captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nacionalinėje dailės galerijoje – K. Zapkaus ir jo mokinių parodos

Penktadienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos dvi parodos – Niujorke gyvenančio tapytojo Kęstučio Zapkaus retrospektyva ir paroda „Šviesos“, pristatanti Aido Bareikio, Patricijos Jurkšaitytės ir Žilvino Kempino kūrinius.
Patricija Jurkšaitytė. Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė. Iš serijos „Peizažai ir interjerai“, 2005/2014. Aliejus, drobė
Patricija Jurkšaitytė. Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė. Iš serijos „Peizažai ir interjerai“, 2005/2014. Aliejus, drobė

Penktadienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos dvi parodos – Niujorke gyvenančio tapytojo Kęstučio Zapkaus retrospektyva ir paroda „Šviesos“, pristatanti Aido Bareikio, Patricijos Jurkšaitytės ir Žilvino Kempino kūrinius.

K. Zapkus – vienas žymiausių JAV dirbančių lietuvių dailininkų, tvirtai įaugęs į Niujorko tapybos mokyklą. Jo kūryboje abstrakcija derinama su socialiniu tyrimu, vaizdai grindžiami muzikinio komponavimo ir architektūrinio erdvės struktūravimo principais, rašoma pranešime spaudai.

1992 m. K. Zapkus pusę metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir paskatino permainas jaunosios kartos lietuvių menininkų kūryboje. Šių permainų atspindys – parodoje „Šviesos“, kurioje rodomi trijų vienos kartos menininkų, kartu studijavusių tapybą „Zapkaus kurse“, darbai.

K. Zapkaus tapybos retrospektyva – išsamiausias menininko kūrybos pristatymas Lietuvoje. Čia pirmą kartą rodomos didžiaformatės drobės, atkeliavusios iš menininko dirbtuvės Niujorke. Svarbiausi K. Zapkaus kūriniai, atspindintys jo meninės sistemos formavimąsi, atrinkti iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos išeivijos dailės fondo ir privačių kolekcijų. Parodoje išryškėja svarbiausi K. Zapkaus kūrybos etapai, kurie atspindi ne tik aktualias tapybos raidos problemas, bet ir istorijos vyksmą.

„Paveiksluose nėra fotografinio įvykių fiksavmo – tai greičiau jausmo ir atmosferos vertimas į ženklų kalbą, dažnai pasitelkiant miesto plano struktūrą“, – sako parodos kuratorė Laima Kreivytė.

„Parodoje „Šviesos“ istoriškai susijusių menininkų kūryba iš pirmo žvilgsnio nedaug ką turi bendro, bet joje „netikėtu jungiančiu elementu tampa šviesa: A. Bareikio instaliacijoje šviesos atspindžius mėto iš blizgių, pigių daikčiukų suręstos figūros, šviesos mirguliavimas klaidina pojūčius Ž. Kempino kūrinyje, šviesa tampa dominuojančiu veikėju tuščiuose P. Jurkšaitytės paveikslų interjeruose“, – teigia parodos kuratorė Eglė Mikalajūnė.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...