų dokumentinio kino kūrėjas, režisierius ir operatorius Viktoras Kosakovskis pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad geri žmonės kino nekuria, bet jis stabdąs save nesukurti dar vieno filmo, šįkart – apie Vilnių.  
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) viešintis garsus rusų dokumentinio kino kūrėjas, režisierius ir operatorius Viktoras Kosakovskis pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad geri žmonės kino nekuria, bet jis stabdąs save nesukurti dar vieno filmo, šįkart – apie Vilnių.

Festivalio atidarymo išvakarėse palydėdamas į ekraną visų savo filmų retrospektyvą, V. Kosakovskis bandė nusakyti tą neapsakomą jausmą su kino kamera žvelgti į žmones - garsius ir niekam nežinomus. Kūrėjas save vadina laimės kūdikiu, kuriam netyčia, atsitiktinai pasiseka užfiksuoti nepakartojamus tikro gyvenimo kadrus.

Nuo 1989 m. kuriančio V. Kosakovskio retrospektyvą jau yra surengęs ne vienas tarptautinis kino festivalis ar garsus muziejus.

VDFF žiūrovams pristatoma septynių jo filmų retrospektyva.

„Kol ėjau į čia, buvau sužavėtas Vilniumi. Netgi pagalvojau, kad man reikėtų pasilikti čia kokius metus ir padaryti jums dovaną – sukurti filmą apie Vilnių. Tai toks gražus miestas, jo toks teisingas dydis ir žmonių kiekis, taip čia jauku, miela. Pavydžiu jums“, – kalbėjo režisierius.

Jis sako nemylįs savo filmų ir jų nežiūrįs, netgi nežinąs, kaip baigiasi kai kurie jo filmai, kuriuos kukliai vadina „silpnučiais“.

„Baigęs kiekvieną savo filmą, daugiau nebenoriu filmuoti, nes man atrodo, kad aš blogas režisierius ir neturiu jo daryti. Filmuoju retai - kartą per penkerius metus, vieną filmą kuriu ilgai. Bet labiausiai man patinka pirmasis mano filmas „Losevas“ (apie rusų religijos filosofą ir mąstytoją A. F. Losevą – ELTA), nes jį sudėtingiausia priimti žiūrovams. Bet jame tiek daug atsitiktinumų, nes filmuotas man būnant už lango stiklo ir negirdint, ką kalba herojus“, – pasakojo V. Kosakovskis.

„Aš kankinuosi, nes kiekvieną dieną turiu naują idėją ir save priverčiu nekurti filmo, išvis nieko nedaryti. Nemanau, kad dabar reikia kurti filmus, nes filmų dabar yra per daug, kaip ir daug literatūros, muzikos. Manau, kad mes permaitinome žmones kvailystėmis“, – svarsto režisierius.

V. Kosakovskis domisi, kas sieja žmones, gyvenančius priešingose žemės rutulio pusėse („Tegyvuoja antipodai!“, 2011), aiškinasi, kaip pasisuko likimai tų, kurie gimė tą pačią dieną, tame pačiame mieste, kaip ir jis pats („Trečiadienis 1961.07.19“, 1997), ištisus metus pro langą stebi, kas vyksta kieme („Tiše!“, 2002), fiksuoja visą gamą reakcijų ir emocijų – nuo draugiškumo ir noro pasidalinti iki pasipiktinimo ir ašarų, – pirmą kartą susidūrus su tuo kitu savimi veidrodyje („Šventa“, 2005). Akylus V. Kosakovskio žvilgsnis pastebi universalią, laiko tėkmę pranokstančią meilę („Aš Jus mylėjau“, 2001), lipdo tragišką, šiurkštų vienos Rusijos šeimos portretą („Belovai“, 1993).

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) vyks rugsėjo 20-30 dienomis. Festivalio programoje – per 30 rinktinių dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimai su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuvės ir specialūs renginiai.

Šiemet šūkį „Atpažink save kitame!“ pasirinkę festivalio organizatoriai siūlys pažvelgti į save kito akimis, koncentruosis į asmeniškus žmonių pasaulius, sieks išryškinti jų subjektyvumą ir ieškos sąlyčio taškų su mūsų pasauliais.                    

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...