captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kieno didesnis intelektas: informacinės visuomenės ar neraštingų genčių?

Nors naujosios technologijos mums teikia žinių iš viso pasaulio, tyrimai rodo, kad išskirtiniu intelektu pasižymime ne mes, o neraštingos gentys, sako Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Nors naujosios technologijos mums teikia žinių iš viso pasaulio, tyrimai rodo, kad išskirtiniu intelektu pasižymime ne mes, o neraštingos gentys, sako Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas.

„Kolegos nustatė, kad intelektualiausi jų sutikti žmonės gyveno Naujojoje Gvinėjoje ir priklausė vietinėms gentims. Jie buvo neraštingi, neturėjo informacinių technologijų, pinigų, tačiau visada buvo budrūs ir kaupė žinias galvoje, nes negalėjo jų užrašyti“, – pasakoja prof. T. H. Eriksenas.

– Konferencijos brošiūroje buvo parašyta, kad visi išmanieji įrenginiai per pranešimą turi būti išjungti. Ar, kai skaitėte pranešimą, auditorija vis dėlto jais naudojosi?

– Nemačiau nė vieno, bet tikriausiai kai kurie naudojosi. Tokie dalykai pradėjo vykti per pastaruosius 10–20 metų. Pastebėjau, kad universitete per paskaitas žmonės sėdi su nešiojamaisiais kompiuteriais, bet nežinia, ką veikia. Galbūt skaito naujienas, naršo „Facebooke“, o gal iš tikrųjų konspektuoja paskaitą. Matau tendenciją, kurią laikau pagrindine civilizacijos problema. Mums sunku susikoncentruoti į vieną dalyką ilgam laikui.

– Kada pastebėjote, kad žmonės gyvena per greitai ir pakankamai neįsigilina į dalykus? Kada kilo idėjos, kurias išdėstėte knygoje „Akimirkos tironija“?

– Šią knygą parašiau knygą 2000 m., o pasirodė ji maždaug po metų. Tačiau pagrindines jos mintis brandinau 4–5 metus, kai tik atsirado galimybės naudotis informacinėmis technologijomis: elektroniniu paštu, internetu, mobiliuoju telefonu. Naujų technologijų atsiradimas reiškė, kad negali laisvai išeiti iš darbo, nes žmonės gali su tavimi susisiekti bet kuriuo metu. Tai man neleido atlikti darbų taip, kaip buvau pratęs 1980–2000 m.

Galima sakyti, kad žmonės ilgai skundėsi greitu tempu, jau nuo pramoninės revoliucijos. Tačiau šis pagreitis yra kitoks, nes jis veikia mūsų gebėjimus gyventi lėtame, kumuliaciniame laike, per kurį turi susikoncentruoti, gilintis į tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, paprasta klausytis Bruce`o Springsteeno arba Madonnos, nes bilietas pigus, muzika paprasta, patraukli, daina trunka tik 3–4 minutes. Tačiau Richardo Wagnerio operą „Nybelungų giesmė“ trunka valandas. Informacinei visuomenei sunku susikoncentruoti, kai ją nuolatos lydi informaciniai trukdžiai.

– Minėjote, kad visuomenė gyvena fragmentais. Ar tai nestabdo žmonių intelektinio augimo?

– Tai viena iš mąstymo krypčių. Mano kolegos atliko tyrimą ir nustatė, kad intelektualiausi jų sutikti žmonės gyveno Naujojoje Gvinėjoje ir priklausė vietinėms gentims. Jie buvo neraštingi, neturėjo informacinių technologijų, pinigų, tačiau visada buvo budrūs ir kaupė žinias galvoje, nes negalėjo jų užrašyti. Sunku pasakyti, ar technologinis augimas mūsų intelektui yra gerai, ar blogai. Mums nereikia kaupti žinių patiems, nes informacijos galime rasti internete. Mūsų žinios yra išsamesnės, nes gauname daug informacijos fragmentų iš viso pasaulio.

– Minėjote, kad, jei būtumėte rašęs knygą šiais laikais, išmaniųjų technologijų eroje, ji atrodytų kitaip. Kokias mintis iškeltumėte?

– Taip, pabrėžčiau kitus dalykus, bet analizė būtų tokia pati, nors situacija blogesnė. Pavyzdžiui, tekstinės žinutės prieš 13 metų nebuvo tokios populiarios. Jos egzistavo, tačiau daugiausia jas rašė jaunimas. O socialinių tinklų tuo metu išvis nebuvo. Šiais laikais žmogus, kad ir kur jis būtų, tikisi rasti belaidį internetą. Skaitant XIX a. filosofų darbus, galima manyti, kad jų mintys artimos Platono, Gottfriedo Leibnizo, Jeano-Jacques`o Rousseau`o, Immanuelio Kanto idėjoms. Šiais laikais parašyta ir publikuota daug knygų. Atrodo, kad praradome gilumą.

– Kaip, Jūsų manymu, po kiek laiko atrodys jaunesnioji karta, kuri užaugo jau esant visoms išmaniosioms technologijoms?

– Nenoriu būti pesimistas, nes yra ir gerų dalykų. Nors buvo ekonomikos krizė, rasizmo, identiteto problemų, žmonės, kurie gimė Europoje šiame amžiuje, gyvena pačiu geriausi laiku. Mes gyvename ilgai, esame sveiki, turime daug galimybių. Anksčiau galvojau, kad Oslas yra izoliuota vieta. Tačiau dabar Norvegijoje gyvenantys žmonės taip nemano, nes yra nuolatos prisijungę prie išorinio pasaulio.

Didžiausias praradimas tas, kad mes nemokame mąstyti apie tolimą ateitį. Nei politikai, nei jauni žmonės negali įsivaizduoti, kaip viskas vyks po 15 metų. Ypač tai susiję su klimato problemomis. Kai atsirado pramonė, žmonės apie tai mąstė. O kada girdėjome politikus kalbant apie XXI a. pabaigos viziją? Individualiu lygmeniu matoma tokia pati tendencija. Žmonių santykiai yra trapūs, tam tikromis akimirkomis žmonės yra laimingi, tačiau tos akimirkos nesukuria visaverčio gyvenimo. Anksčiau amžius buvo siejamas su išmintimi, žiniomis, o informacinėje visuomenėje viskas vyksta čia ir dabar, žmonės, kurie dalijasi 1950–1970 metų patirtimi, atrodo pasenę, jų mintys – neaktualios.

– Kaip, tęsdamas temą apie kartų nesusikalbėjimą, paaiškintumėte švietimo procese susidariusį konfliktą, kai jaunoji karta gyvena fragmentais, o mokytojų karta linkusi gilintis į dalykus?

– Žinau, mokytojai jaučia frustraciją dėl to, kad mokymo procese trūksta disciplinos. Jau nebegalima jaunam žmogui užduoti perskaityti visą knygą. Tačiau apginčiau ir jaunuolius, nes jie turi galimybę informaciją gauti kitais kanalais. Nesu labai susirūpinęs dėl žinių fragmentacijos, nes jos prieinamos įvairiais būdais. Tačiau problema iškyla norint sudėti viską į vieną pasakojimą, kuriame yra kažkas daugiau. Mokytojai turi pasiūlyti lėtąjį laiką, koncentraciją be jokių trukdžių. Jei būčiau diktatorius, mokymo procese uždrausčiau elektroninių prietaisų naudojimąsi. Labai gerai, kai žmonės konspektuoja, tačiau tai geriau daryti popieriuje.

Problemų yra ir švietimo sistemoje. Studijuojantys universitete žmonės lanko daug trumpųjų kursų, užuot lankę kelis ilguosius. Mano šalyje dėl Bolonijos reformos taip vyko apie 2003 m. Europiečiai siekė žemyne standartizuoti universitetų sistemą. Mano manymu, kiekviena šalis turėtų pati susidaryti sistemą. Kam reikia taisyti tai, kas veikia? Anksčiau mes turėjome metus trunkantį įžangos į antropologiją kursą. Mokytojai galėjo jį formuoti taip, kaip norėjo. Kursų išskaidymas taip pat prisidėjo prie fragmentacijos.

 – Šiuo metu mus pasiekia daug informacijos apie Ukrainos krizę. Dažniausiai iškart, kai kažkas įvyksta. Galėjome netgi stebėti tiesioginę transliaciją iš Maidano. Tačiau ar technologijos sudaro sąlygas atitinkamai reaguoti į tai, kas vyksta?

– Panašiai vyksta ir su Sirija – pasaulis tiesiog stebi vieną didžiausių žmonių tragedijų istorijoje, ir niekas negali teisintis, kad to nežino, nes mes turime galimybę viską sužinoti iškart. Jei situacija skubi, reakcija taip pat turi būti. Nors iškart sunku nuspręsti, ką sakyti, kurį mygtuką paspausti. Tačiau tai, man atrodo, geras ženklas, nes nenorima kištis tam, kad nebūtų blogo rezultato. Prisiminkime karo greitį Napoleono laikais. Jei norėjai užpulti Napoleoną, to negalėjai padaryti greičiau, nei judėjo tavo arklys. Šių dienų karo greitis yra didelis – šalį galima sunaikinti per sekundę.

Žiniasklaidoje taip pat viskas greitėja. Atsiradus kabelinei televizijai, jau buvo galima sužinoti apie Vietnamo karą beveik tuo pat metu, kai jis vyko. Taip pat – apie Persijos įlankos karą 1991 m. Sakoma, kad šis karas neįvyko. Kas turima omenyje? Žinoma, jis vyko, tūkstančiai žmonių buvo nužudyti, tačiau jis buvo ir virtualioje erdvėje – įvykius transliavo CNN, kad amerikiečiai galėtų stebėti sprogimus Irake tikruoju laiku. Nemanau, kad Amerikos valdžia organizavo sprogimus, kad CNN turėtų ką rodyti, bet noriu pasakyti, kad informacinei visuomenei yra svarbus išorinio pasaulio suvokimas. Netgi Rusijai tai svarbu. Net jei ir elgiasi brutaliai, jie vis tiek yra priklausomi nuo išorinio pasaulio.

– Kiekvienam įvykiui apmąstyti reikia laiko. Kaip žmonės naudoja laiką?

– Mes neturime laiko apmąstymams, nes kitą dieną nutinka kažkas nauja. Kai vyksta karas, žmonės linkę jį greitai pamiršti. Sirija yra beveik užmiršta dėl Ukrainos. Kai prisiminsime Siriją, užmiršime Ukrainą. Daug tragiškų dalykų yra užmirštama, trūksta tęstinumo. Yra Paulo Connertono knyga „Kaip modernybė pamiršta“. Ji ne apie tai, apie ką mes kalbame, o apie pastatus, architektūrą. Dauguma istorinių pastatų Europoje sunaikinta ir vietoj jų pastatyta kažkas nauja. Taip visuomenė praranda kultūrinę atmintį. Tą patį taikau ir pasauliniams įvykiams žiniasklaidoje. Mes neišmokstame praeities pamokų, nes pamirštame. Mes prisimename išskirtinius dalykus, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį karą, bet mūsų dėmesį reguliuoja ši diena.

– Ar šį procesą galima sulėtinti?

– Labai sunku. Gal šiek tiek galime tai daryti viešoje erdvėje. Yra žmonių, kurie sulėtėja kalbėdami, diskutuodami, klausydami. Viena iš teigiamų patirčių, kurią gavau Osle prieš šešerius metus, buvo Literatūros namų atidarymas. Iš pradžių niekas nedėjo vilčių, kad tai pasiteisins, tačiau sėkmė aplankė pirmąją dieną. Dabar vienu metu pastate vyksta 4–5 renginiai, konferencijos, debatai. Žmonės mėgaujasi klausydami pranešimų, užduoda klausimus, po visko eina išgerti ir tęsia diskusijas. Jie supranta, kad žiniasklaida neinformuoja iki galo. Turime skatinti tokius dalykus, kaip diskusijos, paskaitos, kavinės, pilietinė visuomenė, knygų skaitymas. Dėl skubėjimo žmogus lieka gyventi akimirkoje. Tačiau kai nutinka kas nors blogo, jis nežino, kaip tai įveikti, nes nėra pratęs galvoti apie tolimą ateitį.

– Kokiu greičiu gyvena norvegai Europos kontekste? Ar gamta juos sulėtina?

– Kartais manau, kad Lietuvos padėtis geresnė nei Norvegijos, nes turite didesnę kaimo žmonių populiaciją (kalbu apie maistą). Net ir industriniu būdu jis gaminamas lėčiau. Jūsų avižos, kviečiai, miežiai negali augti greitai, turite juos prižiūrėti. O Norvegijos visuomenėje atsirado didelio greičio ir lėtumo priešprieša. Greitis atsiranda dėl pinigų: žmonės yra turtingi ir pajėgia įsigyti visus norimus daiktus (norvegai labai domisi naujais įrenginiais).

Vis dėlto tuo pat metu daugumai jų gamta išliko artima. Jie mėgsta keliauti į kalnus, kur nėra mobiliojo ryšio, miegoti nameliuose ar palapinėse, valgyti paprastą, bet sveiką maistą. Tai svarbi kultūrinė vertybė. Tikriausiai norvegus ji ir gelbsti, nes turime lėtojo gyvenimo idealą ir visi giliai širdyje žino, kad gyvenimo prasmė nepriklauso nuo to, kiek elektroninių laiškų per gyvenimą išsiųsi ar keliuose susitikimuose dalyvausi. Gyvenimo prasmę galima rasti leidžiant laiką prie laužo su gerais draugais ir kalbant apie gyvenimą – tai yra lėtumą, kurį turime išsaugoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...