captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ministrui kultūra – močiučių prieglauda

Kul­tū­ros mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis ne­se­niai LRT ra­di­jo lai­dos „Kul­tū­ros sa­vai­tė" ve­dė­jos pa­klaus­tas apie nau­ją me­no mė­gė­jų vi­suo­me­nę, ku­rią rei­kė­tų užau­gin­ti, ėmė svars­ty­ti, ar tai pa­vyks, ir pa­tei­kė įro­dy­mą: „Nuei­ki­te į fil­har­mo­ni­ją ir pa­ma­ty­si­te, kad ten sė­di mo­čiu­tės“, rašo „Lietuvos žinios“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Kul­tū­ros mi­nis­tras Ša­rū­nas Bi­ru­tis ne­se­niai LRT ra­di­jo lai­dos „Kul­tū­ros sa­vai­tė" ve­dė­jos pa­klaus­tas apie nau­ją me­no mė­gė­jų vi­suo­me­nę, ku­rią rei­kė­tų užau­gin­ti, ėmė svars­ty­ti, ar tai pa­vyks, ir pa­tei­kė įro­dy­mą: „Nuei­ki­te į fil­har­mo­ni­ją ir pa­ma­ty­si­te, kad ten sė­di mo­čiu­tės“, rašo „Lietuvos žinios“.

Šie žo­džiai ne juo­kais už­ga­vo gau­sų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos, pa­val­džios Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai, ko­lek­ty­vą. Re­gis, Š. Bi­ru­tis nie­ko ne­ži­no apie šios įstai­gos ren­gia­mas edu­ka­ci­nes prog­ra­mas „Mu­zi­kos en­cik­lo­pe­di­ja gy­vai“ ir „Pla­ne­ta – or­kes­tras“, jau­nų­jų at­li­kė­jų sklai­dos prog­ra­mą „In­tro mu­zi­ka“, taip pat apie kon­cer­tus vi­sai šei­mai.

Per lai­dą mi­nis­tras pa­tei­kė ir dau­giau „fak­tų“, ku­rių ti­kru­mas ste­bi­na Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ku­ruo­ja­mo­se įstai­go­se dir­ban­čius žmo­nes. „Se­ne­lių prie­glau­da“ Š. Bi­ru­čio lai­ko­mos Na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos va­do­vė Rū­ta Prusevičienė su­ti­ko at­sa­ky­ti į „Lie­tu­vos ži­nių“ klau­si­mus.

Proveržis

– Kul­tū­ros mi­nis­tras jū­sų va­do­vau­ja­mos įstai­gos au­di­to­ri­ją ge­ro­kai pa­sen­di­no. Kaip rea­ga­vo­te?

– Ak­ty­viai ir pik­tai. Už ma­no nu­ga­ros – pen­ki mu­zi­kos ko­lek­ty­vai, pa­ti di­džiau­sia, na­cio­na­li­nė, pla­čius veik­los ba­rus tu­rin­ti Lie­tu­vos kon­cer­ti­nė įstai­ga. Jei taip pa­sa­ky­tų ne mi­nis­tras, tam ti­kra pra­sme – mū­sų stei­gė­jas ir glo­bė­jas, ga­lė­tu­me dis­ku­tuo­ti pri­va­čiai. Ta­čiau Na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos veik­la bu­vo įver­tin­ta vie­šai.

In­ter­viu nu­ste­bi­no. Ne tik bra­vū­ra, ne tik „fil­har­mo­ni­jos mo­čiu­tė­mis“ (šyp­te­li), bet ir ne­tiks­lu­mais. Ta­da pra­de­di gi­lin­tis į kiek­vie­ną tei­gi­nį ir su­pran­ti, jog mi­nis­te­ri­jos va­do­vas tu­rė­tų kal­bė­ti kur kas kon­kre­čiau, la­biau su­si­pa­ži­nęs su jam pa­val­džia sis­te­ma. Dau­ge­lį da­ly­kų ži­no­ti „at­min­ti­nai“.

Ne tik fil­har­mo­ni­ja, bet ir ki­to­mis na­cio­na­li­nė­mis įstai­go­mis, tu­rin­čio­mis stip­rius tarp­tau­ti­nius ry­šius, rei­kia rem­tis ir nau­do­tis. Jei kas­met į jas in­ves­tuo­ji po ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų, tu­ri pa­siim­ti ir va­di­na­muo­sius di­vi­den­dus. Kaip vals­ty­bė el­gia­si su vals­ty­bi­nė­mis įmo­nė­mis, taip ji tu­rė­tų elg­tis ir su kul­tū­ros įstai­go­mis.

Da­bar ma­to­me ten­den­ci­ją, kad jos yra at­si­dū­ru­sios nuo­ša­ly­je. Tar­si kon­ku­ruo­ja su ki­to­mis veik­lo­mis, ku­rias ima glo­bo­ti kiek­vie­nas nau­jas mi­nis­tras ir jo su­bur­ta ko­man­da. To­kiu bū­du pa­ma­ti­niai da­ly­kai „nus­lys­ta“ ir vie­šo­je erd­vė­je yra ap­ta­ri­nė­ja­mi kaip ne­ko­ky­biš­ki ar ne­at­lie­kan­tys mi­si­jos. Ma­nau, mi­nis­tras ir mi­nis­te­ri­ja tu­ri bent jau su­si­pa­žin­ti su mū­sų me­ti­nė­mis at­as­kai­to­mis.

Apž­vel­gę 2013-ųjų dar­bus ma­to­me – mil­ži­niš­kas pro­ver­žis. Nė vie­nas pir­mi­nin­ka­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai ren­gi­nys ne­ap­siė­jo be mū­sų ko­lek­ty­vų. Ir be tie­sio­gi­nių kon­tak­tų, ku­riuos už­mez­gė­me per du de­šimt­me­čius. Ki­taip ne­bū­tu­me pa­te­kę į pres­ti­ži­nę Briu­se­lio kon­cer­tų sa­lę „Bo­zar“ ir „Kla­ros“ fes­ti­va­lį. Vio­le­tos Ur­ma­na­vi­čiū­tės ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio sim­fo­ni­nio or­kes­tro kon­cer­tui reng­ta­si dve­jus me­tus. Prieš­in­gai nei kai ku­rių val­di­nin­kų nuo­mo­nė, esą to­kius pa­sie­ki­mus lė­mė tik di­des­nė fi­nan­si­nė par­ama. To­li gra­žu. Tai pa­vy­ko, nes il­gai ir nuo­sek­liai dir­bo­me su kul­tū­ros at­ašė, pa­ti­krin­tais par­tne­riais, agen­tū­ro­mis. Pir­mi­nin­ka­vi­mo pro­ga už­sie­ny­je su­reng­ti 45 kon­cer­tai.

Esa­me laukiami

– Ko­dėl šie val­di­nin­kai ne­no­ri to­liau rem­ti to­kios sėk­mės? Lė­šų, re­gis, ne­bė­ra.

– Ne­bė­ra. Jau pa­vargs­tu klaus­ti, kas at­sa­kin­gas dėl Lie­tu­vos ins­ti­tu­to li­ki­mo. Su­smul­kin­tas, su­men­kin­tas, pa­va­din­tas Tarp­tau­ti­nių kul­tū­ros prog­ra­mų cen­tru, jis vi­sai pra­ra­do įta­ką. Jau vien Lie­tu­vos var­das pa­va­di­ni­me pri­si­dė­jęs prie vals­ty­bės įvaiz­džio. Ins­ti­tu­tas tap­tų vi­sa­ver­čiu šios sri­ties už­sie­nio įstai­gų par­tne­riu.

An­tra. Jei su­lauk­tu­me to­kių in­ves­ti­ci­jų kaip per pir­mi­nin­ka­vi­mą ir ži­no­tu­me, jog už­sie­nio mai­nams tre­jus me­tus į prie­kį tu­rė­si­me bent po 100 tūkst. li­tų, už­ti­kri­nu – ga­lė­tu­me pri­si­dė­ti prie vi­sų ša­lies gar­si­ni­mo ini­cia­ty­vų.

Esa­me lau­kia­mi. De­ja, tarp­tau­ti­nė mu­zi­kos rin­ka po 2008 me­tų kri­zės ge­ro­kai nu­krau­ja­vo. Už­sie­nio kon­cer­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos ti­ki­si, jog at­vyk­si­me bent su tru­pu­čiu vals­ty­bės par­amos. Tie­są sa­kant, tik ją tu­rė­da­mi ga­li­me iš­si­ruoš­ti sve­tur. Ta­čiau ne­sa­me nuo­sek­liai fi­nan­suo­ja­mi. Tu­ri­me tiek, kiek pa­tys su­ge­ba­me iš sa­vęs iš­spaus­ti, ir kiek kar­tais gau­na­me spe­cia­liems pro­jek­tams iš Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ir Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos. Ši šie­met sky­rė lė­šų mai­nams su Ki­ni­ja. Jo­je lan­ky­sis Ar­tū­ro No­vi­ko va­do­vau­ja­mas an­samb­lis „Jazz Is­land“ ir „Bal­ti­jos gi­ta­rų kvar­te­tas“. Per­nai su šiais ko­lek­ty­vais su­pa­žin­di­no­me tris­de­šimt ki­nų pro­diu­se­rių. To­kie da­ly­kai tu­rė­tų vyk­ti nuo­lat.

Ly­giuo­ja­mės į lat­vius ir es­tus. Mu­zi­kos sfe­ro­je jie mus ge­ro­kai pra­šo­ko: „Gram­my“ pel­niu­siais įra­šais, ko­lek­ty­vais, ku­rie gas­tro­liuo­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je. Juos iš­gir­si vi­suo­se fes­ti­va­liuo­se. Ge­rai ži­nau, jog šiems da­ly­kams ski­ria­mas tiks­li­nis fi­nan­sa­vi­mas. Ypač sklai­dai ir pri­sis­ta­ty­mui. O mes (nu­si­juo­kia) esa­me net ne na­cio­na­li­nio lyg­mens, o ge­ma­lo sta­di­jos. Ne­išau­ga­me.

Ma­tyt, ne­su­ge­ba­me su­vok­ti mies­tie­tiš­kos kul­tū­ros reiš­ki­nių reikš­mės šian­die­nos pa­sau­ly­je. Mu­zie­ji­ne au­ten­ti­ka dė­me­sio ne­su­lauk­si­me – net ir ji jau vy­nio­ja­ma į ki­to­kius po­pie­rė­lius: in­te­rak­ty­vios mu­zie­jų eks­po­zi­ci­jos, tarp­dis­cip­li­ni­niai tea­tra­li­zuo­ti kon­cer­tai...

Kas gi lan­ko kul­tū­ros ren­gi­nius? 40-50 me­tų mo­te­rys (tarp jų ir – „mo­čiu­tės“), ku­rios tu­ri mu­zi­ki­nį iš­si­la­vi­ni­mą ir aps­kri­tai do­mi­si vis­kuo. Taip pat jau­nos šei­mos. Nuo edu­ka­ci­nių ren­gi­nių jos vė­liau pe­rei­na prie rim­tų­jų. Au­ga nau­ja klau­sy­to­jų kar­ta. Ir se­nie­ji in­te­li­gen­tai – me­di­kai, hu­ma­ni­ta­rai, tech­no­kra­tai – nuo so­vie­ti­nių lai­kų ver­ti­nę iš­si­la­vi­ni­mą, sa­viš­vie­tą.

Ko­ky­bė be kompromisų

– O ko­kia bu­vo ko­lek­ty­vo reak­ci­ja į mi­nis­tro žo­džius?

– Bai­sus nu­si­vy­li­mas. Aš­tun­tus me­tus va­do­vau­ju Na­cio­na­li­nei fil­har­mo­ni­jai, dirb­ti čia at­ėjau prieš 18 me­tų. Ra­dau itin at­si­da­vu­sį ko­lek­ty­vą, ti­kin­tį na­cio­na­li­ne mi­si­ja.

Fil­har­mo­ni­jos ko­lek­ty­vai yra vie­nin­te­liai, ku­rie taip daž­nai kon­cer­tuo­ja Lie­tu­vo­je. To nie­kas ne­su­vo­kia, net pa­čio­je Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je. Ne­įs­kai­to į at­as­kai­tas, kad per me­tus su­ren­gia­me dau­giau kaip 150 kon­cer­tų šim­te vie­to­vių. Stei­gė­jai ir glo­bė­jai vis kal­ba apie trin­tį sos­ti­nė­je, esą vie­no­dus tris or­kes­trus. Jie to­li gra­žu nė­ra vie­no­di, tu­ri skir­tin­gus tiks­lus. Tam ti­kra pra­sme esa­me la­bai kon­ser­va­ty­vūs – ne­da­ro­me jo­kių me­ni­nės ko­ky­bės komp­ro­mi­sų. Jau­triai žvel­gia­me į pro­vo­ka­ci­jas at­lik­ti leng­vai prie­ina­mą mu­zi­ką, vai­ky­tis pel­no.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bė ir Vy­riau­sy­bės at­sto­vai ra­gi­na kuo dau­giau už­dirb­ti. Pa­lau­ki­te, juk tai prieš­ta­rau­ja pa­čiai mū­sų – ne pel­no sie­kian­čios įstai­gos – idė­jai! An­tra, at­lik­da­mi sa­vo mi­si­ją di­de­lio pel­no ti­krai ne­už­dirb­si­me. Tre­čia, Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jai 85 proc. už mū­sų veik­lą jau su­mo­kė­jo. O tas ma­žy­tis už­dar­bis pa­den­gia ins­tru­men­tų pir­ki­mo, trans­por­to, re­mon­to iš­lai­das, lei­dy­bą.

Pa­gal pro­cen­ti­nę iš­raiš­ką ly­giai tą pa­tį ski­ria di­džiau­sios Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bės – Vo­kie­ti­ja, Pra­ncū­zi­ja, Ita­li­ja. Na­cio­na­li­nių ir vals­ty­bi­nių įstai­gų fi­nan­sa­vi­mo pro­por­ci­ja ten to­kia pa­ti kaip Lie­tu­vo­je. In­di­vi­dua­lių as­me­nų me­ce­na­vi­mo sis­te­ma pra­ktiš­kai ne­vei­kia. Lie­tu­vo­je tė­ra du trys rim­ti me­ce­na­tai. Rei­kė­tų tai aiš­kiai su­vok­ti. Kul­tū­ros po­li­ti­ko­je jau­čiu bai­sų ana­li­zės ir iš­va­dų sty­gių.

Dėl mū­sų publikos

– Gal mi­nis­tras taip pa­sa­kė ne­su­si­mąs­tęs? Nes tai aki­vaiz­di ne­tie­sa – per fil­har­mo­ni­jos ren­gi­nius ma­ty­ti daug jau­nų vei­dų. Svars­tau, gal­būt su­tei­kia­te leng­va­tų mu­zi­kos stu­den­tams lan­ky­ti kon­cer­tus?

– Leng­va­tų yra, bet pro­fe­sio­na­lų stu­den­tų ir moks­lei­vių tarp klau­sy­to­jų ma­žu­ma. Jie jau pa­tys už­sii­ma kon­cer­ti­ne veik­la. Įdo­mus šių lai­kų fe­no­me­nas – pro­fe­sio­na­lai ne­la­bai do­mi­si ki­tais pro­fe­sio­na­lais, įsi­vaiz­duo­ja sa­vai­me esan­tys sce­nos meis­trai.

Vis dėl­to nuo­sta­bu, jog mū­sų pub­li­ka yra pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų žmo­nės. Ge­riau­si už­sie­nio ko­lek­ty­vai lan­ko­si pas mus ir su­tin­ka kon­cer­tuo­ti de­šimt­kart pi­giau. Dėl vie­nos prie­žas­ties – dėl mū­sų pub­li­kos. Vo­kie­ti­jo­je ar Pra­ncū­zi­jo­je vi­sus abo­ne­men­tus iš­per­ka sen­jo­rai. Bran­giau­sio­se par­te­rio vie­to­se sė­di tik gar­baus am­žiaus žmo­nės. O va­di­na­mo­jo­je ga­lior­ko­je spie­čia­si jau­ni­mas, pa­sku­ti­nę mi­nu­tę nu­si­pir­kęs bi­lie­tą.

– Pri­mi­nė­te vo­kie­čių ki­no re­ži­sie­riaus Mi­chae­lio Ha­ne­ke's „Mei­lę“...

– Taip. (Nu­si­šyp­so.) Sve­čiai bū­na su­ža­vė­ti, jau­čia to­kį ener­gi­jos srau­tą, apy­kai­tą. Mu­zi­kui ypač svar­bu su­lauk­ti at­vi­ros reak­ci­jos.

– Ar mi­nis­tras ne­pa­si­ren­gęs at­ei­na į lai­dą, ar aps­kri­tai čia rei­kia kal­bė­ti apie pra­stą rei­ka­lų iš­ma­ny­mą?

– Rei­kia kal­bė­ti apie ver­čių ir kri­te­ri­jų su­si­dė­lio­ji­mą. Tu­ri bū­ti ypač jau­trus ir at­sar­gus, nes kul­tū­ra yra ir po­li­ti­ka, ir ideo­lo­gi­ja, ir na­cio­na­li­nė ver­ty­bė. Pui­kiai ma­to­me, ko­kia ko­va vyks­ta per kul­tū­ros ideo­lo­gi­ją. Iš mu­zi­kų, gas­tro­liuo­jan­čių po vi­są pa­sau­lį, su­ži­no­me apie ki­tų kraš­tų pe­ri­pe­ti­jas. Ge­ro­kai anks­čiau nei po­li­ti­kai ar vers­li­nin­kai. Tar­kim, Ru­si­jos ir Ukrai­nos konf­lik­tas nu­vil­ni­jo per vi­są Eu­ro­pą. Fes­ti­va­liai, kon­cer­ti­nės įstai­gos tu­rė­jo ap­sisp­ręs­ti, kaip to­liau bend­ra­dar­biaus su iš­ki­liau­siais ru­sų di­ri­gen­tais ir so­lis­tais. Ku­rie, be abe­jo, vyk­do na­cio­na­li­nę Ru­si­jos kul­tū­ros po­li­ti­ką, ar­šiai pa­si­sa­ko „už“ ar „prieš“ tam ti­krus da­ly­kus. Tad sce­nos erd­vė­je vyks­ta di­džiu­liai mū­šiai.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...