captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žinių robotai leis atsikratyti beprasmio nežurnalistinio darbo

Žinių robotai žiniasklaidoje – natūralus reiškinys, juk ir kitose srityse rutininis darbas perkeliamas mašinoms, sako Europos žurnalistikos mokymo asociacijos prezidentas, Vindesheimo universiteto Nyderlanduose profesorius Nico Drokas. „Vis dėlto žmonės turėtų žinoti, kad, jei rengiant reportažą ar straipsnį prisidėjo ir žurnalistas, medžiaga turi pridėtinę vertę [...]. Tai yra tai, ko kompiuteris ar robotas padaryti negali“, – mano jis.  
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Žinių robotai žiniasklaidoje – natūralus reiškinys, juk ir kitose srityse rutininis darbas perkeliamas mašinoms, sako Europos žurnalistikos mokymo asociacijos prezidentas, Vindesheimo universiteto Nyderlanduose profesorius Nico Drokas. „Vis dėlto žmonės turėtų žinoti, kad, jei rengiant reportažą ar straipsnį prisidėjo ir žurnalistas, medžiaga turi pridėtinę vertę [...]. Tai yra tai, ko kompiuteris ar robotas padaryti negali“, – mano jis.  

N. Droko teigimu, pridėtinei informacijos vertei apskritai reikėtų skirti ypač daug dėmesio, nes dažnai nebeaišku, ar tai, ką darome, tą vertę turi: „Aš nesiskundžiu dėl žinių robotų atsiradimo. Manau, tai sėkminga žiniasklaidos vystymosi kryptis, ji leidžia atsikratyti kvailo darbo, kuris iš tiesų yra ne tikroji žurnalistika, o tik kopijų perspausdinimas siekiant būti greitiems ir turėti kuo užpildyti puslapius, kad būtų galima parduoti reklamą.“

– Žinias palyginote su gėlėmis. Ką jos turi bendra?

– Jų vertė, kaip ir gėlių, bėgant laikui turi savybę mažėti. Už naujienas ir žmonės, ir naujienų agentūros moka pinigus. Kai žinios yra dviejų valandų, jų vertė nukrinta dukart, kai jau keturių – siekia vos 10 proc. pradinės vertės. Taigi su žiniomis reikia elgtis lygiai taip pat, kaip su gėlėmis, – greitai. Jei gėles į kitą šalį pristatysi tik po dviejų dienų (patikėkite, aš tai žinau, esu iš Nyderlandų), jos nebebus vertos geros kainos. Yra daug produktų, kurių vertė priklauso nuo laiko. Jei nusipirksi automobilį, jo kaina perpus nukris per dešimt metų, bet žinia perpus nuvertėja vos per penkias minutes. Taigi egzistuoja ekonominis motyvas, kuris slepiasi po greitąja žurnalistika. Kita vertus, padėtis dabar dramatiškai kinta. Žurnalistika priklausė greičio verslui, bet, kadangi dabar visi naudojamės socialiniais tinklais („Facebook“ ir pan.), internetu, informaciją gauname iš kitų šaltinių ir greitai, žurnalistikos poreikis būti greitiems traukiasi į antrą planą.

– Tada kaip turėtume iš naujo apibrėžti XXI amžiaus žurnalistiką?

– XX amžiuje didžiojoje pasaulio dalyje vyko labai sėkminga žiniasklaidos priemonių plėtra. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje šalių žiniasklaida, ypač dienraščiai, išgyveno pakilimą. Kai buvau mažas berniukas, iš pradžių televizija Nyderlanduose transliavo vieną kanalą  vieną valandą vakare. Dabar gali žiūrėti keturis šimtus kanalų, transliuojamų septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą. Taigi žiniasklaidos plėtra buvo labai sėkminga ir sparti. Tačiau tuo metu ji buvo paremta tam tikromis prielaidomis – viena jų buvo informacijos stoka, kita – masinė auditorija, tad, žinoma, žurnalistika užėmė monopolininko poziciją – būtent žiniasklaida buvo tas žaidėjas, kuris turėjo galimybių skleisti informaciją. Visos šios prielaidos paskutiniu metu dramatiškai pasikeitė dėl socioekonominių ir technologinių pokyčių.

Kalbėdamas apie ateitį, manau, kad žurnalistika iš greitosios turėtų transformuotis į lėtąją. Be to, yra ir kitų niuansų – manau, kad žurnalistai vėl privalo užmegzti ryšius su bendruomenėmis, kuriose dirba.  Daug žurnalistų šiuos ryšius prarado dėl kelių priežasčių. Dabar nėra taip įprasta tiesiog eiti į gatves, akis į akį susitikti su žmonėmis ir rengti reportažus. Didžioji dalis televizijos stočių, laikraščių įsikūrę nebe miestuose, miestų centruose, o priemiesčiuose, miestų pakraščiuose. Įprastoje Nyderlandų redakcijoje žmonės dirba toli nuo miesto centro, pastatuose su uždarytais langais, visi palinkę prie savo mobiliųjų telefonų ar kompiuterių ekranų ir panašiai. Jokio ryšio su žmonėmis, žurnalistai nejaučia, kokie yra visuomenės rūpesčiai, kuo ji gyvena. Pvz., politinė žurnalistika  didžiulį dėmesį skiria politinėms institucijoms, sprendimų priėmimo procesams ir gerokai per mažai dėmesio tam, kad visuomenės problemos būtų keliamos aikštėn. Nors tai turėtų būti svarbiau nei politinių institucijų aktualijos. Dėmesys skiriamas sprendimų priėmimo procesui instituciniu lygmeniu, tačiau ką tie sprendimai reiškia, kokias pasekmes turės, kaip palies visuomenę, žmones, dėmesio skiriama labai nedaug.

Manau, kad šios dvi pusės – visuomenės problemos, dar nepatekusios į parlamento kabinetus, ir priimamų sprendimų pasekmės – paprastiems žmonėms yra būtent tie du žiniasklaidos veidai, kurie bus vis ryškiau matomi šių dienų žurnalistikoje. Apibendrinant galima sakyti, kad pagrindinė mintis   – užmegzti ryšį: žinoti ir koncentruotis į tai, kuo gyvena žmonės, bendruomenės, o įvairius pareigūnus ir naujienas palikti šiek tiek nuošaliau. Reikia pradėti nuo žmonių problemų, tik nesustoti ten, kur žmonės paprastai sustoja. Juk mes, kaip žurnalistai, galime žengti toliau.

Galėčiau apie tai kalbėti valandas, bet iš esmės matau tokias kryptis, kuriomis XXI amžiaus žurnalistika turėtų eiti: tapti lėtesnė, užmegzti glaudesnius ryšius su visuomene, bendruomenėmis, skatinti žmones aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje ir žurnalistikoje apskritai, t. y. naudojantis žiniasklaida aktyviau reikšti savo poziciją, nuomonę, garsiau kalbėti apie savo problemas. Žurnalistika turėtų atsikratyti suvokimo, kad ji – visuomenės veidrodis. Man regis, žurnalistika išsivystys labiau į problemų sprendimo, o ne tiesos paieškos verslą, t. y. ryškėjanti jos paskirtis bus suteikti žmonėms informaciją, kurios reikia sprendžiant problemas. Kaip sako amerikiečiai – padėti žmonėms patiems sau padėti.

– Kadangi kalbame apie žurnalistikos tikslą ir žurnalistikos kultūrą apskritai, ar taip pat turėtume iš naujo apibrėžti ir žurnalistikos paskirtį? Jau užsiminėte, kad ji turėtų liautis būti suvokiama kaip visuomenės veidrodis.

– Taip. Manau, kad žurnalistikos paskirtis – liautis siekti pateikti objektyvias žinias. Kaip sako amerikiečiai – duokite mums dvidešimt minučių, ir mes jums duosime visą pasaulį. Tai labai keistas posakis, nes kas gi gali perteikti visą pasaulį per dvidešimt minučių? Taip tarsi teigiama, kad pasaulyje yra viena jėga, viena žmonių grupė, kuri yra objektyvi, kuri žino tikrus, svarbiausius faktus, ir kad ji yra vienintelė, kuri gali mums pasakyti, kas yra tiesa. Liaukitės, tai – XX amžius. Turėtume tokį požiūrį XX amžiui ir palikti. Turėtume būti sąžiningi ir pripažinti, kad mes visko nežinome. Mes darome viską, kad savo darbą atliktume kuo geriau, esame sąžiningi, privalome nemeluoti, neskleisti propagandos. Bet žurnalisto darbas – visada besitęsiantis. Turime suteikti informaciją, kuri žmonėms padėtų geriau susigaudyti gyvenime, kasdienybėje, nes daugybė žmonių yra tiesiog išspjauti iš visuomenės, žiniasklaidos. Mūsų paskirtis – juos sugrąžinti, nes tai – gyvybiškai būtina demokratijai palaikyti. Taigi mūsų tikslas –  į visuomenę įtraukti tuos, kurie atskirti, padėti jiems būti matomiems žiniasklaidoje ir visuomenėje apskritai.

– Vis dėlto buvome mokomi žiniasklaidą suvokti kaip realybės atspindį.

– Taip. Žinoma, kai visuomenės buvo mažiau sudėtingos nei dabar, labiau monokultūrinės, galėjome turėti iliuziją, kad galime tai atspindėti. Bet, kaip sako ir filosofai, – mūsų kultūra ne moderni, bet postmoderni, ir čia nebėra nieko nekintamo. Be to, visose visuomenės gyvenimo srityse yra tiek daug įvairovės. Jokie mokslininkai, filosofai nebekalba apie tai, kad egzistuoja kažkokia viena tiesa, kurią galėtume atspindėti. Manau, kad vien žurnalistai tebėra tie, kurie vis dar mano, kad kažkur egzistuoja viena tiesa, ir jie gali ją atvaizduoti. Tas posakis – duokite mums dvidešimt minučių, ir mes jums duosime visą pasaulį, šį požiūrį atskleidžia labai taikliai. Taip manyti yra klaida. Galbūt tai priežastis, kodėl tiek daug žmonių į žiniasklaidą žvelgia kritiškai – nes ji šališka, kaip ir visi mes. Žmonės nori sąžiningos, patikimos žiniasklaidos. Tai svarbiausia.

Savo knygoje „Beacons of reliability“ („Patikimumo švyturiai“) rašiau apie tai, kad šioje per „Twitter“, „Facebook“ ir apskritai per internetą skleidžiamoje informacijos jūroje sunku susigaudyti, kas yra patikima, o kas ne. Daugybę interneto portalų valdo didžiulės korporacijos, bet mes apie tai nežinome. Manau, kad žurnalistika turėtų siekti būti ne tiek objektyvi, kiek patikima. Tai yra pagrindas. Ji turi būti skaidri. Ne sakykime, kad esame objektyvūs, o tiesiog informuokime: štai yra tai, ką aš dariau. O internetas tam suteikia labai daug galimybių. Nemažai radijo, televizijos žurnalistų Nyderlanduose naudojasi internetu pristatydami savo darbo metodus ir eigą iki pat galutinio produkto. Gali matyti, kokius žingsnius žurnalistai žengė kurdami savo reportažą ir kaip priėjo iki tam tikrų išvadų. Ir tai – veiksminga.

– Pasigendate aiškumo, skaidrumo?

– Taip, daugiau aiškumo, daugiau skaidrumo. Būkime sąžiningi – pripažinkime, kad nežinome visko. Kad nesame objektyvūs, nesame dievai, nesame aukščiau visko. Tiesiog esame žmonės, dirbantys savo darbą, ir dirbame jį sąžiningai, atvirai, be melo.

– Jei šių dienų žurnalistika nebėra realybės atspindys, kas ji yra?

– Ji – realybės interpretacija. Tiesą sakant, visada tokia ir buvo. Tačiau, gyvendami ir dirbdami šiandieninėse daugiakultūrėse, įvairialypėse visuomenėse, ypač interpretuojame. Šis suvokimas žurnalistams suteiktų palengvėjimo ir laisvės – jie neprivalo būti, pavadinkime, objektyvūs. Ką žurnalistai tokiais atvejais daro ? Pateikia vienos pusės nuomonę, kitos pusės ir mano, kad yra pusiausvyra. Tačiau pasaulis toli gražu nesusideda tik iš dviejų pusių. Jame gali būti ir septyni šimtai penkiasdešimt pusių ir jų visų negali pateikti. Taigi ir nesistenkime. Kai kurie žurnalistai sako „aš nesu objektyvus, bet stengiuosi toks būti“. Nesistenkite. Jūs negalite būti objektyvus, tiesiog pripažinkite, kad esate pasaulio interpretatorius.

– Kaip šis realybės interpretavimas keičiasi atsiradus žinių, programiniams robotams – žurnalistams?

– Manau, kad žinių robotai žiniasklaidoje galimi, nes tai, kaip žurnalistai dirbo paskutinius dešimt metų, sudarė sąlygas jiems atsirasti. Aš nekaltinu dėl to žurnalistų, tai daugiau ar mažiau visos sistemos problema. Pavyzdžiui, Nyderlanduose daug spaudos pranešimų yra perspausdinami beveik pažodžiui, nes dažnai nėra laiko platesniems tyrimams atlikti. Prieš trisdešimt metų Nyderlanduose vienam žurnalistui teko vienas viešųjų ryšių specialistas. Dabar santykis – vienam žurnalistui tenka trisdešimt viešųjų ryšių specialistų. Taigi plūsta tokia masinė informacijos banga, tiek daug spaudos konferencijų, pranešimų spaudai ir t. t., kad daugybė žurnalistų tiesiog kopijuoja visa tai ir spausdina. Tai rutininis darbas, kurį gali ir turėtų atlikti mašina. Tokiu atveju žmonės žino, kad tai – programinės įrangos darbas. Be to, tokios informacijos skelbimas toli gražu nėra pati įdomiausia žurnalistikos sritis. Tai ne ta sritis, kurioje uždirbami dideli pinigai ir kuri yra įdomiausia. Turiu omenyje, kad mes, žurnalistai, visada norime kapstyti giliau, rengti dokumentinius pasakojimus ir pan.

Taigi žinių robotai – natūralus reiškinys, juk ir kitose srityse rutininis darbas perkeliamas mašinoms. Vis dėlto žmonės turėtų žinoti, kad, jei rengiant reportažą ar straipsnį prisidėjo ir žurnalistas, ta medžiaga turi pridėtinę vertę – interpretacijas, kontekstą, pateikia galimas aprašomo reiškinio pasekmes, ko tikėtis ateityje ir pan. Tai yra tai, ko kompiuteris ar robotas padaryti negali. Tiesa, šiai pridėtinei informacijos vertei šiandien apskritai turėtume skirti ypač daug dėmesio, nes dažnai nebeaišku, ar tai, ką darome, tą vertę turi. Aš nesiskundžiu dėl žinių robotų atsiradimo. Manau, tai sėkminga žiniasklaidos vystymosi kryptis, ji leidžia atsikratyti kvailo darbo, kuris iš tiesų yra ne tikroji žurnalistika, o tik kopijų perspausdinimas siekiant būti greitiems ir turėti kuo užpildyti puslapius, kad būtų galima parduoti reklamą.

– Tuomet kokie šiuolaikinės žiniasklaidos pokyčiai Jus ir Europos žurnalistų mokymo asociaciją gąsdina?

– Yra daug dalykų. Vienas, žinoma, yra spaudos laisvė. Tai – svarbiausia. Nepriklausoma, laisva žiniasklaida netgi Europoje nuolat patiria grėsmių. Kartais iš valdžios pusės, kartais dėl ekonominio spaudimo. Daugybė žmonių mano, kad grėsmė žiniasklaidai gali kilti tik tokiose šalyse, kaip Rusija. Anaiptol. Kapitalistinėse šalyse tų grėsmių gali būti ne mažiau nei socialistinėse. Taigi nepriklausoma, kokybiška žiniasklaida patiria daug spaudimo iš įvairių šaltinių. Bet yra ir kitų, bent jau keliančių nerimą. Pavyzdžiui, žurnalistikos kultūra, deja, daugybę metų propagavo vadinamąsias vyriškąsias vertybes – konkuruoti, būti pirmam. Dar vienas tokios vyriškosios žurnalistikos kultūros bruožas – autonomiškumas, atsiskyrimas, mėginimas aplenkti kitą, o ne bendradarbiauti. Mano manymu, ši žurnalistinės autonomijos ideologija, kad niekas man negali nurodyti, ką ir kaip padaryti, yra didelė grėsmė, galinti užkirsti kelią tokiai žurnalistikai, kokios mums reikia.

Žurnalistika, kokios mums reikia, – daug atviresnė, įvairesnė, labiau bendradarbiaujanti, interaktyvi. Žmonės, dirbantys skirtingų sričių žiniasklaidos priemonėse – radijuje, televizijoje, laikraščiuose ar interneto portaluose, turėtų tarpusavyje glaudžiau dirbti. Dabar tai nepasiekiama, nes visi tarsi apsėsti konkurencijos. Kartais konkurencija nėra bloga, bet manau, kad šiandieninėje žurnalistikoje ji nužengė per toli. To turime mokyti ir žurnalistikos studentus – bendradarbiauti su kolegomis, dirbti interaktyviai, skaidriai, viską apimti. Tokios žurnalistikos mums reikės XXI amžiaus tinklo visuomenėje.

– Jei žiniasklaida nėra realybės atspindys, greičiau – katalizatorius, kokius pavojus žiniasklaida, atlikdama katalizatoriaus vaidmenį, gali kelti?

– Pavojai akivaizdūs. Kai žurnalistai nori būti šiais katalizatoriais, jie nori žmonėms padėti.  Kaip minėjau, „padėti žmonėms padėti patiems sau“ reiškia kreipti dėmesį ne į institucinio lygmens problemas, bet atsigręžti į bendruomenes: kokie kasdieniai žmonių rūpesčiai, kokia informacija jiems reikalinga, kas žmonių galvose, ką jie nori sužinoti. Vis dėlto rizika ta, kad žmonės nebūtinai nori pabudę sužinoti, pvz., apie Afganistaną. Iškyla pavojus, kad žiniasklaida užsidarys tik siaurame, kasdieniame problemų rate ir užmirš apie visą pasaulį.

Kita problema – ji gali tapti kokių nors sprendimų advokatu, tam tikra prasme atsisėsti ant politiko kėdės. Kai tokio pobūdžio žurnalistika pradėjo vyrauti Amerikoje, matėme, kad kai kurie dalykai tikrai pasuko į blogąją pusę. Kita vertus, matėme ir labai gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Portlande buvo labai didelis nusikalstamumas, daug nelaimingų atsitikimų, avarijų – viskas dėl alkoholizmo. Laikraščiai metų metus aprašinėjo kiekvieną jų – avarija tame kelyje, muštynės ten ar ten.

– Tiesą sakant, skamba labai lietuviškai.

– Taip. Žodžiu, jokios analizės, iš kur visos šios problemos kyla. „Portland Herrald“ redakcija nusprendė elgtis kitaip – liovėsi publikavusi metų metus spausdintus detalius tekstus apie tokius įvykius. Jie žmones daro ciniškus, verčia manyti, kad pasaulis – supuvusi vieta, kurios negalima pakeisti, todėl tame dalyvauti neverta, nes būti aktyviam visuomenėje nėra jokios prasmės. Taigi „Portland Herrald“ pažvelgė į visa tai iš kitos pusės. Visų pirma įvardijo problemą – regis, tai yra alkoholizmas. Tuomet kreipėsi į visuomenę prašydama jos indėlio – ėmė organizuoti susitikimus, kur žmonės galėjo išsakyti savo nuomonę, o tada rengė reportažus. Į susitikimus taip pat buvo kviečiami specialistai. Ir tai padėjo. Daugybė bendruomenės žmonių įsijungė į šias diskusijas ir taip gimė sprendimai, išvados ir rekomendacijos, kaip su miestui aktualia problema dorotis. Tai buvo naudinga ir pačiam laikraščiui – jis ėmė orientuotis į problemų sprendimo paieškas, o ne į buką nelaimingų atsitikimų raportavimą ir problemų atkartojimą. Jis ėmė kreipti dėmesį į pagalbą žmonėms – „padėti jiems padėti patiems sau“.

Žinoma, žiniasklaida neturi būti konstruojama vien iš gerų naujienų, ji neturi būti švytinti ir tviskanti, ji neturi būti Walto Disney`aus pasaulis. Aš visai nenoriu Walto Disney`aus žurnalistikos. Vis dėlto pasaulyje vyksta gerokai daugiau dalykų nei problemos. Mes esame labai susikoncentravę ties blogais dalykais, bet juk demokratijos bruožas yra būti kažkur viduryje. Žurnalistikoje turėtų būti daugiau prieštaravimų, priešingybių, daugiau įvairovės ir pan. Taigi sakau „ne“ Walto Disney`aus žurnalistikai, tačiau pasaulyje yra daug daugiau nei cinizmas ar problemos. Taip pat yra vilties, gerų pokyčių, įkvepiančių žmonių, yra tokių, kuriems rūpi keisti pasaulį į geresnę pusę. Apskritai informacija pati savaime nėra tikslas. Manau, kad pernelyg ilgai informaciją laikėme būtent tikslu. Su ja turi kažką daryti. Nyderlanduose sakome, kad žmonės nori tokių žinių, kurias galėtų panaudoti praktiškai. Manau, kad tai tiesa. Žinoma, ne visas žinias gali panaudoti – nukritus lėktuvui Londone, apie tai praneštume, nors tokios informacijos žmonės panaudoti asmeniškai ir negali. Vis dėlto yra tiek reikalingos informacijos, kuri gali padėti žmonėms gyventi.

Nors padėtis po truputį keičiasi, vis dėlto turime reikalą su žurnalistikos kultūra, kuri turi gilias tradicijas. O kultūra kinta labai lėtai. Tai – ne technologijos, ne verslo modeliai. Kultūra – viena sunkiausiai pokyčiams pasiduodančių sričių. Manau, žurnalistikos mokymas čia vaidina esminį vaidmenį, tačiau pokyčiai užtruks dar dešimtmečius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...