captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Paslaptingas LLL pareiškimas

Čia skelbiamo dokumento dvitomiame dokumentų rinkinyje „Lietuvos Laisvės Lyga: nuo „Laisvės šauklio iki Nepriklausomybės“ (2004, 2006) nėra. Antanas Terleckas sakosi jo neprisimenąs.
Prie Auksšiausiosios Tarybos 1991 sausio 11d., K. Vanago (BFL) nuotr.
Prie Auksšiausiosios Tarybos 1991 sausio 11d., K. Vanago (BFL) nuotr.

Čia skelbiamo dokumento dvitomiame dokumentų rinkinyje „Lietuvos Laisvės Lyga: nuo „Laisvės šauklio iki Nepriklausomybės“ (2004, 2006) nėra. Antanas Terleckas sakosi jo neprisimenąs. Įgaliotas perskaityti Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, A. Terleckas talkon, matosi, buvo pasikvietęs Algirdą Patacką, kuris tuos popierius buvo paėmęs, tačiau nuo platinimo susilaikęs. Apie tai jis pasakė jau po Sausio 13-osios, teiraudamasis Vidmantės Jasukaitytės, ar ji rinkusi Aukščiausiąją Tarybą saugančių žmonių parašus. V. Jasukaitytė tai kategoriškai paneigė.

A. V. Patackas. Turiu rankoje pluoštą Laisvės lygos… Turiu rankoje tekstą, kurį Laisvės lygos vadovas A. Terleckas prašė manęs išplatinti deputatams. Tuos popierius aš paėmiau, tačiau nuo platinimo susilaikiau. Turinys turbūt galima nujausti koks. Tai yra vėl kaltinimai kairiajai pusei, kaip čia pavadinus. Man atrodo, kad čia ir yra klausimas. Aš noriu užduoti klausimą, bet prieš tai noriu pasakyti sakinį. Šito nereikia… Tik aš noriu paklausti vieno. Čia yra minima kažkokia deputatės V. Jasukaitytės peticija, po kuria buvo renkami parašai žmonių, saugančių Aukščiausiąją Tarybą. Jeigu galima būtų į šitą klausimą atsakyti… Nukreipta prieš Pirmininką V. Landsbergį, taip čia parašyta. Ar tai tiesa, ar ne?

V. Jasukaitytė. Aš kaip tik ir klausiu, ar Laisvės lygos mitingo veikla yra derinta su V. Čepaičiu, kadangi antra diena vyksta mano šmeižtas už šitų rūmų sienų. Šitas šmeižtas prasidėjo po to, kai aš buvau pakviesta dviejų motinų, kurios paprašė, kad aš pakviesčiau vaikus prie vartų pasišnekėti.

Aš pasakiau: užrašykite, ponios, pavardes, nes aš neprisiminsiu. Aš užsirašiau. Dabar prisimenu – Kosmausko, mediko, viena pavardė ir vieno berniuko iš Vilkaviškio, mano rinkėjo sūnaus. Ir iš karto prasidėjo šnypštimas už nugaros: „Ach, ji parašus renka!“

A. V. Patackas. Aš atsiprašau. Gal trumpiau. Vadinasi, tokios peticijos nebuvo.

V. Jasukaitytė. Taip. Kategoriškai nebuvo ir jos būti negali!

A. V. Patackas. Gerai. Ačiū.

V. Jasukaitytė. Aš vien dėl to prašyčiau, kad šitas asmuo nesėdėtų rūmuose, nes jo veikla šituo ypač svarbiu ir atsakingu metu yra ryškiai skaldytojiška. Nepriklausomybės klausimu mes turbūt nė vienas deputatas, išskyrus galbūt V. Švedą, skirtingų nuomonių neturime ir turėti negalime.

Pirmininkas. Ačiū jums.*

(*Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmojo šaukimo pirmoji, antroji, trečioji ir ketvirtoji sesijos. Uždari posėdžiai. Stenogramos. Vilnius, 2002, p. 113–114.)

Man pareiškimo tekstas buvo įteiktas 1990 12 08. Perskaičiau jį 16.53 ir pasižymėjau: „Čepaičio tekstas pradedant versti Landsbergį.“ Buvau informuotas, kad kauniečiai Landsbergiu rimtai nepatenkinti. Pats dienoraštyje buvau pasižymėjęs, kad situacijose, kai reikia ką nors nuspręsti, Landsbergio plūduriavimo metodika atrodo ypač sunkiai pakeliama. LLL pareiškimas nekėlė abejonių: naudojantis aplinkybėmis kažkuri Aukščiausiosios Tarybos radikalų grupuotė bandys Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką pakeisti kitu, radikalesniu. Kas galėjo pretenduoti akivaizdžiau, jei ne Nepriklausomybės partijos vadovas Virgilijus Čepaitis, kuriam šis pareiškimas suteikė neabejotinas preferencijas!

Šia prielaida ir rėmiausi Sausio dienomis. Su jos pagalba galima aiškinti ir kai kuriuos iki šiol klausimus tebekeliančius faktus, kaip antai, kur dabar premjero A. Šimėno dingimo aplinkybėms ištirti Aukščiausiosios Tarybos sudarytos komisijos apklausų medžiaga? Apskritai, dokumentas laikytinas svarbiu mūsų valstybės Nepriklausomybės byloje.

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
ANTRAJAI SESIJAI

Lietuvos politinė bei ekonominė padėtis kritiška. Tuo tarpu mūsų deputatai užrištomis akimis žaidžia KPSS ir LKP primestą žaidimą...

Lapkričio 22 d. ekonominė Lietuvos Vyriausybės programa buvo pripažinta primityvia, atmestina. Jai gelbėti komunistai pasiuntė Joną Tamulį. Tamulis pateikė pataisą, siūlančią sugrąžinti programą Vyriausybei pataisyti. O po to vėl pateikti ją AT įvertinti. Komunistų ir socialdemokratų destrukciją mūsų parlamente visa tauta mato ir girdi. Tačiau nė vienas deputatas neatkreipė dėmesio į dar vieną komunistų manevrą. Atmetus Tamulio pataisą, Vyriausybė būtų turėjusi atsistatydinti. Deputatai balsavo už komunistų pataisą ir dar kartą išgelbėjo Lietuvos ekonomiką griaunančią vyriausybę.

Nomenklatūrinė mūsų Vyriausybė griauna Lietuvos ekonomiką politiniam chaosui sukelti. Vidaus ir užsienio priešai tikisi, kad alkana ir basa minia išvaikys AT ir tuo suteiks Gorbačiovui pretekstą įsikišti. Objektyviai tokiai galimybei įkūnyti savo neišmanymu arba tylėjimu padeda deputatai.

Parlamente Vyriausybės vadovė ir jos abu padėjėjai tyčiojasi iš deputatų, niekina juos. Pašaliniam stebėtojui susidaro įspūdis, kad AT deputatai ir net jos Prezidiumas bijo nomenklatūrinės Vyriausybės ir jai pataikauja. Apie tai kalba faktai: lapkričio 22 d. Vyriausybės valandą keletą klausimų, remdamasis Valstybės kontrolės departamento šių metų spalio 31 d. pažyma, pateikė deputatas Virgilijus Čepaitis. Tačiau Premjerė, apkaltinusi deputatą tendencingumu, paslėptais kėslais, atsisakė atsakinėti į deputato klausimus. Posėdžiui pirmininkavę K. Motieka ir Č. Stankevičius tylėjo it musę kandę. K. Motieka prabilo prokuroro tonu tik Kauno Tarybos vicepirmininkui Z. Satkevičiui perskaičius keliolikos Kauno savivaldybės deputatų reikalavimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo.

Užkulisiuose dauguma deputatų atvirai kalba, kad visi trys mūsų Vyriausybės vadovai veda Lietuvą į pražūtį, jog jų ekonominė politika kasdieną atneša mūsų tautai milijoninius materialinius ir dvasinius nuostolius. Deputatai teisinasi, kad susikompromitavusi mūsų Vyriausybė pati nenori atsistatydinti, o priversti ją nueiti nuo scenos jie neturi absoliučios 2/3 balsų daugumos. Tai netiesa! AT Pirmininkas, abu jo pavaduotojai, Prezidiumo dauguma daro viską Vyriausybei išsaugoti. Rugsėjo 23 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio savivaldybių deputatai sąjūdiečiai paruošė rezoliuciją, reikalaujančią Vyriausybę atsistatydinti. Šią rezoliuciją priimti sutrukdė neaišku kieno interesus ginąs Medalinskas. Sutrukdė ir doras deputatas K. Grinius. Šis tvirtino, kad pats AT Pirmininkas įgaliojęs kovoti prieš panašaus turinio rezoliuciją. Buvo priimta tik rezoliucija, draudžianti nomenklatūrininkams 5 metus užimti aukštus valstybinius postus. Tačiau iki šiol ši rezoliucija ne tik neįgyvendinta, bet išvis niekur neskelbta. Kodėl?

Vyriausybės vadovai šantažuoja AT tvirtindami, kad jie sukelsią parlamentinę krizę, politinį chaosą. Mūsų nuomone, jau senokai Lietuvoje viešpatauja politinis chaosas. Kaltininkas – AT deputatų bailumas, neryžtingumas.

Lapkričio 29 d. Parlamente turėjo įvykti Vyriausybė valanda. Tačiau jos išvakarėse be AT žinios Premjerė išvyko į užsienį, o abu pavaduotojai demonstratyviai neatėjo į AT pasiklausyti, kaip Vidaus reikalų ministerijos atstovai aiškina sudėtingą teisinę padėtį Lietuvoje.

Apie politinį chaosą Lietuvoje kalba ir lapkričio 26 d. spaudos konferencija.

Iki šiol komunistai kompromituodavo AT savo kalbomis, transliuojamomis per radiją. Kompromituodavo važinėdami po provinciją, pasikvietę  į tą vajų vietinę nomenklatūrą. Ypač stengiamasi sukompromituoti AT Pirmininką, skleidžiant apie jį įvairiausius prasimanymus. Šį kartą komunistai ryžosi sukompromituoti AT visos tautos akivaizdoje – per televiziją transliuojamoje spaudos konferencijoje. Č. Juršėnas suteikdavo teisę paklausti tik prokomunistinių pažiūrų žurnalistams. Į kaltinamųjų suolą buvo pasodintas V. Čepaitis. Į šią spaudos konferenciją buvo pakviestas advokatas K. Motieka, suvaidinęs čia prokuroro vaidmenį. Kas tai, nauja savitarnos rūšis?

Mūsų Parlamento politinis neišmanymas, ištižimas, atviras komunistų ir socialdemokratų cinizmas, pastarųjų šantažas, daugumos deputatų bailumas, vergiškas nuolankumas veda Lietuvą į politinę katastrofą. Parlamento dauguma jau paruošta pasirašyti sąjunginę sutartį. Deputatai neigia tokią galimybę. Tačiau jie dar birželio 29-ąją iki pat antrosios pertraukos tvirtino, kad moratoriumo kovo 11 d. Aktui jokiu būdu nepasirašys. Po kelių valandų, pasidavę vieno žmogaus valiai, pasirašė. Vyriausybei, disponuojančiai milijoninėmis piniginėmis vertybėmis, pavyksta papirkti kai kuriuos deputatus, ypač komandiruotėmis į užsienį. Deputatai atvirai šneka, kad jų kolegos grįžta iš užsienio neatpažįstamai pasikeitę.

Mūsų deputatai Brežnevo gadynėj būdami užsiėmę savo moksline ir biurokratine karjera, buvo labai toli nuo politinio gyvenimo ir todėl šiandien dauguma visiškai nesiorientuoja politinėje situacijoje. Tik komunistai yra politikai profesionalai. Tačiau papratinti aklai vykdyti Kremliaus instrukcijas, ir šiandien jie tarnauja svetimai valstybei.

Manome, kad nekomunistams deputatams aštuonių mėnesių turėjo užtekti politinei abėcėlei išmokti ir šiek tiek išsitiesti. Tačiau to neįvyko. AT Prezidiumas slepia ne tik nuo tautos, bet ir nuo deputatų tikrą ekonominę ir politinę situaciją Lietuvoje. Daugelis deputatų iki šiol nėra perskaitę Valstybės kontrolės pažymos apie Interlitos veiklą. Televizija paskelbė, kad žmogus, mėginęs per Lenkijos sieną pervežti milijonines vertybes, turėjo Interlitos įgaliojimus. Ne tik tauta, bet ir deputatai nežino, kas tas žmogus ir kam vežė milijoninį turtą. Slepiama nuo tautos, kiek ir kokių maisto produktų išvežama iš Lietuvos. Oficialiai buvo skelbiama, kad iš metinės Lietuvos cemento produkcijos galima Vilniaus didumo miestą pastatyti. Lietuvos ūkininkai priversti pirkti cementą spekuliacinėmis kainomis. Ar nors vienas deputatas paklausė Vyriausybę, kodėl taip yra? Deputatė Z. Šličytė grasino atsisakyti mandato, jeigu kriminalinį nusikaltimą įvykdę ministro Kozyrovičiaus pavaduotojai nebus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamoji byla nebuvo iškelta, tautai nepaaiškinta kodėl.

Daug deputatų, turėdami grynai asmenines paskatas, gastroliuoja po platųjį pasaulį. Vienam svarbiam, Lietuvai labai reikalingam įstatymui priimti trūko tik vieno balso. Ar kas iš deputatų už tai buvo nors pabartas?

Lapkričio 29 ir 30 d. Lietuvos KP CK nariai tris valandas per televiziją pylė tautai smėlį į akis. Kitos Lietuvos partijos retkarčiais gauna pakalbėti ne ilgiau 10 minučių. Beveik visos masinės informacijos priemonės ir toliau partinės nomenklatūros rankose. Mes turime vieną lietuvišką dienraštį – „Lietuvos aidą“. Tačiau redaktoriai priversti aklai vykdyti AT ir MT valią: štai kodėl tauta nežino apie korupciją MT, apie lietuviškos mafijos veiklą. Kam visa tai naudinga?

Visos politinės Lietuvos partijos ir organizacijos tai mato, bet tyli. Jos užimtos teoriniais žaidimais. O dalykiškai nekritikuojamas mūsų Parlamentas pamažu degraduoja. Kartojame, kad dauguma deputatų, patys to nesuvokdami, morališkai ir politiškai jau yra paruošti sąjunginei sutarčiai pasirašyti. Ne vienas jų verkdami pasirašė pareiškimą dėl moratoriumo. Ne mažiau liedami ašaras tokie pasirašys ir sutartį, amžiams surišiančią Lietuvą su Rusija.

Aišku, AT deputatai pasirašys sąjunginę sutartį ne tą, kurią neseniai paskelbė „Izvestijos“. Pasirašys, Vilniaus gorkomo sekretoriaus Algirdo Griciaus žodžiais, kitą. Kitais žodžiais suformuotą, o turiniu tą pačią – leniniškai stalininę. Visa politinių įvykių eiga, visi AT deputatų kompromisai, politinės nuolaidos veda tik į sąjunginę sutartį.

Daugelis yra pastebėję, kad sunkią lietuviškai nomenklatūrai valandą pagalbos ranką ištiesia Kremlius. KPSS sekretoriai gen. Naudžiūnas ir Švedas perskaitė per Maskvos televiziją Kremliuje pagamintą klastotę. Ši klastotė privertė mūsų deputatus pulti į plačiai išskėstą komunistų glėbį. Išorinio pavojaus akivaizdoje vienykimės net su komunistais! Nesvarbu, kad jie buvo ir liko Lietuvos nepriklausomybės duobkasiai. Jeigu 1944 m. kas nors būtų paraginęs vienytis su partorgais ir politrukais, tokį išdaviku būtume pavadinę. O šiandien priešai savo gudria politika apakino mus. Kur nuves mus lapkričio 26 d. spaudos konferencijoj pademonstruota vienybė, greit pajusime.

LLL nuomone, bent šiandien joks karinis perversmas TSRS yra nerealus. Viena, pats M. Gorbačiovas yra pajėgus kraujyje paskandinti kiekvieną tautinį Rusijos pavergtų tautų pasipriešinimą. Antra, perversmui be kariuomenės ir ginklų reikalinga dar ir duona kariuomenei maitinti. O jos Rusijai trūksta. Duonos užsienis neduos nė vienam Rusijos generolui ar maršalui. Tik vienas Gorbačiovas gali ją išmaldauti. Gorbačiovas šiandien neįves Lietuvoje prezidentinio valdymo, nes jam reikalinga Romos popiežiaus moralinė pagalba. Penktosios savo kolonos Lietuvoje pagalba jis tikisi primesti Lietuvai „taikią revoliuciją“ – sąjunginę sutartį.

Jeigu įvyktų nauja aneksija, mums liktų viltis po kelių metų vėl atsikelti. Gorbačiovas, siekdamas primesti mums sąjunginę sutartį, nori atimti tokią viltį. Šiandien mes aiškiname pasauliui, kad Stalinas su Hitleriu pavertė Lietuvą Rusijos kolonija. Pasirašę sutartį, tokio pasiaiškinimo neteksime. Pasaulis supras, kad Lietuva tapo integraline TSRS dalimi lietuvių tautos valia.

Šiandien reikia tik „užsukti kranelius“, suvienytomis KPSS ir LKP jėgomis išvystyti iki šiol negirdėtą propagandinę kampaniją, kurios tikslas – įtikinti tautą, kad ji tik „broliškų tautų šeimoje“ gali išsaugoti nors [tautos gyvybę?]. Mes neabejojame, kad dauguma Lietuvos AT deputatų yra dori žmonės. Tačiau šiandien Lietuvoje maža būti doru žmogumi. Reikia mums sugebančių mąstyti ir veikti. O tokių – labai nedaug. Daugiau negu naiviai skamba raginimas būsimai TSRS agresijai priešintis ginklu. Mums svarbiau dvasinė stiprybė, ypač deputatų. Tačiau kaip tik iš AT rūmų daugiausia pilamos pamazgos ant galvų politinių veikėjų, tikinančių tautą, kad visais amžiais buvo ir liko pavojingiausias vidinis, o ne išorinis priešas. Stalinas su Hitleriu buvo iki dantų ginkluoti tarptautiniai banditai. Tačiau jeigu Lietuvos Vyriausybėje ir kariuomenėje būtų buvę nors kelios dešimtys drąsių vyrų, 1944–1945 metais net F. Ruzveltas būtų reikalavęs suteikti Lietuvai jei ne Suomijos, tai bent Lenkijos politinį statusą. Tokiu atveju šiandien nė vienas Vakarų „demokratas“ neišdrįstų tvirtinti, kad Lietuva yra TSRS vidaus problema.

Dažnas ir gerų norų vedinas tikina, kad išorinio pavojaus akivaizdoje mums labai reikalinga vienybė. Lietuva, turinti daug tarpusavyje besipešančių, niekada nebus pasaulio pripažinta. Ar pasaulis nežino, kaip AT nesugyvena su Vyriausybe? Būtina paskirti tokį Vyriausybės vadovą, kuris sugyventų su AT Pirmininku, išvis su AT, vykdytų tiesiogines savo funkcijas, o ne rungtyniautų su Pirmininku, kuriam iš jų dažniau paskambins Gorbačiovas su Ryžkovu. Tik taip LLL supranta vienybę Lietuvoje, tik už tokią vienybę ji kovoja.

Gerai suvokdami kai kurių mūsų AT deputatų priešiškumą Lietuvos nepriklausomybei, o kitų politinį ištižimą, mes griebiamės kraštutinių priemonių dabartinei Lietuvos Vyriausybės vadovybei pakeisti – bado akcijos. Tačiau šios Vyriausybės niekinama ir šmeižiama AT pati ėmė ginti lietuviškosios partinės nomenklatūros sudarytą Vyriausybę. Tokioje situacijoje LLL priversta ieškoti ir kitų priemonių sutrukdyti LKP suteikti Lietuvos aneksijai teisėtumo regimybę.

LLL įgalioja A. Terlecką perskaityti šį kreipimąsi AT plenariniame posėdyje.

Lietuvos laisvės lyga
Vilnius,
1990-12-02

P. S. Lietuvos gyventojai, matydami, kaip AT Pirmininkas gina korupcijoje paskendusią Vyriausybę, pradeda galvoti, kad tos Vyriausybės vedliams atsistatydinti neleidžia Kremlius. Tokios išvados griauna mūsų Parlamento autoritetą, stumią tautą į neviltį.

Visa kaltė už prokomunistinės Vyriausybės veiklos pasekmes teks visų pirma Lietuvos AT Pirmininkui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close