captcha

Jūsų klausimas priimtas

Operos lopšys gali tapti ir jos kapu: Italijos operos teatrams gresia bankrotas

Prieš 500 metų grupė taurių vyrų Florencijoje davė pradžią moderniai Italijos operai. Dauguma teatrų visą laiką buvo finansuojami Italijos vyriausybės, tačiau palaipsniui biudžetai buvo smarkiai karpomi ir dabar teatrai turi krapštyti paskutinius centus, kad išgyventų. Apie sunkią Italijos operos teatrų būklę pasakoja „The Wall Street Journal“.
Milano „La Fenice“ operos teatras, AFP/Scanpix nuotr.
Milano „La Fenice“ operos teatras, AFP/Scanpix nuotr.

Prieš 500 metų grupė taurių vyrų Florencijoje davė pradžią moderniai Italijos operai. Dauguma teatrų visą laiką buvo finansuojami Italijos vyriausybės, tačiau palaipsniui biudžetai buvo smarkiai karpomi ir dabar teatrai turi krapštyti paskutinius centus, kad išgyventų. Apie sunkią Italijos operos teatrų būklę pasakoja „The Wall Street Journal“.

Paskutinis lašas buvo praėjusių metų valdžios sprendimas paramą duoti tik tiems teatrams, kurie subalansuos savo biudžetą iki šių metų pabaigos. Dėl to kai kurie operos teatrai gali būti uždaryti, jei nesugebės susitvarkyti savo finansų.

„Opera Italijoje atspindi visos šalies vertybes ir ydas, – sakė Carlo Fuortesas, Romos „Teatro dell'Opera“ direktorius. – Tai taip pat atspindi šalies grožį ir labiausiai pasisekusią mūsų meno formą.“

Pastaraisiais metais bilietų į operą pardavimai krenta, teatrams nepavyksta optimizuoti savo veiklos, atsinaujinti, todėl jie atsidūrė neaiškioje padėtyje.

„Kai aš perėmiau teatrą, radau kompaniją, kuri faktiškai buvo bankrutavusi“, – sakė Francesco Bianchi, „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“ Florencijoje administratorius. Jis postą užėmė praėjusių metų vasarį. Tuomet operos teatras buvo skolingas 35 mln. eurų.

„La Fenice“ operos teatras Venecijoje, AFP/Scanpix nuotr.

Tam, kad subalansuotų biudžetą iki metų pabaigos ir galėtų gauti valstybės finansavimą, F. Bianchi atleido 55 darbuotojus, kitiems sumažino algas. Paskutinius keturis praėjusių metų mėnesius darbuotojai apskritai dirbo be atlyginimo. Tačiau metinės išlaidos darbo jėgai vis vien siekia 17 mln. eurų, o pajamos iš bilietų – vos 3 mln. eurų.

Italijos vyriausybė 14 operos teatrų pernai skyrė 183 mln. eurų. Palyginimui, 2007 metais teatrai gavo 215 mln. eurų. Valstybės finansavimas sudaro apie 35 proc. visų teatrų pajamų. Papildomą finansavimą skiria vietos valdžia. Net ir finansiškai sveiki teatrai, pavyzdžiui, Venecijos „La Fenice“, pusę reikalingų lėšų gauna iš valstybės.

Dalis biudžeto nesubalansavimo problemų kyla dėl profesinių sąjungų nesutarimų, kurios daug metų nesutinka padaryti lankstesnių darbo sąlygų ir nesutinka su mažesniu darbo užmokesčiu.

„Anksčiau būdavo taip – kuo daugiau pasirodymų surengi, tuo didesnius nuostolius patiri“, – sakė F. Bianchi. Įprastai daugiau spektaklių reiškia ir daugiau pajamų, tačiau teatrui užsidirbti daugiau nepavyko dėl didelių atlyginimų. Be algų, už kiekvieną spektaklį aktoriai gaudavo premijas, todėl rengti papildomų spektaklių tiesiog neapsimokėjo – mažiau spektaklių, mažesnis ir nuostolis.

Naujas įstatymas, reikalaujantis teatrus subalansuoti savo biudžetą, iššaukė streikų ir protestų bangą. Seniausiame pasaulio teatre Neapolyje paskutinę minutę sausį buvo atšaukta „Il Barbiere di Siviglia“ premjera dėl darbuotojų streiko.

F. Bianchi teigimu, skurdžią Italijos operos padėtį lemia ne tik profesinės sąjungos.

„Operos teatrai buvo gėdingai valdomi daug metų. Dažnai nuostoliai būdavo padengiami naujomis skolomis. Bet dabar, kai valstybė nesiruošia skirti pinigų, toks vadovavimas pasidarė labiau matomas“, – sakė jis.

Niujorko Metropoliteno operos atstovas Peteris Gelbas sakė, kad bilietų pardavimai krenta visame pasaulyje.

„Bet Italija yra unikali tuo, kad susidomėjimas opera ten apskritai yra labai menkas“, – sakė jis. P.Gelbas siūlo mintį, kad būtent dėl to pastarąjį dešimtmetį operoms nepadėjo nei valstybės, nei privačių asmenų parama.

Daugelyje Italijos operos namų valstybės finansavimo trūkumo nepadengė nei privatūs investuotojai, nei kiti pajamų šaltiniai. Spektaklių reklama, prekyba pasirodymais praktiškai jau neegzistuoja, nes tai reikalauja investicijų, kurių teatrai negali sau leisti.

Tik 2 Italijos operos teatrai – Milano „La Scala“ ir Venecijos  „La Fenice“ – gali kliautis privačiais rėmėjais. Rėmėjų nenoras prisidėti prie operos gyvavimo gali būti aiškinamas dideliais mokesčiais Italijoje. JAV, pavyzdžiui, rėmėjai gauna įvairių lengvatų. Neseniai Italijos vyriausybė pranešė ketinanti atsisakyti didžiulio paramos apmokestinimo.

Milano „La Scala“ teatras, Reuters/Scanpix nuotr.

Vienintelis teatras, radęs išeitį, yra Venecijos „La Fenice“. Kompanija susikoncentravo ties turistams patrauklia produkcija ir stato daugiau klasikinių spektaklių, kurie labiau patinka atvykėliams. Nuo 2010 metų opera beveik padvigubino savo pasirodymų skaičių, pinigų taip pat užsidirba leisdama į teatrą turistų grupes, nuomodama patalpas.

Milano „La Scala“ remiasi privačiomis investicijomis daugiau nei bet kuris kitas teatras. Jis taip pat bando pritraukti jaunuolius, siūlydamas pigius bilietus, reklamuodamasis socialiniuose tinkluose. Didžiulės rinkodaros pastangos padėjo Milano teatrui padvigubinti parduodamų bilietų skaičių.

„Opera nėra savarankiška. Mes galima tik dirbti produktyviau, kad išgyventume“, – sakė „La Fenice“ viceprezidentas.

Tačiau produktyvumas, arba pasirodymų skaičius, kurį teatras gali parodyti per sezoną, yra kita problema, su kuria susiduria Italijos opera. Italai neturi pinigų investuoti į pastatus.

Pavyzdžiui, Romos „Teatro dell'Opera“ gali vienu metu rodyti tik vieną pasirodymą, nes teatrui trūksta vietos. Dėl to pernai Romos teatras surengė vos 101 pasirodymą, palyginti su 229 Metropoliteno operos pasirodymais.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...