captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: gotai buvo lietuviai ir jie nukariavo Romą?

Ar girdėjote, kad Romą nukariavo lietuviai, piramides pastatė ne egiptiečiai, bet žemaičiai, o pirmieji žmonės šioje planetoje buvo, be abejo, lietuviai.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Ar girdėjote, kad Romą nukariavo lietuviai, piramides pastatė ne egiptiečiai, bet žemaičiai, o pirmieji žmonės šioje planetoje buvo, be abejo, lietuviai.

Tikriausiai ne vienas iš jūsų yra pagalvojęs, jog gal viskas praeityje įvyko ne taip, kaip mums sako istorikai. Dar daugiau – jie gal ir žino tikrąją istoriją, bet slepia nuo visuomenės. Kodėl tokios sąmokslo teorijos egzistuoja? Kas kuria fantastines teorijas? Iš kur kyla tokių teorijų poreikis? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Rimvydu Petrausku.

– Pradėkime mūsų pokalbį ne nuo Lietuvos, bet nuo pasaulio istorijos. Kodėl istorikai neatskleidžia tikros tiesos apie Šventą Gralį? Juk žinoma, kur jis yra, ar ne?

– Niekas tiksliai nežino, bet visi turi labai daug idėjų. Švento Gralio paieškos buvo mėgstamas žmonių užsiėmimas nuo viduramžių laikų. Šventas Gralis yra taurė, iš kurios Kristus gėrė per paskutinę vakarienę ir kurios paieškos kažkuria prasme buvo labai svarbi viduramžių riterių romano dalis. Taigi labai rimtuose to meto literatūriniuose kūriniuose gimė mitas, kadangi tuo metu šis dalykas žmonėms buvo labai svarbus ir tai buvo jų religinės tapatybės dalis. Tačiau naujausiais moderniaisiais laikais Gralis tapo viena iš daugybės kitų populiarių mistifikuojamų temų. Tos nekritiškos savimonės dažnai yra priimamos, ir dėl to tokios paieškos užkariauja savo vietą populiariuose kūriniuose, romanuose.

Vienas iš paskutinių atvejų – rusų autorius, pasirodo, siūlo Švento Gralio taurės ieškoti Karaliaučiuje. Iš karto matome metodą, kaip gimsta tokie mitai.

Bet ar nėra tai logiška? Ko gi kryžiuočiai atsibeldė į šiaurę? Aišku, kad saugoti Švento Gralio.
Taip, bet mitams formuoti ir klestėti labai svarbu yra sąmokslo savimonė. Kažkas nuo kažko kažką nori nuslėpti, bet niekas negali logiškai paaiškinti, kodėl tai reikia nuslėpti. Arba tai aiškina labai neracionaliai. Bet kuriuo atveju, slėpti reikia. Ir slėpti reikia žmonėms svarbiose, atpažįstamose vietose. Aišku, šiuo atveju tam žmogui svarbu buvo Karaliaučiaus vieta, kuri paskutiniais laikais keitė priklausomybę. Bet kartu čia matome dar vieną mitams būdingą dalyką – tokių mitų sankabas. Gralis, be abejo, viduramžiais taip pat buvo sietas su kitu riterių ordinu, ne vokiečių, o tamplierių ordinu, turinčiu įdomią istoriją – jo panaikinimas, jo užkeikimai... Tokia tragiška ordino lemtis, pabaiga ir sukėlė iki šiol egzistuojančių mitų gausą, tarp kurių Gralis yra vienas iš kelių. Aišku, normalu, kad kažkas prideda prie Tamplierių ordino kryžiuočius, Vokiečių ordiną, ir taip mes atsiduriame Karaliaučiuje, kuriame kažkodėl turime ieškoti tos Gralio taurės.

– Bet kodėl žmonėms reikia tų sąmokslo teorijų? Aš dar suprantu, kai sąmokslo teorijomis bandomas paaiškinti dabartinis politinis gyvenimas, bet kam reikia taip aiškinti praeitį? Ir kodėl daugelis žmonių tuo tiki?

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių tuo tiki ir paaiškinimas lengvas – kritinės sąmonės stoka. Tai yra būdinga žmonėms, kurie mažai skaito, mažai domisi. Kažkuria prasme jie skaito, tačiau mėgsta nesigilinti. Jie mėgsta gauti jau išbaigtus atsakymus. Kuo paprasčiau viskas išdėstyta ir kuo artimesne kalba sudėliota, tuo labiau žmogus linkęs tikėti. Istorikai dažnai nori paaiškinti atsiradimo šaknis ir pan. – jie žmonėms darosi nuobodūs, niekas iki galo to nebeperskaito. Žmonės tokiais dalykais nori tikėti, nes jiems patinka paslaptys, patinka sąmokslai, kurių istorijoje, aišku, visuomet būna, tai yra istorijos dalis. Kita vertus, kai skaitai, kad žmonės masiškai perka knygas, kuriose kritiško mąstymo žmogus gali atpažinti visiškas nesąmones, tai darosi truputį baugu.

– Panagrinėkime kai kurias sąmokslo teorijas ir istorines mintis, kurios labai populiarios Lietuvoje. Štai viena jų sako, kad gotai buvo lietuviai ir jie nukariavo Romą. Tai kodėl istorikai nenori tokio šlovingo mūsų istorijos fakto pripažinti?

– Istorikai žino, kas yra tautų krautymasis, etnogenezė ir visi kiti sudėtingi procesai, apie kuriuos tikrai parašyta šimtai knygų. Tai labai sunku patikėti, kad tie teorijų kūrėjai galėtų būti menkai susipažinę su komplikuota istorija. Reikalas tas, kad mes turime labai mažai šaltinių apie senąją istoriją. Kuo mažiau šaltinių, kuo mažiau informacijos, tuo yra daugiau erdvės bandyti kažką pridėti nuo savęs ir pradėti ieškoti nebūtų dalykų.

Metodas čia dažniausiai yra paprastas, paplitęs nuo viduramžių – etimologija. Išgirsti kažkokį panašiai į lietuvišką žodį skambantį pavadinimą kažkur užsienyje – iškart sakoma, kad tai yra lietuviškas žodis. Bet jeigu mes taip žiūrėsime, tai kiekviena kalba gali prisirinkti sau tinkamų pavyzdžių rinkinį ir tuo manipuliuoti. Aišku, kad gotai su lietuviais neturi nieko bendro, apskritai lietuvių pavadinimo dar to meto šaltiniuose nebuvo. Žinoma, kad šitoje Lietuvos vietoje gyveno mūsų pirmtakai. Ar jie tuo metu save vadino lietuviais – didelis klausimas, galbūt iš tikrųjų jie buvo vadinami kitaip.

Bet turint omenyje viską, ką mes žinome iš visuotinės istorijos apie to meto rytų Pabaltįjį, galime pasakyti, kad tai tikrai buvo labai periferinis kraštas, apie kurį informacijos bergždžiai ieškotumėm įvairiuose to meto šaltiniuose – per 1000 metų buvo tik keli jo paminėjimai. Jei mes vaidintumėm didžiulį vaidmenį to meto civilizacijos istorijoje, tai apie mus būtų parašyta kur kas daugiau.

– Štai Česlovas Gedgaudas savo labai populiarioje knygoje sako, kad „egzistavo Varumonių Rikio imperija, dar Periklio laikais“. Irgi slepiat ją?

– Čia jau prasideda teorijos, su kuriomis apskritai neįmanoma diskutuoti vien dėl to, kad jos niekuo nėra paremtos, jos tiesiog yra išgalvotos. Aišku, galima iš jų pasijuokti, bet aš manau teisingai daro tie istorikai, kurie pastaruoju metu gana rimtai jau pradeda tyrinėti šituos metus, bandydami pasiaiškinti, kodėl žmonėms to reikia, kodėl žmonės galvoja apie juos ir kodėl, aišku, žmonės tiki. Vėlgi susiduriame su tuo pačiu dalyku – mažesnės visuomenės dalies, aš tikrai nesu linkęs to suabsoliutinti, nepilnavertiškumo kompleksai. Dabar mes – maža šalis, kadaise buvome didelė, LDK ilgą laiką vaidino istorinės kompensacijos mažai tautai vaidmenį. Dabar to nebepakanka, be to, tai grupei žmonių, bent jau nuo XV a., ji pasirodo nepakankamai lietuviška. Tai galbūt galima surasti dar lietuviškesnių imperijų?

– Taip, pavyzdžiui, Kretos seniausias raštas: kai kas teigia, kad jis parašytas lietuviškai, jau jį iššifravo. Pasaulio mokslininkai vis dar laužo galvas, bet kai kurie lietuviai jau išsprendė šią mįslę.

– Taip, bet čia lietuviai nebuvo unikalūs – šis raštas yra išverstas į mažiausiai 17 Europos kalbų. Lietuviai tiesiog garbingai domisi tais klausimais.

– O štai tūlo Pintchelo knyga apie Žemaitiją – irgi labai populiari, daug leidimų, didžiulis tiražas. Ten sakoma, kad žemaičiai yra tauriausi žmonės, jie daug ką sukūrė...

– Taip, kryžiuočius sprogdino Saulės mūšyje ir panašiai.

– Sensacingi dalykai.

Pasirodo, dar iki šių dienų gyvena Saulės dinastija, kuri tik laukia laiko, kuomet galės grįžti ir valdyti Žemaitiją, sukurti karališką dinastiją. Tikrai stebėtina knyga. Labiausiai įdomu, kad ir pats autorius yra pasislėpęs, kai kas net bandė aiškintis, kas jis toks yra. Tai yra sena knyga, tik vėliau išversta į lietuvių kalbą. Jeigu rimtai, neįtikėtina, kad galima tokius dalykus skaityti ir nesijuokiant tikėti, bet faktas yra tas, kad knyga nepriklausomoje Lietuvoje susilaukė kelių leidimų ir buvo pirkta net geriau už kai kurias tikrai gerai parašytas istorikų knygas. Vėlgi susiduriame su tuo kompensaciniu dalyku – panašu, kad žmonėms reikia tokių pasakų. Tai yra pasaka jau skaityti mokantiems suaugusiems, neišmokusiems kritiškai mąstyti.

– Užduosiu suktą klausimą – dar XIX a. toks veikėjas Andrius Vištelis-Višteliauskas teigė, kad rojuje Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai. Ar galite jūs tai paneigti?

– Paneigti negaliu, galiu tik paralelizuoti. Reikalas tas, kad lietuviai čia nėra nei pirmi, nei paskutiniai, kurie tą sugalvojo. Jau viduramžiais buvo tokių mąstytojų, kurie aiškino, kad Adomas ir Ieva kalbėjo vokiškai. Iš esmės tokių teorijų galime susikurti labai daug. Man galbūt vienas dalykas svarbus, kuomet susiduriame su visokiaisi nerimtais, bet ir rimtesniais istorijos mitologizavimo dalykais, kurie jau šiek tiek bando sumokslinti kai kurias problemas – tų teorijų situacija, kuomet jos tampa tarptautinėmis. Kuomet pabandai tokią teoriją papasakoti ne vien Lietuvoje. Jeigu yra tokių pačių mistifikatorių bendruomenė, jie susiginčys dėl to, kokia kalba ten buvo kalbėta ir panašiai, tačiau jei bus susidurta su kritiško mąstymo žmonėmis, tuomet ta teorija bus dar vienas argumentas, kad iš tikrųjų kažkas su mūsų istorine savimone yra negerai.

– Šioms visoms sąmokslo teorijoms yra bendra tai, kad jos tiesiog sendina Lietuvos istoriją ir jai suteikia šlovingumo, garbingumo. Jūs sakėte, kad čia veikia kompensacinis mechanizmas, bet gal čia yra tam tikras akmenukas ir į istorikų daržą? Nes ta istorija, kuri yra parašyta remiantis faktais, galbūt yra per daug nuobodi, gal per mažai žmonės atranda dalykų, su kuriais jie gali tapatintis, per mažai jiems yra išryškintos situacijos, kuo galima didžiuotis, kaip galima didžiuotis.

– Yra toks dalykas, ir beje, tai vyksta ne tik istorijos moksle. Apskritai yra pastebėtas atotrūkis tarp mokslinės žinijos, kuri vystosi greitai ir visuomenės pažinimo lygio, kuris, aišku, tikimasi, vystosi per mokyklas, bet ne viskas taip greitai įvyksta. Kita vertus, istorikai pastaruoju metu bando įvairiomis formomis tuos dalykus platinti, tik galbūt nepakankamai. Ką labiausiai reikėtų istorikams išmokti daryti – pateikti gerus pavyzdžius. Tai yra natūralus visuomenės noras – sužinoti, kaip viskas vyko, kas buvo pasiekta ir. Vietoj pasakų istorikai turi pasiūlyti istorinius reiškinius, kuriuos irgi galima būtų papasakoti per sėkmės istoriją. Aišku, mes turime žinoti ir nesėkmių istoriją, bet dabar liekame prie sėkmės istorijos.

Pavyzdžiui, turime papasakoti kaip, kodėl lietuviai dominavo pagoniškoje imperijoje XIV a. nepaisant to, kad lietuvių elitas sudarė labai ryškią mažumą. Ir nereikia bandyti aiškinti, kad tų lietuvių buvo daugiau, negu rusėnų. Priešingai – susitaikyti, kad lietuvių LDK tuo metu buvo mažuma, bet paaiškinti, kodėl tas mažas politinis elitas sugebėjo dominuoti, kokiomis valdžios priemonėmis jie sugebėjo išlaikyti ir toliau plėtoti šitą valstybę.

Kitas pavyzdys – kaip po 100 metų, Vytauto laikais ir dar vėliau ta valstybė per kelis dešimtmečius sugebėjo ryškų civilizacinį šuolį pasiekti. Rašto kalbos vidaus gyvenime įsisavinimas, mūro architektūros plėtra, visiškai naujos valstybės valdymo sistemos sukūrimas per gana trumpą laikotarpį. Kitos valstybės per visus viduramžius kūrė tam tikras institucijas ir struktūras, Lietuvoje tai, galima sakyti, įvyko per gerą šimtmetį. Ar tai ne šuolis, ar tai ne civilizacinis pasiekimas? Geriau kalbėti apie tai, o ne ieškoti tariamų didžiosios Lietuvos pėdsakų, kurių nėra.

– O ar reikia su tokiomis pseudoteorijomis kovoti?

– Istorikui reikia būti pasirengusiam paaiškinti tokias teorijas – ar juoko forma, ar rimčiau, aiškinant genezę, ištakas. Galbūt žodis „kovoti“ netinkamas, bet istorikai turi būti pasiruošę paaiškinti tokius dalykus, kalbėti apie mitologizuotą savimonę, kuri, manau, yra neišvengiama. Netgi istorinės žinios šiek tiek yra mitologizuojamos, nes mes esame pasmerkti ribotai žinijai apie praeitį, bet vis dėlto kartu reikia pasakyti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip istorikų pašnekešys, istorikų šaltinių pažinimo lygis, kuris yra tarptautinis mokslas. Mes kalbėdami apie tai negalime sakyti, kad istorikai išsigalvoja, istorikai kažko nepasakė. Istorikai vienas kitą kontroliuoja, vyksta mokslinė diskusija, mokslinė konferencija, todėl jų žodžiai yra patikimi.

Dėkui už pokalbį.

„Istorijos detektyvai“ –  trečiadieniais 21.45 val. per LRT televiziją


 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...