captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: A. Smetona – didvyris ar bailys?

Lietuvos visuomenė nevienareikšmiškai vertina prieškarinės Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Vieniems jis yra didvyris, padėjęs pamatus moderniai Lietuvai, kitiems – bailys, tragišku metu palikęs tautą.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Lietuvos visuomenė nevienareikšmiškai vertina prieškarinės Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Vieniems jis yra didvyris, padėjęs pamatus moderniai Lietuvai, kitiems – bailys, tragišku metu palikęs tautą.

Kur dėti akcentus? Tokia tema Virginijus Savukynas laidoje „Istorijos detektyvai“ kalbino kultūrologą Vytautą Rubavičių.

– Yra daug istorikų, kurie gana skeptiškai vertina Antano Smetonos vaidmenį tarpukario Lietuvoje – juk jis valdė tikrai ne demokratiškai, neleido spręsti demokratinei visuomenei. Kokie jo nuopelnai Lietuvai?

– Į šį klausimą reiktų ilgai ir išsamiai atsakinėti. Galiu tik tiek pasakyti – tie lietuviai, kuriais mes save laikome, ir visas lietuvybės paveldas didžiąja dalimi yra A. Smetonos ir jo valdomos valstybės švietimo sistemos, kultūros paveldas. Mes esame tokie, kokius mus sukūrė „smetoninė“ Lietuva, tokios Lietuvos vaizdinys išliko ilgam, su tuo vaizdiniu mes kilome ir 1988 metais. Valstybės sušventinimo jausena taip pat yra išauklėta ir taip pat yra „smetoninės“ Lietuvos paveldas. Kai mes kalbame apie demokratiją ir autoritarizmą, tai nepamirškime, kad ir autoritarizmo, ir demokratijos turiniai yra kaitūs, istoriškai sąlygoti. Jei mes pasižiūrėtumėm į anų metų Europą, tai demokratijos turinys buvo visai kitoks, nei mes ją dabar įsivaizduojame. Aišku, parlamentinės demokratijos ir parlamentarizmo idėjos buvo išplitusios, bet istorinės realijos ir aplinkybės buvo visai kitokios. Galima pasakyti, kad Lietuva buvo pradėjusi diegti pirmines demokratijos idėjas, tik istorinės aplinkybės buvo rūstesnės ir pati aplinka buvo rūstesnė. Jeigu mes būtumėm dar bent metus ar kitus turėję tokį Seimą ir politinių galių kovą, mes Tarybinę Lietuvą būtumėm turėję daug anksčiau. Manau, kad visi istorikai sutiks, jog tai būtų buvę neišvengiama. Kaip tik A. Smetona ir jį palaikę žmonės išgelbėjo Lietuvą nuo šito kelio ir sukūrė visai kitokią Lietuvą, kur valstybės mechanizmas buvo pajungtas lietuvybei įtvirtinti. Mes kaip tauta subrendome ir išaugome jau kaip valstybingumą, patirtį įgavusi nacija. Tuo virtome kaip tik A. Smetonos valdomoje Lietuvoje.

– Bet juk A. Smetona pabėgo 1940 metais. Jis juk nesipriešino sovietams?

– Čia vėlgi daugelį aplinkybių galėtų paaiškinti istorikai. Manau, kad jis padarė labai teisingą žingsnį, nes su juo kartu visa teisinė Lietuvos nepriklausomybė jo asmenyje ir pasitraukė. Mes žinome likimus tų, kurie nepasitraukė, istorija tai labai aiškiai parodė. Iš esmės jis, kaip valstybės vadovas, būtų buvęs nepaprastai žiauriai verčiamas padaryti tuos juridinius dalykus, kurių jam nereikėjo daryti išvykus. Ir, beje, jo paveikslas, visas pabėgimo epizodas iš esmės yra sukurtas sovietinės propagandos, kai reikėjo vaizduoti būtent tokį A. Smetoną ir jį niekinti, nes kartu su juo buvo niekinama visa ta Lietuva, visas lietuvybės, valstybingumo paveldas.

– Pabėgimas – vienas klausimas. Bet tai, kad buvo priimtas sprendimas nesipriešinti, – Smetonos vaidmuo čia buvo reikšmingas.

– Mums reikėtų istoriškai konkrečiai žvelgti į susiklosčiusią padėtį, nes dabartiniai istoriniai tyrinėjimai yra vienpusiški ir labai greitai galima atsekti, ar patinka A. Smetona tuose tyrinėjimuose, ar nepatinka, ar norima jį nužeminti, ar ne. O nužeminti norima daugiausiai iškeliant visai kitus dalykus. Kokios būtų buvę pasipriešinimo istorinės pasekmės, ką jis būtų davęs ar nedavęs – čia yra dar daug neatsakytų dalykų, tačiau man atrodo, kad kaip tik A. Smetona buvo tas, kuris buvo linkęs pasipriešinti, o vyriausybė ir vadinamasis ministrų kabinetas nusprendė kitaip. Tačiau Lietuva pasipriešino sovietinei okupacijai. Ir tai yra tas pats istorinis pasipriešinimas, pasipriešinimo po karo reikšmė buvo dar didesnė, nes kaip tik tas pasipriešinimas dėjo pagrindus lietuvybės išsaugojimui ir išsilaisvinimui iš sovietinės okupacijos.

– Kalbėjote apie visuomenę ir apie tai, kad Lietuva, tautinė valstybė susiformavo būtent prie A. Smetonos. Bet kartu prie A. Smetonos susiformavo ir penktoji kolona. Nekalbėkime dabar apie pogrindinę komunistų partiją, bet apie legaliai, viešai veikusius intelektualus, rašytojus, gerbiamus tuometinėje Lietuvoje. Jie pardavė Lietuvą.

– Be abejo. Bet vėlgi žvelkime į aplinkybes ir visą tą istorinę aplinką. Kokia šito bolševikinio užkrato apimtis ir kaip jis buvo išplitęs apskritai Europoje? Pažvelkime į pokario Prancūziją, kai kurias kitas šalis, kur intelektualai, net jau žinodami stalinistinius nusikaltimus, savo pačių intelektualus tampydavo po teismus. Tuos intelektualus, kurie iškeldavo viešumon stalinizmo nusikaltimą. Užkratas buvo baisus. Kitas dalykas – Vilniaus kraštas buvo carinės Rusijos sudėtyje, visų socialistinių judėjimų lietuviškasis pėdsakas yra labai žymus. Tokių sėklų Lietuvos-Baltarusijos darinyje buvo labai daug pasėta. Be to, laisva intelektualų „kairuoliškumo“ liga išplito ir tai rodo du dalykus – viena, kaip lengvai intelektualais galima manipuliuoti, žinoma, ne be tam tikros rusų ambasados pagalbos. Kita – tai rodė, koks vis dėlto A. Smetona buvo autoritaras, jis tą veiklą, intelektualinę įvairovę vienaip ar kitaip toleravo, jis jautė tam tikrą intelektualinio sluoksnio giminystę, bendrystę.

– Bet iš kitos pusės vėlgi – gal tai lėmė, kad tautininkai taip pat bendradarbiavo su Rusija? Juk yra istoriniai faktai.

– Taip, įvairių faktų mes galėtumėm pririnkti labai daug, tų faktų būtų ir kontroversiškų, ir rodančių tuos pardavinėjimus, ir A. Smetonai metamus kaltinimus dėl neva žaidimo su Rusija ir t.t. Bet pasižiūrėkime geopolitiškai į Lietuvos padėtį – Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, lenkų valstybės. Lenkų valstybė – draugas ar priešas tarpukario valstybei? Praktiškai – mirtinas priešas.

– Vienintelis draugas – sovietų Rusija?

– Čia ir prasideda žaidimas. Ne tiek draugas, kiek priešo priešas. Juk Rusija kaip buvo Lenkijos priešas po revoliucijos, taip ir išliko – visą laiką buvo Lenkijos priešas.

– Bet ar čia nėra trumparegiškumas?

– O tai su kuo draugauti ir su kuo atsverti tuos priešus?

– Galbūt reikėjo kaip nors spręsti Vilniaus klausimą.

– O kaip? Su kuo?

– Su Pilsudskiu. Teigiama, kad Pilsudskis į gyvenimo pabaigą norėjo spręsti tą klausimą būtent Lietuvai palankia kryptimi.

– Taip, tai būtų buvę labai gerai, bet kokios jau buvo istorinės aplinkybės? Istorinės aplinkybės buvo tokios, kad Lietuva jautė, jog ji yra dalijama didžiųjų valstybių ir ji bus padalinta.

– Bet tokioje situacijoje, kai yra priešai, – ar verta su dar didesniu priešu bendrauti?

– Aš manau, kad tose geopolitinėse aplinkybėse čia buvo nei draugystė, nei dar kas nors. Yra tam tikri žaidimai.

– Bet ar reikia tuomet dar žaisti?

– O ką daryti nežaidžiant?

– Jeigu susidėsi su velniu, jo nepergalėsi.

– Tai žinoma. Bet matote, anuometinėje tautų taryboje visi buvo velniai. Mes matome, kaip buvo dalijama Europa, kokios sutartys buvo sudarinėjamos ir dabar mes turime sakyti, kad žmogus, kuris norėjo išsaugoti Lietuvą, įdėjo daug pastangų, kad Lietuvos valstybingumas būtų išsaugotas, jis ne taip ir ne su tuo kažką padarė. Ir dabar mes iš tų istorinių aukštumų pradedame dėliones. Visi istoriniai vyksmai rodė, kad vis dėlto einama į Antrąjį pasaulinį karą. Tie vyksmai buvo labai aiškūs – Rusija ruošėsi karui, Vokietija ruošėsi karui, ginklavimosi programos vyko, ir A. Smetona tai puikiai suprato. Visa sunkioji pramonė buvo pajungta karinei pramonei. Ką lenkai darė? Lenkai darė tą patį. Buvo veikiama tokiomis aplinkybėmis ir iki galutinio didžiųjų valstybių sprendimo buvo veikiama išmaniai. Tas sprendimas buvo nulemtas iš aukščiau ir mūsų padėtis nulėmė visą Baltijos regioną, ne tik Lietuvą.

– Tai A. Smetona – aplinkybių auka?

– Be abejo, ir pati Lietuva – aplinkybių auka.

– Tai galima sakyti, kad Smetona buvo didvyris?

– Aš matau nepaprastai didelę jo valstybinę galią, valstybinio valdymo išmintį, ir man asmeniškai jis yra tikrai didis žmogus.

– Smetona – didvyris ir auka?

– Didvyriai dažnai būna aukos.

– Bet jis – aplinkybių auka, o ne dėl savo poelgių tapęs auka, kaip, tarkim, partizanai, kurie savo noru po karo išėjo į mirtį.

– Jis yra tapęs įvairialype auka – kaip šmeižto ir kaip auka tų paveikslų, kurie buvo įdiegti į didžiosios dalies lietuvių visuomenės sąmonę. Kitas dalykas, jis auka išliko ir emigravęs. Emigracijoje jo gyvenimas nebuvo lengvas, jis ten jautėsi ir nesuprastas, ir nepriimtas. Ir jo mirties aplinkybės yra gana keistos.

– Manot, kad jį nužudė?

– Aš manau, kad yra tikrai daug dalykų, rodančių, kad jį buvo stengiamasi nužudyti ir galbūt po to aplinkybės taip susiklostė. Šį dalyką derėtų ir vertėtų mūsų istorikams detaliai paanalizuoti. Juolab, kad mes žinome, kaip veikė tuometinė komunistų partija Jungtinėse Valstijose ir kad tai praktiškai buvo priešakinis NKVD smogikų būrys. O NKVD veiklą vėliau parodė jau ir pokariniai procesai su skandalais, kurie išėjo į viešumą dėl atominio šnipinėjimo ir t.t. Tai rodo, kokia veikla buvo išplėtota Jungtinėse Valstijose. Ir kad kai kurie NKVD aukštieji pareigūnai laikė Jungtines Valstijas tarybine respublika – irgi ne iš piršto laužti pasvarstymai.

– Apibendrinant mūsų pokalbį – vis dėlto Antanas Smetona šiandien ką nors reiškia ar tai jau yra tik istorinė figūra?

– Aš manau, kad A. Smetonos reikšmė, ypač matant mūsų dabartinę valdžios ir valstybės raidą, didėja. Jo paveldo reikšmė didėja. Ir didėja dalies visuomenės sluoksnio, kurie suvokia, kuriems rūpi mūsų valstybės raida, atsakomybė tam paveldui, kuris yra A. Smetonos paliktas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...