captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tautodailininkas: neįsivaizduoju, kaip galima gyventi, neturint jokio užsiėmimo

Tautodailininkas Vladas Martikonis, nors ir apsuptas didelės šeimynos, – 2 sūnų, 7 anūkių ir 1 proanūkio – lig šiandien mielai užsiima kūrybine veikla – skutinėja margučius bei pina skrybėles. „Jeigu neturėčiau kokio nors užsiėmimo, tai neįsivaizduoju, kaip reikėtų būti. Aš džiaugiuosi tuo, ką darau“, – LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ atviravo tautodailininkas, pridūręs, kad iki šiol nėra pardavęs nė vieno savo kūrinio.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Tautodailininkas Vladas Martikonis, nors ir apsuptas didelės šeimynos, – 2 sūnų, 7 anūkių ir 1 proanūkio – lig šiandien mielai užsiima kūrybine veikla – skutinėja margučius bei pina skrybėles. „Jeigu neturėčiau kokio nors užsiėmimo, tai neįsivaizduoju, kaip reikėtų būti. Aš džiaugiuosi tuo, ką darau“, – LRT televizijos laidoje „Ryto suktinis“ atviravo tautodailininkas, pridūręs, kad iki šiol nėra pardavęs nė vieno savo kūrinio.

– Gerbiamas Vladai, kaip atsitiko, kad pradėjote skutinėti kiaušinius?

– Mano krašte – Ukmergės rajone, Siesikų parapijoje, Kiškeliškių kaime – tuo užsiimdavo. Bet tada buvo vienas vargas skutinėti, kadangi nebuvo kuo. Seserys, prisimenu, kokia nubukinta adata gremždavo, bet paskui apsidžiaugėme, kai velionio tėvo skustuvas sulūžo, tai gavosi vienas aštrus kampas, tada atsirado kitos galimybės. Dabar vietoje skustuvo naudoju skriestuvą ir medicininį peiliuką.

– Kas namie skutinėdavo kiaušinius?

– Seserys. Vyresnioji mano sesuo buvo pradininkė. Ji skutinėdavo ir laikydavo tą kiaušinį, kol jis „išeidavo iš rikiuotės“ –  nedaužydavo, vieną kitą gražesnį padovanodavo.

– Kodėl pasirinkote raižyti ne ant vištų, o ant žąsų kiaušinių?

– Lemiamas dalykas – kevalo tvirtybė. Kažkada bandžiau ir ant vištos kiaušinių raižyti, bet jie beverdant ima ir sutrūksta. Arba atrodo išskutinėji, išdrožinėji, stengiesi, o tada padedi ir jis viduje pradeda rūgti, skyla, nors virdavau pagal visas taisykles, – labai ilgai, ant lėtos ugnies – vistiek niekas neišeidavo. Žąsų kiaušinius galima padaryti tuščiavidurius, tada ten nėra kam rūgti, nėra kam gesti – ilgai išsilaiko.

– Ant kurio kiaušinio lengviau raižyti raštus – vištos ar žąsies?

– Žąsies kiaušinis didesnis, ir ant jo man sunkiau. Kai raštu reikia apvaldyti, pavyzdžiui, kokią rūtos šakelę ar brūkšnelį, tai ant vištos kiaušinio viskas gerai, o ant žąsies jau neapseisi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūs padarote tuščiavidurį kiaušinį?

– Matote, kevalas tvirtas, aš pirmiausia su plonu grąžteliu pragręžiu vieną pusę ir antrą pusę, paskui padidinu ją didesniu grąžteliu, kad gautųsi maždaug 3 milimetrų skylutė. Po to imu švirkštą ir, įstatęs į skylutę, išpučiu. Man toks variantas geriausias, kitaip neišeina.

– Ar margindavote kiaušinius su vašku?

– Kaime margindavo. Aš esu bandęs ir žinau tą technologiją, bet man neišeina, geriau, kur reikia daugiau kruopštumo.

– Iš kur turite tiek daug kantrybės?

– Aš ja nesiskundžiu, bet žmona sako, kad aš užsidegu greitai, neva tai karštakošiu pavadina kartais. Aš nago dydžio plotelį galiu porą valandų skusti ir tuo džiaugiuosi.

– Sakykite, iš kur randasi tie įvairūs raštai?

– Sugalvoju pats, liaudies ornamentikos motyvus naudoju. Kai dirbau projektavimo organizacijoje, važinėjau į komandiruotes, kaimus aplankydavau, tada labai sužavėjo drožyba, langų puošimas. Aš juos pradėjau kopijuoti, paišyti, fotografuoti, ir iki šių dienų išlikę tie piešinėliai. Kažkokį motyvą pagauni ir darai.

– Nuo ko prasideda margučio paruošimas?

– Margutis prasideda nuo dažymo. Dabar įvairiaspalvių dažų yra, atveža iš kur nori, anktesniais laikais jų nebuvo. Aš pamenu, vaikystėje pagrindinis dažas buvo svogūnų lukštai. Įmesdavo lukštų ir surudijusių vinių saujelę į kiaušinių pilną puodą ir virdavo. Dar galima saują šieno į puodą įmesti, tai gaunasi tokia šviesi geltona spalva. Aš virdamas visada dedu acto – kuo ilgiau palaikysi, tuo minkštesnis lukštas pasidarys ir bus lengviau skutinėti. O kaime dar būdavo, kad kiaušiniai būtų gražesni, ištepdavo juos lašiniais. Aš vietoj jų laką dabar panaudoju – jis suteikia blizgesį ir apsaugo nuo saulės spindulių ir nusitrynimo.

– Ar būna taip, kad stengiatės kuo greičiau išdailinti savo margučius?

– Ne, tikrai ne. Manęs nespaudžia laikas. Jei aš būčiau profesionalas ir norėčiau iš to pelnyti duoną, tai žinoma – jau viens du, ir kiek galint daugiau padarai. Teko Kaziuko mugėje bendrauti su panašaus profilio žmonėmis: jie aišku profesionalai, bet ir nevienodi žmonės!  Vienas su malonumu paaiškina, kaip jis daro, o kitas – tarytum aš jam būčiau konkurentas.

– Jūs niekada neesate pardavęs savo kiaušinių?

–  Ne, nė vieno nepardaviau. Ir parodose pastaruoju laiku nebedalyvavau... Bet 1980 metais buvo padaryta respublikinė liaudies meistrų paroda ir net neatėjo į galvą, kad man reikėtų ten sudalyvauti, bet velnių drožėjas Jurėnas mane įkalbėjo. Rytojaus dieną reikia nešti, o aš kažkaip pradėjau abejoti, kaip čia vertins mano kiaušinius – anuo laiku margutis tai su atejizmu nesutapo... Bet nunešiau tuos kiaušinius ir išvažiavau. Grįžtu, žiūriu, kad mano margučiai pirmi parodoje pasirodė ir juos jau nupirko dailės muziejus.

– Žvelgiant į jūsų margučius ir rankdarbius, matosi, kad turite auksines rankas ir kantrybės. Jūs užsiimate tuo pensijoje, kaip galvojate, kodėl kiti pensininkai yra tokie pikti – jie neranda ką veikti?

– Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi neturint jokio užsiėmimo. Aš ir medžioju, ir bites nusipirkau... Dabar džiaugiuosi, tačiau ir gailiuosi, kad anksčiau tuo užsiiminėti nepradėjau.

– Ką galėtumėte palinkėti žmonėms Velykų proga?

– Tiems, kurie švenčia Velykas ir laikosi tradicijų, palinkėčiau gerų Velykų, sąžiningo našaus darbo ir visokeriopos sėkmės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...