captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Nėries, S. Šaltenio ir kitų demonai

Nuo ra­šy­to­jo Sau­liaus Šal­te­nio pa­sta­ro­sios kny­gos „Po­kal­biai prieš auš­rą“ pa­si­ro­dy­mo pra­ėjo be­veik du de­šimt­me­čiai. Per tą lai­ką, o gal ir dar il­giau bren­do tuoj pa­si­ro­dy­sian­tis „De­mo­nų am­žius“ – ro­ma­nas apie poe­tės li­ki­mą šė­to­niš­kų ideo­lo­gi­jų ver­pe­te.
S. Šaltenis, A. Ufarto (BFL) nuotr.
S. Šaltenis, A. Ufarto (BFL) nuotr.

Nuo ra­šy­to­jo Sau­liaus Šal­te­nio pa­sta­ro­sios kny­gos „Po­kal­biai prieš auš­rą“ pa­si­ro­dy­mo pra­ėjo be­veik du de­šimt­me­čiai. Per tą lai­ką, o gal ir dar il­giau bren­do tuoj pa­si­ro­dy­sian­tis „De­mo­nų am­žius“ – ro­ma­nas apie poe­tės li­ki­mą šė­to­niš­kų ideo­lo­gi­jų ver­pe­te.

Au­to­rius nei pa­tvir­tins, nei pa­neigs, kad kū­ri­nio pa­grin­di­nės vei­kė­jos Di­tos pro­to­ti­pas – Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Bet vis­kas – tarp fan­tas­ma­go­ri­jos ir žiau­rios, tra­giš­kos rea­ly­bės – at­pa­žįs­ta­ma: S. Nė­ries sie­los su­maiš­tys, biog­ra­fi­jos fak­tai ir tar­si iš ko­lek­ty­vi­nės tau­tos at­min­ties iš­ni­ru­sios mū­sų is­to­ri­jos aki­mir­kos, už­ra­šy­tos šal­te­niš­ku sti­liu­mi. Ki­ti pro­to­ti­pai ir aliu­zi­jos ir­gi at­se­ka­mos, iš­šif­ruo­ja­mos. Aps­kri­tai vis­kas ryš­ku, tirš­ta, skau­du ir tra­gi­ko­miš­ka, jau­tru ir in­ter­teks­tua­lu. Pa­vyz­džiui, so­vie­ti­nė Pe­tro Cvir­kos „Bro­ly­bės sėk­los“ kli­šė: „Ne­si­sie­lo­kit, bro­liai, jus pri­glaus mo­ti­na Ru­si­ja“ nu­skam­ba vi­sai ki­to­kia­me, šiur­pes­nia­me kon­teks­te.

Em­pa­tiš­kas au­to­rius sa­vą­ja – poe­ti­ne – lo­gi­ka iš­aiš­ki­na tau­tos my­li­mos poe­tės fe­no­me­ną, žmo­nių pri­si­ri­ši­mą prie jos kū­ry­bos. „De­mo­nų am­žius“ stul­bi­na, bau­gi­na, trau­kia ir tei­kia ne­ma­žą ma­lo­nu­mą. Ver­tė­jo lauk­ti du de­šimt­me­čius.

„Lietuvos žinios“ kal­bi­no kny­gos au­to­rių Sau­lių Šal­te­nį.

- Pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį ro­dė­si tik anks­tes­nių jū­sų kū­ri­nių kar­to­ji­mai. Kur­gi jūs bu­vo­te, ta­len­tin­ga­sis ra­šy­to­jau?! Po par­aliais!

- Gy­ve­nau – o me­tams bė­gant tai vis įdo­mes­nis, daž­nai net kva­pą gniau­žian­tis už­siė­mi­mas.

- Ko­kie to­kio ra­šy­mo – non mul­ta sed multum – pra­na­šu­mai ir trū­ku­mai?

- Aki­vaiz­dūs ra­šy­mo ma­žiau, bet ge­rai, pra­na­šu­mai iš­ryš­kė­ja, kai pa­žvel­giu į pri­grūs­tas kny­gų len­ty­nas – ten daug lei­di­nių do­va­no­ti, su ko­le­gų ra­šy­to­jų au­tog­ra­fais, to­dėl ne­ky­la ran­ka jų at­si­kra­ty­ti, nors ne vie­na ši­to­kia sto­ra, taip so­li­džiai iš­leis­ta kny­ga šian­dien vi­sai ne­pas­kai­to­ma. Daž­nai ra­šy­to­jui dar gy­vam esant jo kny­gos kaž­kaip ty­liai nu­mirš­ta ir užau­ga už­marš­ties žo­le.

- „De­mo­nų am­žiaus“ da­ta – 2013-ie­ji. O su­ma­ny­mas – iš kur ir ka­da? Ir ko­dėl, iš ko­kio šir­dies skaus­mo?

- „De­mo­nų am­žius“ – ne nau­jas su­ma­ny­mas. Ma­no vi­sos kny­gos il­gai, de­šimt­me­čiais bran­di­na­mos kaip vy­nas ap­dul­kė­ju­siuos bu­te­liuos.

- Kai iš­sė­mė­te ža­viuo­sius, iro­ni­ja at­mieš­tus vai­kys­tės įspū­džius, at­sig­rę­žė­te į mū­sų kul­tū­ros ka­no­ną. „Ka­lės vai­kai“ – apie Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį, „De­mo­nų am­žius“ – apie poe­tę Di­tą (nie­kas ne­sua­be­jos, tai – S. Nė­ris). Im­atės dar­bo ge­rai ži­no­da­mas, ką apie tuos kū­rė­jus no­ri­te pa­sa­ky­ti, ar dar tik lei­džia­tės į iš­siaiš­ki­ni­mų džiung­les?

- Vis­kas, ką aš ra­šau, yra man lyg vai­kys­tės įspū­džiai, pra­bė­gu­sio lai­ko gė­la. Tre­jiems me­tams iš uni­ver­si­te­to pa­im­tas į so­vie­tų ka­riuo­me­nę, K. Do­ne­lai­čio par­api­jos apy­lin­kė­se kas­da­mas ap­ka­sus ar at­si­dū­ręs pa­čiam Tol­min­kie­my­je prie jo baž­ny­čios griu­vė­sių, vi­du­die­nį ant stul­po me­ta­li­niam gar­sia­kal­biui ply­šau­jant ru­siš­kas častuškas, žo­lė­je kaip po at­omi­nio ka­ro dryb­sant nu­si­gė­ru­siems nau­jie­siems Prū­sų že­mės ko­lo­nis­tams, pa­leng­va stai­ga ne­ju­čiom ėmiau jaus­ti. Ir lyg pro rū­ką, bet vis aiš­kiau per ke­lis de­šimt­me­čius iš­ryš­kė­jo pri­si­mi­ni­mai apie po­no Kris­ti­jo­no gy­ve­ni­mą… Ir „Li­tua­ni­cą“ ra­šy­da­mas nu­ro­džiau, kad tai ka­ro lai­kų vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, nors pats gi­miau po ka­ro, bet juk lyg sau­lė­tą va­sa­ros die­ną ba­sas vaikš­tau tė­vų, se­ne­lių pri­si­mi­ni­muo­se kaip sa­vam kie­me. Ir ly­giai tas pats su „De­mo­nų am­žium“.

- Kiek ir ko nau­ja apie S. Nė­rį pers­kai­tėt prieš jį ra­šy­da­mas? Kiek – jos poe­zi­jos?

- Nuo vai­kys­tės S. Nė­ris bu­vo sa­va, la­bai ge­rai pa­žįs­ta­ma - net ir ma­no tė­vas va­sa­ro­jo su ja mo­ky­to­jų sto­vyk­loj prieš ka­rą, ma­no mo­kyk­los mo­ky­to­ja bu­vo ar­ti­ma poe­tės drau­gė. Gir­dė­jau pa­kuž­dom pa­sa­ko­ja­mas is­to­ri­jas apie so­vie­tų oku­pa­ci­ją, apie jos bė­gi­mą Ru­si­jon per Ute­ną, apie poe­tės prieš­mir­ti­nę iš­pa­žin­tį ir taip to­liau.

- Jau­čia­tės S. Nė­ries gy­nė­ju? Ar pa­si­ren­gėt „iš­da­vi­ko“ eti­ke­tei? Kny­ga dar ne­pa­si­ro­dė, fil­mas pa­gal ją dar ne­su­kur­tas, o jau skan­da­liu­kai.

- Ne­su nei gy­nė­jas, nei tei­sė­jas. Aš tik są­ži­nin­gai, su mei­le pa­sa­ko­ju Poe­tės, gy­ve­nu­sios prieš­ka­rio, oku­pa­ci­jų, vel­niš­kų ideo­lo­gi­jų lai­kais – De­mo­nų am­žiu­je – is­to­ri­ją, par­odau prie­var­tos, de­ma­go­gi­jos, anot Ju­liaus Sas­naus­ko, „niek­šy­bės ana­to­mi­ją“. Skan­da­lai man sve­ti­mi, jie ma­nęs ne­kliu­do – in­ter­ne­tas at­jung­tas, o te­le­vi­zo­rių se­niai iš­me­čiau į šiukš­les.

- Iš kur jums tiek em­pa­ti­jos - ta­len­to įsi­jaus­ti, įsi­gy­ven­ti, su­pras­ti?

- Ir Ni­jo­lė Ože­ly­tė, pers­kai­čiu­si ran­kraš­tį, ste­bė­jo­si, kaip­gi S. Šal­te­nis, bū­da­mas vy­ras, ga­li taip tiks­liai ir jau­triai, tiks­liau ir jau­triau už mus pa­čias, nu­pa­sa­ko­ti mo­ters jaus­mus ir min­čių plaz­de­ni­mą? Daž­nai pa­ste­biu, kad mo­te­rys, šu­nys ir vai­kai jau­kiau su­si­ran­go pa­sau­ly nei vy­rai. Kiek­vie­na mo­te­ris tu­ri ža­vios pa­slap­ties, mo­ters sie­la kaip kos­mo­sas, ku­rį ga­li ty­ri­nė­ti vi­są gy­ve­ni­mą.

- Kaip ir ar il­gai ieš­ko­jo­te pa­sa­ko­ji­mo sti­lis­ti­kos, kal­bė­ji­mo me­lo­di­jos, vei­kė­jų (ypač Di­tos) bal­sų? Kaip nu­sta­tė­te ri­bas tarp fan­tas­ma­go­ri­jos ir rea­ly­bės?

- Nie­ka­dos ne­ieš­kau jo­kios pa­sa­ko­ji­mo sti­lis­ti­kos – ji pa­ti pa­si­ren­ka ma­ne. Bet vi­sa­dos pra­dė­da­mas ra­šy­ti jau at­min­ti­nai mo­ku, tu­riu lyg iš ge­le­žies nu­ka­lęs kū­ri­nio pra­džią ir pa­bai­gą.

- Di­ta – tai Ju­di­ta, bib­li­nis var­das, kaip ir Sa­lo­mė­ja. Kaip už­šif­ra­vo­te ki­tus rea­lius as­me­nis? Vie­ni at­pa­žįs­ta­mi iš­kart (pvz., Pe­lė­si­nas – Pa­lec­kis), dėl ki­tų rei­kia su­si­kau­pus pa­svars­ty­ti, nes jie su­dė­lio­ti iš įvai­rių as­me­nų ir įvai­rių gy­ve­ni­mų de­ta­lių. Sma­gus žai­di­mas, ar ne?

- Sa­ky­čiau ne­tie­są, jei tvir­tin­čiau, jog ra­šiau apie S. Nė­rį. Bet ly­giai taip pat me­luo­čiau, jei iš­si­gin­čiau, kad ma­nęs ne­pas­tū­mė­jo ra­šy­ti jos gy­ve­ni­mas. Su­pran­tu, kad skai­ty­to­jai ga­li žais­ti steng­da­mie­si at­spė­ti he­ro­jų pro­to­ti­pus, man tai ne­įdo­mus žai­di­mas – juk nė kar­to ne­pa­mi­niu ir Lie­tu­vos var­do. Tik dvie­jų he­ro­jų pro­to­ti­pai yra tie­siog per­kel­ti iš gy­ve­ni­mo – Žuč­ka, so­vie­tų am­ba­sa­dos šu­va juo­du go­mu­riu, apie ku­rį man pa­sa­ko­jo An­ta­nas Miš­ki­nis, ir ma­no se­ne­lio šu­ne­lis, ku­rį už­si­ki­šęs už mi­li­nės jis ėjo į dur­tu­vų at­aką ko­vo­je dėl Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės. Ka­dai­se Vy­tau­tas Ku­bi­lius at­švie­tęs da­vė straips­nį, ku­ria­me man ne­ži­no­ma In­ga Vai­če­kaus­kai­tė, ma­tyt, la­bai pro­tin­ga ir taik­li, iš­aiš­ki­no, kad S.Šal­te­niui svar­bu at­skleis­ti šian­die­nos mū­sų pa­dė­tį ne lai­ki­nu­mo, o am­ži­ny­bės for­mo­mis reiš­kia­mu bu­vi­mu, jog jam rū­pi nuo­la­ti­nio tau­tos ju­dė­ji­mo sim­bo­li­za­ci­ja ir t.t. Ti­kriau­siai taip ir yra, nes vi­są gy­ve­ni­mą, žvaigž­dė­tą ru­de­nio nak­tį už­ver­tęs gal­vą į dan­gų, ban­dau pa­gau­ti ty­lų, iš­min­tin­gą Die­vo juo­ką.

- Ką rei­kia pa­da­ry­ti, kad fil­mas pa­gal „De­mo­nų am­žių“ bū­tų ge­ras?

- Ki­ne, kaip ir vi­sur, rei­kia įkvė­pi­mo, ta­len­to ir daug įtai­gos, ener­gi­jos, nes ki­ną juk da­ro daug žmo­nių.

- Su ko­kiais de­mo­nais ten­ka grum­tis jums, ra­šy­to­jui?

- Su de­mo­nais, vi­so­kia vel­nia­va vi­siš­kai ne­bend­rau­ju. Kar­tais ra­šai ir pats ste­bie­si, iš kur ta min­tis ar pa­ly­gi­ni­mas ne­ti­kė­tai at­ėjo? Ta­čiau tai ti­kriau­siai ne iš ko­kių tam­sos gai­va­lų, o iš švie­ses­nių, sau­lė­tų sri­čių.

- Gal pla­nuo­ja­te „De­mo­nų“ tę­si­nį? O jei­gu – apie re­ži­sie­rių Pri­mą, pa­sta­čiu­sį spek­tak­lį apie Di­tą, vė­liau iš­gir­du­sį Mask­vos si­re­nų ne­at­sis­pi­ria­mą gies­mę? Bet jis pa­sta­tė ir „Li­tua­ni­cą“...

- Apie tę­si­nius ne­gal­vo­ju. Kai ra­šy­to­jas ne­be­tu­ri nau­jų idė­jų ar­ba bi­jo ne­sėk­mės, pa­si­duo­da pa­gun­dai tęs­ti tą pa­tį įsi­sa­vin­tą da­ly­ką, dau­gin­ti jį, pra­skies­ti. O dėl Mask­vos si­re­nų... Gir­dė­jau kar­tą kaip toks fi­lo­so­fas Mi­ku­tis skirs­tė tau­tas į vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas. Da­bar Ru­si­ja man pa­na­ši į su­nkiai pa­gi­rio­jan­čią, li­guis­tai pa­vy­džią mo­te­rį, ku­ri su kir­viu šlais­to­si pa­lei kai­my­nų lan­gus... Ir jos gies­mės bep­ro­tiš­kos, ir aš ne­ju­čiom pri­si­me­nu, kad esu Lie­tu­vos sa­va­no­ris ir gal dar vi­sai ne­blo­gai šaudau...

- Nau­jo­je kny­go­je – taip pat dvi pje­sės. Ko­dėl rei­kė­jo nau­jos „Ja­so­no“ ver­si­jos? Ko­dėl pla­nuo­tas spek­tak­lis taip ir li­ko ne­pas­ta­ty­tas?

- Į tea­trą grįž­ti ma­ne pa­stū­mė­jo to­kia liūd­nų akių mer­gai­tė, sce­nog­ra­fė Jū­ra­tė Pa­ulė­kai­tė, pers­kai­čiu­si se­ną­jį „Ja­so­ną“ – ji pa­skui ne­ti­kė­tai pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo. O aš li­kau, to­bu­li­nau pje­sę tre­jus me­tus, nes nak­tį vis pa­kel­da­vo anū­kės bal­sas: „Se­ne­li, se­ne­li“ – pa­šo­ki, bet nie­ko nė­ra, anū­kė ati­mta, Ita­li­joj, ne­beuž­mig­si, tai sės­da­vau prie pje­sės ir vis to­bu­lin­da­vau, to­bu­lin­da­vau. „Ja­so­no“ ne­pas­ta­čiau, nes vai­din­ti pa­grin­di­nį Rū­tos vaid­me­nį pa­kvie­čiau pui­kią dai­ni­nin­kę, ar­tis­tiš­ką Jus­tę Ar­laus­kai­tę–­Jaz­zu, o ši­to kaž­ko­dėl nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­kel­ti kai ku­rių pro­fe­sio­na­lių ak­to­rių šir­dys.

- Su kuo su­si­jęs ki­tos pje­sės at­si­ra­di­mas?

- „I­ją ir Eu­ro­pą“ ra­šiau ban­dy­da­mas at­si­ties­ti po tė­vo, bro­lio, ma­no žmo­nos Lo­los, ma­ne iš­mo­kiu­sios džiaug­tis kiek­vie­na lai­min­ga, auk­si­ne aki­mir­ka, lai­do­tu­vių, ne­te­kęs anū­kės, užg­riu­vus vie­nu me­tu dar vi­sai krū­vai vi­so­kių iš­ban­dy­mų.

- O kaip da­bar? Kaip jūs gy­ve­na­te? Kai ret­kar­čiais šmės­te­li­te vie­šu­mo­je, at­ro­do­te pui­kiai: liek­nas, to­kia pat gra­žia bal­ta gal­va. Ma­tė­me, ma­tė­me – per­ka­te ne juo­dos lie­tu­viš­kos duo­nos, o pra­ncū­ziš­kų ba­to­nų.

- Kas­dien pui­kiais An­ta­kal­nio pu­šy­nais nu­ei­nu bent dvi­de­šimt ir dau­giau ki­lo­me­trų, miš­ke jau­čiuo­si kaip baž­ny­čioj. Ba­to­nų ne­val­gau, kas­dien le­su, kaip ir ma­no ge­ri drau­gai lau­ki­niai pa­ukš­čiai, dai­gin­tas sėk­las, ge­riu bu­ro­kė­lių ir mor­kų su­ltis, vis leng­vė­ju, liek­nė­ju – dar ne­skrai­dau, bet ma­no sie­la, at­sip­lė­šu­si nuo kū­no, smal­siai ste­bi ma­ne, kaip aš juo­kin­gai pa­leng­va sens­tu ir man la­bai ra­mu. Kaip nie­ka­da esu kū­ry­bin­gas (gal ne prieš ga­lą?), o kū­ry­ba juk mū­sų sme­ge­ny­se ga­mi­na to­kius įsta­bius lai­mės hor­mo­nus...

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...