captcha

Jūsų klausimas priimtas

Prancūzų aktorius Vilniuje gimusį R. Gary vadina sielos broliu

„Atskridęs į Lietuvą jau oro uoste pajutau, kad esu draugiškoje Europos šalyje. Nes kai 1994 metais važiavau į Vilnių iš Minsko, mus pasienyje sustabdė 3 valandoms. Mane įtarinėjo, kad turiu padirbtą vizą. Turėjau susimokėti 500 dolerių kyšį. O dabar oro uoste nebuvo jokių kliūčių“, – kalbėjo Lietuvoje viešintis prancūzų kūrėjas Bruno Abrahamas-Kremeris.
R. Gary.
R. Gary.

„Atskridęs į Lietuvą jau oro uoste pajutau, kad esu draugiškoje Europos šalyje. Nes kai 1994 metais važiavau į Vilnių iš Minsko, mus pasienyje sustabdė 3 valandoms. Mane įtarinėjo, kad turiu padirbtą vizą. Turėjau susimokėti 500 dolerių kyšį. O dabar oro uoste nebuvo jokių kliūčių“, – kalbėjo Lietuvoje viešintis prancūzų kūrėjas Bruno Abrahamas-Kremeris.

Aktorius, režisierius ir teatro „Théâtre de l'Invisible“ („Nematomas teatras“) vadovas B. Abrahamas-Kremeris į Lietuvą atvežė monospektaklį pagal Lietuvoje kultiniu tapusio rašytojo Romaino Gary romaną „Aušros pažadas“ („La Promesse de L'aube“), kuriame jis pats vaidina. Kartu su B. Abrahamu-Kremeriu į Lietuvą atvyko ir spektaklio režisierė Corine'a Juresco.

Balandžio 17 dieną „Aušros pažadas“ bus parodytas Vilniaus kameriniame teatre. Balandžio 15-ąją spektaklį pamatė Panevėžio J. Miltinio teatro žiūrovai. B. Abrahamas-Kremeris atsakė į lrytas.lt korespondentės klausimus.

– R. Gary „Aušros pažadas“ Lietuvoje tapo kultiniu. Kaip jums kilo mintis jį perkelti į sceną?

– Tai Corine nuopelnas. Romaną buvau skaitęs ir anksčiau. Bet ji pradėjo mane įkalbinėti, kad šį kūrinį reikia pabandyti pritaikyti teatrui. Aš ilgai nepasidaviau tam sumanymui. Sakiau, kad neįmanoma. Ji manęs vis vien nepaleido ir spyrėsi, kad reikia tai padaryti.

Aš jai vieną dieną pasakiau, kad įrodysiu, jog tos minties neįmanoma įgyvendinti. Pasiėmiau knygą ir pradėjau skaityti atsitiktines ištraukas. Po pirmų trijų puslapių supratau, kad tai linksma, nes Corine juokėsi. Po penkių pajutome, kad graudu – ji verkė. O po dešimties puslapių aš buvau nuginkluotas ir sutikau pabandyti.

– Kaip jums sekėsi įgyvendinti sumanymą, ar tai buvo ilgas darbas?

– Supratome, kad mūsų sumanymui įgyvendinti prireiks sunkaus darbo. Nes 500 puslapių (tiek yra Romaino Gary „Aušros pažado“ prancūziškame leidime) reikės sutalpinti į maždaug pusantros valandos pjesę. Turėjome kelis variantus, kaip adaptuoti autoriaus kūrinį, bet pasirinkome tą, kuriame išsaugota dalis autoriaus pasakojimų ir dialogų. Kūrybinis procesas nuo sumanymo iki scenos užtruko vienerius metus.

Veiksmas prasideda paplūdimyje, kur herojus mano, kad jo gyvenime viskas baigta. Jis mintyse kalbasi su savo motina. Ir tas pokalbis jam sugrąžina jėgas. Atgyja prisiminimai, grįžta noras toliau kurti ir gyventi.

– Kas svarbiausia jūsų spektaklyje?

– Motinos ir sūnaus linija. Ji yra esminė. Mano akimis, pagrindinis knygos veikėjas yra motina. R. Gary pats sakė, kad motina tarsi įsikūnijo į jį. Jinai gyvena ir kalba jame.

– Kaip žiūrite į tokį gyvenimo reiškinį, kai motina bando nulipdyti vaiką tokį, kokį nori matyti?

– Aš matau visa tai taip, kaip pasakoja autorius. Motinos meilė duoda narsos toliau gyventi, Bet kartu tai ir įsipareigojimas, kuris jį nuolat slegia. Jis stengiasi visą laiką būti aukštumoje, vykdyti tai, ko motina iš sūnaus reikalauja.

– Ar vaidindamas „Aušros pažadą“ nepasigedote partnerio scenoje?

– Ne, nes aš labai daug spektaklių vaidinu vienas. Įsikūniju į kelis veikėjus. Šiame spektaklyje turiu partnerį – tai motina. Ir tas vaidmuo scenoje ateina per muziką, garso įrašą. Spektaklio metu skamba bosinis klarnetas, kuris yra tarsi motinos balsas. Mano partneris šiame spektaklyje yra muzika. Nors tai ne žodžiai, o garsas, aš nuo jo atsispiriu.

– Kaip jūsų monospektaklį priėmė Prancūzijos žiūrovai?

– Labai gerai. Mes du sezonus vaidinome Paryžiuje, važinėjome po Prancūziją. Mums, kaip kūrėjams, buvo svarbus ne tik teatralų įvertinimas, bet ir tai, kaip spektaklį priims R.Gary gerbėjai. Aš buvau labai dėl to įsitempęs. Bet labai nudžiugau, kad jiems patiko ta mūsų adaptacija. Jie netgi sakė, kad žiūrėdami pajuto tikrąją romano dvasią.

– Lietuvoje galima sakyti, kad jau susiformavo R. Gary kultas. Per palyginti trumpą laiką išversta daug jo knygų. Ar daug gerbėjų šis autorius turi Prancūzijoje?

– Jis lengvai skaitomas, todėl labai populiarus. Bet dabar R. Gary išgyvena antrą populiarumo bangą. Jaunoji karta per savo tėvus atrado šį rašytoją. Mūsų kartos žmonės, kurių vaikams jau po 20 metų, atsivedė atžalas į spektaklį ir jie susidomėjo autoriumi. Daugelis jaunuolių R.Gary žinojo kitu pseudonimu, kaip Emilį Ajarą. Galima sakyti, kad jaunoji prancūzų karta atranda rašytoją kaip asmenybę, nes „Aušros pažadas“ yra autobiografinis romanas.

– Kuo jums pačiam artimas R. Gary?

– Jis man yra kaip sielos brolis. Daugeliu požiūrių galiu susitapatinti su juo. Atradau jame save. Jis įkūnija laisvės siekį, kuris mane įkvepia. Be to, mano šeima, kaip ir R.Gary, irgi yra kilusi iš Vilniaus. Aš, kaip ir jis, buvau auklėjamas puoselėjant absoliučią meilę Prancūzijai.

– Papasakokite apie savo lietuviškas šaknis.

– Mano tėvo prosenelis gyveno Vilniuje. XX amžiaus pradžioje šeima paliko Lietuvą. Jie, kaip ir daugelis žydų šeimų, bėgo nuo pogromų. Mano senelis turėjo brolį ir seserį. Pirmiausiai išvyko vienas brolis tarsi žvalgas pasidairyti Europoje. Galų gale jis atvyko į Prancūziją. Paskui jį atvyko ir kiti giminės nariai.

– Ar tai buvo viena priežasčių jums atvykti į Lietuvą?

– Taip, tai tiesa. Be to, aš norėjau su savo spektakliu pakartoti kelią, kurį savo knygoje „Aušros pažadas“ aprašo R. Gary: Vilnius, Maskva, Varšuva, Nica. Nicoje spektaklis jau parodytas, iš Lietuvos jį vešiu į Maskvą. Gaila, kad kol kas šiame kelyje nebus Varšuvos.

– Ar pirmą kartą atvažiavote į Lietuvą?

– Ne, jau esu buvęs prieš 20 metų, 1994-aisiais. Tada buvau atvežęs vieną pirmųjų savo monospektaklių „Golemas“, pagal savo paties sukurtą pjesę. Jį vaidinome daugelyje Rytų Europos šalių.

– Koks buvo pirmasis įspūdis Lietuvoje ir koks po dvidešimties metų?

– Kol kas dar nespėjau pamatyti Vilniaus, iš karto atvažiavome į Panevėžį. Bet dabar atskridęs į Lietuvą jau oro uoste pajutau, kad esu draugiškoje Europos šalyje. Nes kai 1994 metais važiavau į Vilnių iš Minsko, mus pasienyje sustabdė 3 valandoms. Mane įtarinėjo, kad turiu padirbtą vizą. Turėjau susimokėti 500 dolerių kyšį. O dabar oro uoste nebuvo jokių kliūčių. Atrodo, kad tai paprastas dalykas, bet mane tas maloniai nustebino.

– Ką norite pasakyti savo būsimiems žiūrovams Vilniuje?

– Pirmiausiai noriu juos pakviesti į spektaklį. Tai savotiška proga paminėti R. Gary gimimo 100–metį. Jis tarsi kultūrinis tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos.

Dar svarbu, kad per šį rašytoją jaunimui yra proga atrasti savo istoriją. Vilnius jau nebėra Lenkija, o Lietuva nebėra okupuota. Mes kalbame apie istoriją, bet užtenka įsijungti televizorių, kad suprastume, jog istorija gali labai nesunkiai pasikartoti. Ji šalia. Nes Lietuva sėdi pirmoje eilėje, ložėje, ir stebi įvykius Ukrainoje.

Spektaklyje daug žydiško humoro

Kartu su B. Abrahamu-Kremeriu pokalbyje dalyvavusi spektaklio režisierė ir aktoriaus gyvenimo draugė C. Juresco pridūrė, kad žiūrėti spektaklį „Aušros pažadas“ labai smagu.

„Pasakysiu tai, ko jis negali pasakyti. Spektaklyje yra daug subtilaus specifinio rytų šalių žydiško humoro. Aktorius labai išraiškingai, panaudodamas humorą, perteikia vaidinamus personažus. Spektaklyje daug juoko, o tai irgi lėmė jo sėkmę“ , – kalbėjo C. Juresco.

Balandžio 15 dieną spektaklis buvo parodytas Panevėžyje J. Miltinio teatre. Prancūzų kalba netrukdė žiūrovams mėgautis tuo, kas vyksta scenoje. Subtiliu humoru ir grauduliu persmelktas tekstas buvo pateiktas ne tik aktoriaus monologais, bet ir lietuviškais subtitrais. Žiūrovai su scenoje „Aušros pažado“ pasakotojo vaidmenį įkūnijusiu B. Abrahamu-Kremeriu dar kartą pasinėrė į romano autoriaus kelią, kurį jis nuėjo nuo vaikystės Vilniaus iki Paryžiaus, vykdydamas motinos jam numatytą užduotį – tapti garsiu žmogumi.

Aktoriaus dėka scenoje atgimė unikali istorija: „Su motinos meile gyvenimas jums duoda pažadą aušroje, kurio niekada nesilaikome. Mes esame priversti valgyti šaltą maistą iki gyvenimo pabaigos. Kiekvieną kartą, kai moteris jus glaudžia prie savo širdies, tai yra viso labo tik užuojauta. Mes visada sugrįžtame atgailauti prie savo motinos kapo tarsi palikti šunyčiai“.

B. Abrahamas-Kremeris emocionaliai ir sąmoningai perteikė motinos ir sūnaus tarpusavio santykius. Monospektaklyje tarsi paima mūsų ranką ir širdį, kad galėtų mus įlaipinti į herojaus gyvenimą su visais jo vingiais. Tai ypatingas, subtilus ir sukrečiantis pasakojimas apie Romaino Gary vaikystę ir jaunystę šalia savo motinos, rusų aktorės Ninos Borisovskajos.

Rusija, Lenkija, Nica – tai vietovės, kuriose ši stipri moteris gyveno, dievindama savo sūnų, būdama prancūzų mokslo įstaigos vadove, vedama meilės ir motiniškų ambicijų. R.Gary visuose moterų veiduose įžvelgs širdingosios Ninos šešėlį. Todėl laisvės ir nepriklausomybės idealas bus jo vienintelis kompasas, kai jaunasis Romainas Kacewas pateks į aviaciją ir turės pasipriešinti naciams.

Vėliau, būdamas diplomatu, žurnalistu ir rašytoju, šis kosmopolitiškas dendis nuolat šalia savęs jaus savo motinos buvimą ir pareigą pateisinti jos kadaise dar augančiam ir bręstančiam sūnui išsakytus lūkesčius.

Šiame C. Juresco režisuotame monospektaklyje aktorius savo vaidmenį perteikia skambant klarnetui. B.Abrahamas-Kremeris, kaip ir rašytojas, persikūnija į keletą personažų. Spektaklis nepalieka abejingų: priverčia juoktis, braukti ašarą. Tie, kas skaitė R. Gary „Aušros pažadą“, spektaklyje dar kartą su malonumu prisimins šį nepamirštamą kūrinį. Tie, kurie dar neskaitė, po spektaklio tikrai panorės susirasti romaną ir jį perskaityti.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...