captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mergina ir saksofonas

Šių­me­čio fes­ti­va­lio „Su­grį­ži­mai“ staig­me­na bu­vo šią sa­vai­tę Vil­niu­je kon­cer­ta­vu­si sak­so­fo­no­nin­kė Rus­nė Mi­kiš­kai­tė, grį­žu­si iš Olan­di­jos. Ne­daž­nai Lie­tu­vo­je, ir ne tik, su­tik­si mer­gi­ną, gro­jan­čią šiuo už­bu­rian­čiu ins­tru­men­tu.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Šių­me­čio fes­ti­va­lio „Su­grį­ži­mai“ staig­me­na bu­vo šią sa­vai­tę Vil­niu­je kon­cer­ta­vu­si sak­so­fo­no­nin­kė Rus­nė Mi­kiš­kai­tė, grį­žu­si iš Olan­di­jos. Ne­daž­nai Lie­tu­vo­je, ir ne tik, su­tik­si mer­gi­ną, gro­jan­čią šiuo už­bu­rian­čiu ins­tru­men­tu, rašo „Lietuvos žinios“.

Olan­di­jos Utrech­to kon­ser­va­to­ri­jos dvi­de­šimt še­še­rių stu­den­tė R. Mi­kiš­kai­tė Lie­tu­vos mu­zi­kų rė­mi­mo fon­do kvie­ti­mo kon­cer­tuo­ti gim­ti­nė­je su­lau­kė per­nai pa­va­sa­rį. Mer­gi­na su džiaugs­mu su­ti­ko at­vyk­ti į „Su­grį­ži­mų“ fes­ti­va­lį, nes gro­ti Lie­tu­vo­je jai vi­sa­da di­de­lis ma­lo­nu­mas. Rus­nė nuo vie­nuo­li­kos me­tų jau­ki­na­si sak­so­fo­ną ir gi­li­na­si į mu­zi­ka­vi­mo šiuo ins­tru­men­tu su­bti­ly­bes.

„Vai­kys­tė­je sak­so­fo­nas ga­na at­si­tik­ti­nai pa­kliu­vo į ran­kas, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė. – Tra­kų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je pra­dė­jau skam­bin­ti pia­ni­nu, bet šis ins­tru­men­tas man tar­si ne­li­po. Po tre­jų me­tų jį me­čiau, o mu­zi­kos mo­ky­to­jas pa­siū­lė pa­ban­dy­ti sak­so­fo­ną. Pa­ma­niau, kad bū­tų vi­sai sma­gu. Tie­sa, apie šį ins­tru­men­tą be­veik nie­ko ne­ži­no­jau. Nu­ėju­si į pir­mą pa­mo­ką nu­ste­bau, ko­kiais „kla­pa­nais“ jis ap­li­pęs? Gra­ži for­ma, bet la­bai daug vi­so­kių keis­tų prie­li­pų.“

Ins­tru­men­tas paklūsta

Nuo vie­nuo­li­kos sak­so­fo­nu gro­jan­ti Rus­nė LŽ sa­kė, kad mer­gi­nai nė­ra su­dė­tin­ga įval­dy­ti šį ins­tru­men­tą, nors tra­di­ciš­kai juo mu­zi­kuo­ja vy­rai. „Gal vai­ki­nui kiek leng­viau fi­ziš­kai. Mer­gi­na, im­da­ma į ran­kas sak­so­fo­ną, tu­ri pa­gal­vo­ti, ar su­ge­bės kvė­puo­ti diaf­rag­ma. Už­sie­ny­je daug jų gro­ja sak­so­fo­nu, o mū­sų kraš­te tai dar ne­įp­ras­ta. Su­ti­kau ne­ma­žai mer­gi­nų, pu­čian­čių trom­bo­ną, tri­mi­tą, – ir nie­kas ne­sis­te­bė­jo. Man net keis­ta, kai čia esu su­tin­ka­ma: „O, mer­gi­na gro­ja sak­so­fo­nu!“ Ko­dėl ne?“ – šyp­so­da­ma­si kal­bė­jo R. Mi­kiš­kai­tė.

Mu­zi­ka­vi­mo pa­slap­čių ir meis­triš­ku­mo ji pir­miau­sia mo­kė­si Tra­kų me­no mo­kyk­lo­je, pa­skui – Vil­niaus Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­jo­je, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jo­je (LMTA). Dar stu­di­juo­da­ma LMTA pa­gal stu­den­tų mai­nų prog­ra­mą ERAS­MUS iš­vy­ko mo­ky­tis į Olan­di­ją. Lie­tu­vo­je ga­vu­si ba­ka­lau­ro laips­nį, pa­si­rin­ko ma­gis­tro stu­di­jas Utrech­to kon­ser­va­to­ri­jo­je.

Mu­zi­ka­li vi­sa šeima

Rus­nės tė­tis Kas­ty­tis Mi­kiš­ka – gar­sus bir­by­ni­nin­kas, ma­ma – akor­dio­ni­nin­kė. Mer­gi­na pri­si­pa­ži­no, kad jai nuo vai­kys­tės la­bai pa­ti­ko tė­čio bir­by­nės gar­sas ir tai, kaip šis iš­gau­na­mas pu­čiant. „Sak­so­fo­nas – la­bai lanks­tus ins­tru­men­tas. Juo gro­da­mas tar­si dai­nuo­ji. Kar­tą esu pra­si­ta­ru­si, kad mu­zi­kuo­ti sak­so­fo­nu – tai tas pats kaip dai­nuo­ti, tik tru­pu­tė­lį ge­riau“, – pa­ti­ki­no Rus­nė. Ir pri­si­pa­ži­no, jog nuo vai­kys­tės įstri­gęs pu­čia­mo­jo ins­tru­men­to gar­sas bu­vo vie­na pa­ska­tų rink­tis sak­so­fo­ną. Ji iki šiol ža­vi­si tė­čio mu­zi­ki­niu meis­triš­ku­mu. To­dėl ir pa­ti ban­do gro­ti sak­so­fo­nu taip, kaip tė­tis – bir­by­ne. Jos gar­sas, Rus­nės žo­džiais, yra nuo­sta­bus, įsi­rė­žęs į šir­dį nuo vai­kys­tės.

Sak­so­fo­ni­nin­kės ma­ma daug me­tų mu­zi­ka­vo akor­dio­ni­nin­kų kvin­te­te „Kon­cer­ti­no“, kon­cer­ta­vo už­sie­ny­je ir Lie­tu­vo­je. Rus­nė nuo­lat lan­ky­da­vo jos pa­si­ro­dy­mus. Su ma­ma ir da­bar daug dis­ku­tuo­ja apie mu­zi­ką, ta­ria­si įvai­riais pro­fe­si­niais klau­si­mais. Tė­tis – taip pat nuo­la­ti­nis duk­ters pa­ta­rė­jas. „Tu­riu vy­res­nę se­sę, ku­ri daug me­tų skam­bi­no pia­ni­nu. Vai­kys­tė­je mud­vi drau­ge kon­cer­tuo­da­vo­me. Da­bar ji kiek nu­to­lu­si nuo mu­zi­kos, yra vie­nos įmo­nės tar­nau­to­ja. Jau­nes­nie­ji dvy­niai bro­lis ir se­suo ir­gi „prie me­no“. Bro­lis gro­ja bir­by­ne, se­sė ais­trin­gai už­sii­ma dai­le. Tai­gi šei­mo­je mu­zi­kuo­ja vi­si, iš­sky­rus jau­nė­lę. Ji pa­si­rin­ko ne mu­zi­ką, o pie­ši­mą“, – apie me­niš­ką šei­mą pa­sa­ko­jo Rus­nė.

Su drau­gais – apie muziką

2011 me­tais Rus­nė bu­vo pa­kvies­ta į Eu­ro­pos sak­so­fo­ni­nin­kų an­samb­lį, tu­rin­tį Eu­ro­pos am­ba­sa­do­riaus var­dą. Ja­me gro­ja 12 jau­nų mu­zi­kan­tų iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių. Su šiuo ko­lek­ty­vu lie­tu­vė kon­cer­ta­vo Pra­ncū­zi­jo­je, Ita­li­jo­je, Slo­vė­ni­jo­je, Slo­va­ki­jo­je, Veng­ri­jo­je, Če­ki­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je, Aus­tri­jo­je, Bel­gi­jo­je ir Ser­bi­jo­je. Ma­gis­tro stu­di­jos Utrech­to kon­ser­va­to­ri­jo­je ir dau­gy­bė gas­tro­lių be­veik ne­pa­lie­ka mer­gi­nai lais­vo lai­ko. „Dau­ge­lis ma­no drau­gų yra mu­zi­kan­tai, tad ir lais­va­lai­kiu po­kal­bių te­mos kryps­ta į mu­zi­ką. Ji uži­ma be­ne vi­są ma­no lai­ką. Bet la­bai mėgs­tu ke­liau­ti, vyk­ti kon­cer­tuo­ti, to­dėl ne­jau­čiu, kad ką nors pra­ras­čiau dėl pa­si­rink­tos veik­los“, – tvir­ti­no Rus­nė.

Nors gy­ve­na už­sie­ny­je, mer­gi­na daž­nai grįž­ta į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti šei­mos, drau­gų ir ar­ti­mų­jų. Pa­si­nau­do­ju­si pro­ga, kad bu­vo pa­kvies­ta į „Su­grį­ži­mų“ fes­ti­va­lį, Ve­ly­kas pra­lei­do su šei­ma. „Grįž­tu į Lie­tu­vą bent ke­tu­ris pen­kis kar­tus per me­tus, – kal­bė­jo ji. – Kas­kart par­va­žia­vu­si sten­giuo­si kur nors pa­gro­ti.“ Ka­dan­gi stu­di­juo­ja sak­so­fo­no spe­cia­ly­bę, daž­ni pa­si­ro­dy­mai įvai­riuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se – ge­ra pra­kti­ka jai. „Stu­di­jų pri­ori­te­tas – gro­ti, kon­cer­tuo­ti, sem­tis pa­tir­ties ir pra­kti­kos, to­dėl tai ne­truk­do“, – pri­dū­rė pa­šne­ko­vė.

Jau še­še­rius me­tus Rus­nė ne tik pa­ti to­bu­li­na­si mu­zi­kos sri­ty­je, bet ir ki­tiems pa­de­da iš­mok­ti gro­ti sak­so­fo­nu. Jau­niau­siam jos mo­ki­niui – vos sep­ty­ne­ri, ki­ti – bai­gian­tys vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir no­rin­tys rink­tis mu­zi­ki­nę spe­cia­ly­bę.

„Mo­ky­ti yra taip pat ma­lo­nu, kaip gro­ti pa­čiai. Ma­nau, ge­ras mo­ky­to­jas ne tik ska­ti­na siek­ti to­bu­lu­mo, bet ir pa­de­da mo­ty­vuo­ti įveik­ti pa­si­tai­kan­čias kliū­tis. Ka­dan­gi pa­ti gro­ju su di­džiu­liu en­tu­ziaz­mu, sten­giuo­si, kad per pa­mo­kas bū­tų links­ma, leng­va ir tuo pat me­tu ne­stig­tų in­for­ma­ci­jos, kū­ry­bos. Ka­dan­gi tu­riu stip­rius teo­ri­nius ir pra­kti­nius mu­zi­ka­vi­mo sak­so­fo­nu pa­grin­dus, ga­liu par­ody­ti, kaip leng­viau­sia nu­ga­lė­ti vi­sas ne­sėk­mes. Sak­so­fo­nas – tai toks ins­tru­men­tas, ku­riuo kiek­vie­nas žmo­gus ga­li reikš­ti emo­ci­jas, ko­mu­ni­kuo­ti su ap­lin­ki­niais ir džiaug­tis“, – dės­tė Rus­nė.

Ža­vi įvai­rios kultūros

Olan­di­ja, ku­rio­je pa­sta­rai­siais me­tais gy­ve­na ir stu­di­juo­ja R. Mi­kiš­kai­tė, – įdo­mios, sa­vi­tos kul­tū­ros ir is­to­ri­jos ša­lis. Čia la­bai gy­vas kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas – vyks­ta dau­gy­bė kon­cer­tų, ša­ly­je gau­su pui­kių at­li­kė­jų, daug dė­me­sio ski­ria­ma me­nui. „Kon­cer­tuo­ti va­žiuo­ja­me į at­okes­nius Olan­di­jos mies­te­lius. Vi­sai ne­to­li nuo Utrech­to yra Ams­ter­da­mas. Į jį vyks­ta­me pa­sik­lau­sy­ti kon­cer­tų“, – pa­sa­ko­jo lie­tu­vė.

Rus­nė pri­si­pa­ži­no, kad kol jau­na, sten­gia­si pa­si­nau­do­ti vi­so­mis ga­li­my­bė­mis ke­liau­ti, pa­si­sem­ti pa­tir­ties. Ta­čiau vi­suo­met su ma­lo­nu­mu grįž­ta į Lie­tu­vą, ypač va­sa­rą. Anot mer­gi­nos, nė­ra to­kios ša­lies, ku­rio­je ji no­rė­tų įsi­kur­ti ir nuo­lat gy­ven­ti. Ją la­biau do­mi­na ga­li­my­bė ką nors pra­smin­ga nu­veik­ti, ieš­ko­ti nau­jos pa­tir­ties.

„Jei­gu ra­siu ką veik­ti Ang­li­jo­je, ku­rį lai­ką ga­lė­siu pa­gy­ven­ti ir ten. Da­bar esu Olan­di­jo­je ir se­miuo­si ži­nių bei pa­tir­ties iš šio kraš­to kul­tū­ros. Kai Lie­tu­vo­je at­si­ras veik­los, im­siuo­si tai da­ry­ti tė­vy­nė­je. Kol mo­kiau­si Lie­tu­vo­je, la­bai no­rė­jau iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, lėk­ti. Ta­čiau pa­gy­ve­nu­si po­rą me­tų sve­tur, vis la­biau imu su­pras­ti, jog no­riu at­gal, na­mo. Čia vis­kas taip gra­žu ir ge­rai, kad nė­ra ko dau­giau no­rė­ti. Bet kol kas – ne lai­kas, dar li­ko dau­gy­bė da­ly­kų, ku­riuos rei­kia pa­tir­ti, iš­mok­ti, su­sem­ti rieš­ku­čio­mis. Kai pa­si­so­tin­siu, pri­kaup­siu – grį­šiu ati­duo­ti“, –  pa­ti­ki­no Rus­nė.

Rus­nė Mikiškaitė sak­so­fo­nu pra­dė­jo gro­ti Tra­kų me­no mo­kyk­lo­je. Da­ly­va­vo įvai­riuo­se fes­ti­va­liuo­se, ta­po na­cio­na­li­nių J. Pa­kal­nio jau­nų­jų at­li­kė­jų pu­čia­mai­siais ir mu­ša­mai­siais ins­tru­men­tais kon­kur­sų lau­rea­te, tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se „Gra­dus ad Par­na­sum“ pel­nė tre­čią­ją vie­tą. Mo­kė­si Vil­niaus J. Tal­lat-Kelp­šos kon­ser­va­to­ri­jo­je (A. Pup­ke­vi­čiaus kla­sė), Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jo­je, da­bar Utrech­to kon­ser­va­to­ri­jo­je (Olan­di­ja) stu­di­juo­ta kla­si­ki­nį sak­so­fo­ną (prof. J. van der Lin­de­no kla­sė). 2011 me­tais bu­vo pa­kvies­ta į Eu­ro­pos sak­so­fo­ni­nin­kų an­samb­lį, su šiuo ko­lek­ty­vu kon­cer­ta­vo dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių. Šiuo me­tu taip pat mu­zi­kuo­ja su „Ar­tEZ/H­KU“ sak­so­fo­ni­nin­kų or­kes­tru, big­ben­du, įvai­riais an­samb­liais ir pia­nis­tu Thi­nu Ver­meu­le­nu, ku­ris bu­vo ir fes­ti­va­lio „Su­grį­ži­mai“ sve­čias.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...