captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Vilutis: be melo mes seniai gyventume ne pasaulyje, o pragare

Civilizacija ir kultūra iš dalies yra noras pasirodyti geresniam ar elgtis taip, kad kitam šalia tavęs nebūtų bloga, sako grafikas, dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Mikalojus Vilutis. „Melavimas“ – negražus žodis, gal nederėtų taikyti kultūrai, bet iš esmės tie dalykai susiję. Bet tai nereiškia, kad čia melo pasaulis. Be to melo, jei eitume ir vienas kitam į akis sakytume tiesą, jau būtume nebe pasaulyje, o pragare“, – mano jis.
M. Vilutis „Tyto alba“ archyvo nuotr.
M. Vilutis „Tyto alba“ archyvo nuotr.

Civilizacija ir kultūra iš dalies yra noras pasirodyti geresniam ar elgtis taip, kad kitam šalia tavęs nebūtų bloga, sako grafikas, dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Mikalojus Vilutis. „Melavimas“ – negražus žodis, gal nederėtų taikyti kultūrai, bet iš esmės tie dalykai susiję. Bet tai nereiškia, kad čia melo pasaulis. Be to melo, jei eitume ir vienas kitam į akis sakytume tiesą, jau būtume nebe pasaulyje, o pragare“, – mano jis.

Anot neseniai esė rinkinį „Sriuba“ išleidusio menininko, tiesa yra blogis, o melas yra gėris, todėl kartais galima ir pameluoti: „Nejau dabar eisi prie žmogaus ir sakysi „oi, tu senas, tu kuprotas“? Tai bus tiesa, bet ar reikalinga tokia tiesa, kuri neduoda nieko gero, tik skaudina. Žiūri į pasaulį ir verkia mano akys: viena iš džiaugsmo, kita iš skausmo. Gyvenimas ir pasaulis susideda iš teigiamų ir neigiamų dalykų.“

– Pone Mikalojau, perskaičiau Jūsų antrą knygą „Sriuba“ ir pagalvojau, kad ji apie nežinojimą.

– Taip, teisingai. Jei žmonės viską žinotų, jie tiesiog neturėtų apie ką kalbėti. Juk negali du žmonės atsisėsti ir kalbėti apie tai, kad du kart du yra keturi. Nežinojimas gyvenimą padaro labai įdomų.

– Bet nežinojimas ir žinojimas nėra tas pats, kas tiesa?

– Sunku pasakyti. Gal kai kurie žmonės žino tiesą. Pavyzdžiui, aš ką nors rašau, nes man kilo kokia mintis. Stebiu pasaulį kaip televizorių, darau iš to išvadas ir tuo metu man atrodo, kad išvada, kurią padariau būtent tada, yra teisinga. O gal po 15 minučių man ji atrodys nebeteisinga. Bet prieš tai aš nemelavau – kalbėjau šventą tiesą. Tokio pobūdžio ta mano knyga. Vienoje vietoje rašau taip, kitoje – visiškai priešingai. Kaip galvoju, kaip mintys gimdo viena kitą, taip ir rašau.

– Jūs pats rašote, kad knygoje – piešinėliai ir rašinėliai. Kodėl nevadinate jų rimtais tekstais?

– Kaip galiu vadinti rimtais, jei pats jais netikiu, jei perskaitęs susimąstau, kodėl aš šitaip tada galvojau... Juk dabar galvoju visai kitaip. Tarkim, buvo dailės kūrinių, paveikslų, kuriuos labai vertinau, o kitų ne, bet viskas paskui apsivertė aukštyn kojom. Tai nėra kažkoks Niutono dėsnis, kuris tvirtas kaip uola. Viskas juda, keičiasi. Taigi kokie rimtumai gali būti?

– Kokios yra dailininko ar rašytojo kūrybinės kančios?

– Nemanau, kad tai dailininko kūrybinės kančios. Tai apskritai žmogaus kančios, kurios verčia jį kažką daryti. Man bloga, aš kenčiu, vadinasi, reikia kažką daryti, kad nekentėčiau, ieškoti išeities, pabėgti nuo tos kančios. Juk čia budizmas. Gyvenimo esmė – kančia, o visas gyvenimas – kaip išvengti kančios. Nieko naujo nepasakiau. Tik vieni, bandydami pabėgti nuo kančios, nuo gyvenimo, eina gerti degtinės, kiti daro remontą, treti stato namą su 50 kambarių, nors turi tik vieną kūną, ketvirti paveikslėlį paišo, penkti rašinėlį rašo. Manau, kad kančia yra kūrybos, veiklos priežastis. Jei man gera, šilta, aš sotus, man nieko netrūksta, tai aš net nejudėsiu – kuriam galui.

– Religija ir filosofija domitės seniai ar tiesiog pripuolamai pakliūva kokia nors knyga?

– Man pasisekė su žmonėmis, draugais. Filosofuoti, skaityti savo pavyzdžiu mane išmokė toks Mindaugas Runkevičius, dabar jau miręs mano draugas. Jis buvo aristokratas, inteligentų vaikas, labai daug skaitė, samprotaudavo. Iš dalies dėl to, kad turėjau tokį draugą, ir man kilo noras knisinėtis, galvoti. [...]

Aš pats augau inteligentų šeimoje. Mama mano ir tėvas buvo dailininkai. Teta Aldona Liobytė, kuri mane augino po mamos mirties, – rašytoja. Ji buvo labai patraukli, be galo charizmatiška asmenybė. Apie ją burdavosi šviesiausi Lietuvos žmonės. Nors buvau vaikas, bet viską mačiau, stebėjau, siurbiau į save net to nesuvokdamas. Dabar, sulaukus beveik triženklio amžiaus, matyt, visa tai išlenda. Žinote, kaip būna: jaunystėje susimuši koją ir, žiūrėk, po kokių 30 metų pradeda skaudėti tą vietą.

– Turite du anūkus. Kaip juos auklėjate?

– Kaip auklėju, aprašyta mano rašinėlyje „Laisvės melodija“. Aš jų apskritai neauklėju. Kaip galiu auklėti, jei nežinau, kaip tai reikia daryti.

– O savo vaikus auklėjote?

– Ne, ir savo vaikų neauklėjau. Apskritai sunku apibūdinti, kas yra auklėjimas. Tiesiog nemokiau jų gyventi, nes pats nežinau, kaip reikia gyventi. Tad kaip galiu mokyti kitą pats nežinodamas? Nors, tiesą sakant, galiu: nežinau, kas yra menas, bet 19 metų mokiau meno. Bet ten tai dariau už pinigus.

– Kai tą darėte už pinigus, ar atsirado pasekėjų? Turėjote labai gabių studentų?

– Gabūs studentai – ne mano nuopelnas.

– Juk svarbu gabaus žmogaus nepritrėkšti iš karto ir leisti jam kurti.

– Ką čia svarbu, ką čia nesvarbu... Kas gali pritrėkšti Petrą Repšį, Šarūną Sauką, Mindaugą Navaką, Rimantą Sakalauską (ne tą, kuris Kudirką pastatė)? Kas juos gali pritrėkšti? Jeigu jį galima pritrėkšti, tegul ir trėškia. Dėl šito mažiausiai išgyvenu. Kai sutikdavau gatvėje ką nors, klausdavo: „Tai kur eini?“ Atsakydavau: „Einu jaunimo luošinti.“ Bet niekas nieko nesuluošins. Jei žmogus stiprus, jo nesuluošinsi. Nesuprantu tokių kalbų – jis talentingas, bet papuolė į Dailės akademiją, ir jį sugadino. Tai jau ten talentingas... Akademijoje pats buvau dėstytojas, ten buvo daug dėstytojų – puikių, talentingų. Visokių. Bet negali sakyti, kad to dėstytojo studentai – visi geri menininkai, o to prasto dėstytojo – visi blogi menininkai. Ne nuo to priklauso. Manau, kad akademija apskritai yra ne konkretūs žmonės, o labai derlinga dirva, kurioje atsiskleidžia talentai, nes nėra rimtų menininkų, kurie nesimokė Dailės akademijoje.

– Paminėjote nemažai draugų, bet rašote, kad nemėgstate būti būryje, Jums geriau kamerinė aplinka.

– Nesakau, kad tai blogai, bet aš nemėgstu, negaliu, mane slegia, tarp žmonių man būna negera. Nežinau, kaip galima kalbėti su žmonėmis – aš galiu kalbėti su žmogumi. Dabar mes kalbamės, o būtų čia penki žmonės, jokio pokalbio nebūtų. Negaliu sakyti, kad aš vienišius, – man reikalingi žmonės. Toks egoizmas iš mano pusės: kai man reikia žmogaus, nueinu pas tą žmogų, o kai nereikia – sėdžiu vienas.

– 19 metų dirbote dėstytoju, mokėte meno. Radote atsakymą, kas yra menas?

– Ne, neradau, ir ačiū Dievui. Jei rasčiau atsakymą, kas yra menas, žinočiau, kaip jį daryti, bet ne kurti. Būtų viskas – kūrybos pabaiga.

– Tad iš kur ta kūryba?

– Nežinau. Jei žinočiau, iš kur ji lenda, iškrapštyčiau. Dabar aš rašau daugiau, negu paišau, bet anksčiau, kai paišydavau, nupaišau paveikslą – labai gražu, pavyko, esu patenkintas. Ir paskui nepaišau, nes nežinau, ką paišyti. Tada man negera, tuštybė, aš kankinuosi, rėkiu ant žmonos, kimbu prie visų, kad išsikraučiau. Į paveikslėlį nėra kaip išsikrauti, nes neturiu ką paišyti, todėl kenčia mano artimieji. Tada galvoju – ne, reikia paišyti. Atsisėdu ir pradedu. Viskas gerai, viskas sudėliota: spalvos gražiai, siluetai gražiai, kompozicija nuostabiai, – bet nėra meno. Meno nėra, dalykas negyvas, nes jis sugalvotas protu. Protu aš žinau: čia padėsiu šitą – bus gražu, tokią spalvą padėsiu – bus gražu. Bet apie harmoniją, garsų, spalvų derinį, proporcijas galima knygelėje pasiskaityti. Tik meno iš to nepadarysi – kažko trūksta.

Ir einu nelaimingas, piktas į gastronomą dešros. Pasiimu dešrą, ir staiga į galvoje pasirodo vaizdas. Iš kur jis atsirado, nežinau, dešra man iš rankų iškrinta. Iš kur tas vaizdas ateina, kodėl toks vaizdas, kodėl tokie rašymai, negaliu pasakyti. Nors čia irgi nieko naujo, Carlas Jungas labai gražiai kalbėjo, kad pats menininkas nesuvokia – jis yra tik instrumentas iš kažkur atėjusiems vaizdams, muzikai, žodžiams materializuoti.

– Sakėte, kad dabar beveik nebepiešiate, nors anksčiau esate minėjęs, kad pirštai patys nori nenori čiumpa pieštuką ir kažką paišo.

– Tai kitokios rūšies paišymas, tiesiog ranka paišo, bet nedalyvauja sąmonė, mintyse nekonstruoji vaizdo. Dėl ko pradėjau rašyti, o ne paišyti? Ko gero, supratau, kad nieko geresnio už tai, ką nupaišiau, nebenupaišysiu. Žinoma, esmė nesikeičia, bet nors forma keičiasi, nors kažkas kitaip. Va, skulptūrą dabar darau. Mano brolis – skulptorius, jis man iš akmens padarė pagrindinę masę, kokią jam nupaišiau, o aš kalinėju. Jau man kažkas naujo, jau jaučiu didelį džiaugsmą tai darydamas – tą akmenį, tokį be galo tikrą daiktą, liesdamas, lįsdamas į jį ten, kur milijardus metų niekas nebuvo įlindęs. Tokios būsenos mane apima, man labai smagu. Bet į tai, ką dariau iki šiol, net ir žiūrėti nebesinori.

– Kodėl?

– Nežinau. Turbūt panašiai yra kaip su kokiu labai skaniu patiekalu. Kai jo atsivalgai, nebesinori, norisi kažko kito.

– Grįžkime prie literatūros. Ar iš naujo skaitote jau išleistą savo knygą?

– Taip. Kartais klausiu savęs, kodėl aš apskritai rašau, kodėl žmonės paišo. Galvoju, svarbiausia yra iškrova (kaip pasakytų Sigmundas Freudas – sublimacija): kad neičiau ir nesmaugčiau žmonių, einu paišyti piešinėlių arba rašyti rašinėlių. Žinoma, galiu paišyti paveikslėlius ir dėti į stalčių, bet kodėl nešu juos į parodą, rodau... Nes galvoju, kad turiu sugebėjimą paišyti, ir būčiau labai nelamingas, jei to sugebėjimo negalėčiau įgyvendinti. Taigi nešu į parodą, kad visi pažiūrėtų, pamatytų, koks aš šaunuolis, kaip gražiai moku nupaišyti. Bet čia ne esminiai dalykai.

Apie rašymą tą patį galima pasakyti. Galiu galvoti, jog rašau tam, kad visi pamatytų, koks aš protingas, išmintingas. Bet iš tiesų ne ta priežastis yra pagrindinė. Kai pradedu galvoti apie kokį dalyką, atsiradusi mintelė plečiasi, šakojasi įvairiomis kryptimis, gimdo kitas mintis, pradeda siaubingai nebetilpti galvoje. Atrodo, tuoj stogas nuvažiuos, tuoj išeisiu iš proto, tuoj kažkas nutrūks. Ir kažkodėl, kai užrašau, galva tarsi išsivalo, atsiranda vietos kitoms mintims, kurios vėl tą patį daro. Išeina toks procesas: prisivalgai ir tuštiniesi, prisivalgai ir tuštiniesi. Tik čia ne kūnas, o dūšia.

– Brandinate dar kokią knygą?

– Taip, galvoju apie meną parašyti. Tai jau būtų kitokio pobūdžio knyga. Kai kuriuose mano rašinėliuose yra šiek tiek apie meną, todėl pagalvojau, kad reikėtų viską sudėti į viena. Labai gerai, kad yra žmonių, kurie man paploja, nes aš pats nelabai nežinau, aš gerai rašau, ar negerai. Įvairiai žmonės perskaito. Jei žmonės, ypač mano autoritetai, pasako, kad gerai paišau, gerai rašau, tada atsiranda pasitikėjimas savimi ir noras tęsti. Kitaip gal daryčiau ką nors kita.

– O jei sako – ne, tai nėra gerai?

– Tada verčia susimąstyti. Žmonės, kurie perskaito, įvairiai sako, vieni džiaugiasi, kiti nesidžiaugia. Pavyzdžiui, sako, kad mano rašinėliai pilni pykčio, pagiežos, nepakantumo, nuoskaudų, kad tai mano skundas, verkšlenimas, neskalbtų baltinių demonstravimas visuomenei. Iš pradžių galvojau „Viešpatie, man visai taip neatrodo“ ir labai nustebau. Paskui pradėjau galvoti: bet jei žmogus, skaitydamas mano tekstus, perskaito tai, matyt, kažkur, po paviršiumi, tai ir yra. Juk negali jis perskaityti, ko nėra parašyta.

Tai verčia manyti, kad galbūt mano pyktis, pagieža, nepakantumas kitiems, yra šaknys, iš kurių išaugo graži gėlelė. O šaknys atsirado iš nuoskaudos, nepasitenkinimo gyvenimu ir tuo, kas aš esu, kas yra aplink mane. Kadangi tai sako žmonės, kurie mane myli, aš labai džiaugiuosi, kad jie pasako tai, ką galvoja, kad verčia mane susimąstyti. Nemanau, kad pasikeisiu, pradėsiu kitaip rašyti, bet turbūt geriau pažinsiu save, pats suprasiu, ką rašau.

– Sakėte, kad išmokote meluoti sau, bet neišmokote tuo patikėti.

– Taip. Būna, kad pradedi save teisinti: čia viskas gerai, čia ne aš kaltas, čia kiti kalti. Nesvarbu, kad kažkas nesiseka, aš esu tobulas, tik pasaulis aplink mane netobulas. Ir jauti, kad meluoji sau. Jauti juk.

– Gyvename melo pasaulyje?

– Mes esame kultūringi, civilizuoti žmonės. O civilizacija, kultūra iš dalies ir yra noras parodyti save geriau, negu esi. Arba labai gražus noras elgtis taip, kad kitam šalia tavęs nebūtų bloga. Tada galima ir pameluoti, pasakyti, kad tas kitas yra labai šaunus, nors pats taip gal ir negalvoji. Kultūra, mano galva, tam tikras melavimas. „Melavimas“ – negražus žodis, gal nederėtų taikyti kultūrai, bet iš esmės tie dalykai susiję. Bet tai nereiškia, kad čia melo pasaulis. Be to melo, jei eitume ir vienas kitam į akis sakytume tiesą, jau būtume nebe pasaulyje, o pragare.

Paprasčiausią posakį „jis jam pasakė tiesą į akis“ iš karto suprantame, kad buvo pasakyta kažkas blogo. Tiesa yra blogis, o melas yra gėris. Nejau dabar eisi prie žmogaus ir sakysi „oi, tu senas, tu kuprotas“? Tai bus tiesa, bet ar reikalinga tokia tiesa, kuri neduoda nieko gero, tik skaudina. Žiūri į pasaulį ir verkia mano akys: viena iš džiaugsmo, kita iš skausmo. Gyvenimas ir pasaulis susideda iš teigiamų ir neigiamų dalykų. Tai galima lyginti su baterija: yra pliusas ir minusas, todėl atsiranda energija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...