captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Parulskis sako, kad sovietinės nostalgijos neliks 2031 metais

„Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo žydus po dykumą, kad išmirtų visi, kurie patyrė ir dar atsimena saldžią ir patogią Egipto vergovę. Kai Lietuvoje nebeliks žmonių, kurie išsproginę akis aiškins, kaip puiku buvo gyventi sovietmečiu, nebebus ir problemos. Jei skaičiuosime nuo 1991 metų, 2031 metais Lietuvoje sovietinės nostalgijos kvapas bus visiškai išgaravęs“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo rašytojas Sigitas Parulskis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo žydus po dykumą, kad išmirtų visi, kurie patyrė ir dar atsimena saldžią ir patogią Egipto vergovę. Kai Lietuvoje nebeliks žmonių, kurie išsproginę akis aiškins, kaip puiku buvo gyventi sovietmečiu, nebebus ir problemos. Jei skaičiuosime nuo 1991 metų, 2031 metais Lietuvoje sovietinės nostalgijos kvapas bus visiškai išgaravęs“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo rašytojas Sigitas Parulskis.

Naujausia 49 metų S.Parulskio knyga „Mano tikėjimo iltys“ („Alma littera“) liudija, kad šis rašytojas idėjų semiasi ne tik iš amžinųjų būties aruodų, bet ir iš kasdienės politikos kiaulidžių. Nors šioje knygoje sudėtuose esė, rašytuose interneto portalams, aktualijos nevyrauja, bet jų ir nesišalinama.

„Menas ir politika susiję labai glaudžiai, persipynę kaip ir visi kiti mums, žmonėms, būdingi dalykai, – kalbėjo S. Parulskis. – Ką jau kalbėti apie šiuolaikinį meną – jame daugiau politikos negu meno.

Kad ir kaip būtų, manyti, kad menas yra kažkas visai atskira, kažkas visai kita nei žmogaus gyvenimas, būtų pernelyg romantiška. Juk žmogus, nori jis to ar nenori, – politinis gyvūnas.

Be to, menas arba literatūra padeda geriau suvokti politiką. Tarkime, Loretos Graužinienės istorija – tai Pelenės istorija, niekuo neišsiskiriančio, vidutinių gabumų žmogeliuko virtimas karaliene. Tai daugelio žmonių svajonė, dėl to tokie politikai pas mus populiarūs. Mat vertinama ne kompetencija, o sėkmės istorija.

Arba vargšas Dorianas Grėjus – Petras Gražulis. Kaip baisiai jis grumiasi su homoseksualumo demonais, o juk akivaizdu, kad tie demonai ne kur nors išorėje, o jame pačiame.

Tai štai – literatūra (ar menas) padeda mums suprasti tikrovę, apibendrina arba išardo ją. Tiesiog dauguma žmonių meną vartoja pasyviai, inertiškai, todėl net nesusimąsto, kas tai per reiškinys?

Sąmoningumo siekiantis žmogus negali būti nepilietiškas, t. y. visai nesidomėti politiniais procesais. Gaila, kad Lietuvoje tie procesai dažniau panėšėja į asilo mišias iš europietiškųjų viduramžių, o ne į valstybės valdymo meną.“

– Sigitai, kiek knygoje skelbiamus tekstus paveikė tai, kad jie buvo rašomi interneto naujienų portalams, kuriuose žmonės paprastai ieško aktualijų? Šiaip ar taip, toks rašymas, kai gali įsivaizduoti savo skaitytojų pageidavimus ar skaitydamas komentarus net pajusti jų reakciją, turbūt skiriasi nuo pranešimų literatūros istorijai ir amžinybei siuntimo iš dramblio kaulo bokšto?

– Neskaitau komentarų, laikraščių, neturiu feisbuko paskyros, todėl manęs nekankina „aktualijos“, kurias gamina pramogų pasaulio ar politikos žvaigždės. Knygoje sudėti daugiausia eseistiniai tekstai, nors juose apie aktualijas kalbama nedaug.

Kita vertus, netikiu menu ar tekstais, kuriamais, rašomais amžinybei. Netikiu ir dramblio kaulo bokštu. Jeigu menininkas ką nors kuria ir rodo visuomenei (nori knygos, parodos, premjeros), vadinasi, jis kartu yra ir politinė socialinė būtybė.

Be to, tai kvailystė, kad egzistuoja grynasis menas. Jeigu jis labai grynas – be žmogaus prakaito, kraujo, spermos kvapo, be skausmo, be užuojautos, – tai negyvas menas. Homero „Odisėja“ arba Jameso Joyce‘o „Ulisas“ pilni politikos, visuomeninio gyvenimo, ko tik nori. To neišvengė nei „Don Kichotas“, nei „Robinzonas Kruzas“. Jeigu jau keliausime iki galo, tai net labiausiai nuo visuomenės, nuo aktualijų izoliuotas kūrinys vis dėlto yra tam tikra ideologija.

– Įstrigo jūsų sakinys apie 2010 metais išsiveržusį ir visą Europos tvarką sujaukusį Islandijos ugnikalnio Ejafjadlojokudlio išsiveržimą: „Koks būtų siaubas, jeigu staiga pasirodytų, kad virš Europos tvyro ne ugnikalnio išmestų dulkių debesis, o šaltojo karo nuodinga migla.“ Pakankamai pranašingi žodžiai, ar ne? Šiaip ar taip, Krymą aneksavęs Vladimiras Putinas svaigsta apie Sovietų Sąjungos atkūrimą, o likusio pasaulio politikai nelabai žino, kaip reaguoti, kitaip tariant, duoda durniui kelią?

– 1991-ųjų sausio tryliktąją, kai Lietuvoje sovietų kariai žudė taikius demonstrantus, pasaulis taip pat laukė ir nežinojo, kaip elgtis. Rusiškasis idiotizmas labai agresyvus, ekspresyvus, dažnai pribloškia diplomatiškai ir santūriai elgtis pripratusius Vakarus.

Tiesą sakant, man buvo šiek tiek keista ir nemalonu, kai prasidėjus Krymo aneksijai visi aplinkui ėmė kalbėti apie karą. Ir taip šventiškai, pakiliai, tarsi lauktų, kad kuo greičiau prasidėtų skerdynės.

Esu skaitęs nemažai 1939–1940 metų spaudos – tuo metu laikraščiai buvo pilni panašių samprotavimų, buvo labai lengvai dalijamas pasaulis, žemės, tautos, o karas atrodė kaip puiki pramoga, kuri visų laukia. Karas, velniai griebtų, ne pramoga. Tai yra kraštutinė ir pati blogiausia politikos forma.

– Kokius jausmus jums kelia dabartinėje Europoje susidariusi situacija?

– Taip elgdamasi Rusija vėl žvangina geležine uždanga. Tai būtų tik jai blogiau. Ji sulaukėtų dar labiau ir paskui vėl užtruktų keletą dešimtmečių, kol atsirastų koks „petras“, nusprendęs kirsti langą į Europą. Vargšai rusai.

Regis, LRT rodė filmą apie V.Putiną, jame nuskambėjo mintis, kodėl rusai vis dėlto pakenčia dabartinį diktatorių – tiesiog V. Putinas sugriovė valdžios perdavimo mechanizmą ir rusai esą bijo, kad jei dabar kas nors jį nuverstų, šalyje vėl prasidėtų kova dėl valdžios, chaosas ir suirutė. Žodžiu, viduramžių mąstymas, Bizantija.

– „Pastaruoju metu svarstau – kaip elgčiausi, jeigu vėl grįžtų rusai. Okupantai“ – tai citata iš kito jūsų esė, rašyto dar prieš įvykius Ukrainoje.

– Netikiu, kad jie grįžtų. Iš tiesų tai yra paprasčiausiai nebeįmanoma. Tada turėtų keistis visos Europos ir viso pasaulio gyvenimas, ir keistis siaubingai – turėtų prasidėti dar vienas pasaulinis karas.

Taigi tiesioginės karinės intervencijos mes nesulauksime. Mus nebent parduotų diplomatiniu keliu – gal ne visai taip, kai Molotovo-Ribentropo laikais, bet tik taip. O Lietuva turėtų elgtis taip, kaip padorus žmogus elgiasi matydamas neteisybę, skriaudą, melą, niekšybę ir panašiai.

– Tame pat esė yra ir taikli jūsų kolegės vokietės mintis: „Putinas – sadistas. Jis lauks, kol jūs patys pasiprašysite atgal į Sovietų imperiją. Jis galėtų paimti jėga, ir niekas tam realiai nesipriešintų, bet jis ambicingas sadistas, kuriam bus saldesnis kerštas, kai jūs patys pasiprašysite atgal.“ Baisiausia, kad V. Putinas greičiausiai taip ir jaučiasi matydamas Ukrainos nesipriešinimą Krymo okupacijai, Krymo rusakalbių gyventojų džiaugsmo ašaras ir savotišką Europos politikų pasimetimą. Vis dėlto neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad Lietuva pasiprašytų atgal į Sovietų imperiją?

– Regis, V. Putinas bus padaręs meškos paslaugą – toks jo elgesys suvienija tautas. Ir ukrainiečius, ir lietuvius. Pagaliau ir Europa, koketuojanti su Rusija, gali šiek tiek atsikvošėti.

Šiemet bene pirmą sykį nuoširdžiai švenčiau ir džiaugiausi kovo 11-tąja. Kai prie laisvės pripranti kaip prie kažko savaime suprantamo, nebejauti jos skonio. Aišku, laisvė ir turėtų būti savaime suprantamas dalykas, bet kol yra kitaip mąstančių, reikia ją ginti.

O čia svarbiausia ne simboliai, ne vėliavos, svarbiausia žmonės. Jeigu jie sąmoningi, jeigu jie supranta, kas ta laisvė ir demokratija, tokią tautą sunku apgauti. Jeigu žmonės nueis paskui tokius cinikus, kurie mano, kad svarbu geras verslas su Rusija ir kad dėl pinigų galima leistis žeminamam – tada bus blogai.

Pavyzdžiui, jeigu į valdžią ateitų silpnapročiai, aiškinantys, kad Europos Sąjunga Lietuvai nereikalinga, ir jeigu mes savu noru (balsų dauguma) iš jos išstotume, tai ir būtų stipri paraiška atgal į Rusijos imperiją. Iki paskutinės akimirkos tikėsiu, kad lietuviai jau pakankamai sąmoningi ir taip nepasielgs.

– Kita vertus, Lietuvoje iki šiol neišblėso nostalgija sovietinei praeičiai. Tiems, kurie ilgisi to absurdo, pasiūlyčiau perskaityti „Mano tikėjimo ilčių“ skyrių „XX amžiaus prisiminimai“, kuriame šmaikščiai, bet taikliai pavaizduota sovietinė tikrovė ištaško bet kokius sovietinių laikų nostalgijos likučius. Ištaško humoru, ironija, juoku. O šie dalykai retai kada būna susiję su ilgesiu. Jūsų manymu, ar mes sulauksime Lietuvos, kurioje sovietmečio nostalgijai nebus vietos?

– Senas, bet aktualumo neprarandantis anekdotas, regis, iš Aleksandro Solženycino knygos „Pirmajame rate“ – Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo žydus po dykumą, kad išmirtų visi, kurie patyrė ir dar atsimena saldžią ir patogią Egipto vergovę.

Kai Lietuvoje nebeliks žmonių, kurie išsproginę akis aiškins, kaip puiku buvo gyventi sovietmečiu, nebebus ir problemos. Tai viso labo kelios dešimtys metų, jeigu skaičiuosi nuo 1991 metų, galiu net tiksliai pasakyti – 2031 metais Lietuvoje sovietinės nostalgijos kvapas bus visiškai išgaravęs.

– „Putinas, menkas, pilkas žmogeliukas, žingsniuoja auksu tviskančiais koridoriais, iš tolo, iš gilumos, pro daugybę durų, jis atrodo arba norėtų atrodyti kaip ne šios žemės, kaip siųstas iš aukščiau. Nebūtų labai keista, jei Putinas kada nors pasiskelbtų esąs imperatorius“ – tai dar viena citata iš jūsų knygos. Po pastarojo meto įvykių kokiomis savybėmis dar papildytumėte V. Putino paveikslą, jeigu jis, tarkim, būtų jūsų romano personažas?

– Tiesą sakant, nemanau, kad jis labai įdomus personažas. Juolab kad jam būtų sunku pranokti savo pirmtakus – Staliną ar Hitlerį. Arba kaip tik dėl šios priežasties – jis gali iškrėsti ką nors tikrai baisaus.

Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius apie Hitlerį yra pasakęs, kad pastarasis nebūtų buvęs didvyris, jeigu nebūtų buvęs bailys. Tik iš bailumo, tik iš noro eiti toliau nei visi kiti, jis „vokiečių tautą įstūmė į žiaurumus ir įstūmė į žiaurumus Europą – jis troško žiauriausio gyvenimo kaip kraštutinio įrodymo, kad sugeba gyventi“.

Turint galvoje, kad Rusijoje sena tradicija žmogaus, individo gyvybės nelaikyti vertybe... Nemėgstu spėlioti, juo labiau pranašauti, bet rusai turbūt patys nežino, kiek turi branduolinės ginkluotės.

– Regis, Alvydas Šlepikas feisbuke neviltingai atsiduso: „Ką gali literatūra? Nieko. Visiškai nieko.“ Šį atsidūsėjimą, aišku, paskatino Rusijos agresija Ukrainoje. Vis dėlto koks rašytojų ir literatūros vaidmuo laikais, kai, kaip sakoma, žvanga ginklai, o mūzos nebent bando teikti viltį?

– Literatūra labai daug gali. Politiniai lozungai irgi yra literatūra. Šūdina, bet literatūra.

Ką gali literatūra, mes įsitikinome Sąjūdžio laikais, – Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis – jų liepsningos kalbos buvo literatūra. Ne paties aukščiausio lygio, bet vis dėlto literatūra. Pagaliau dainos, kurios mus įkvėpė – jų žodžiai irgi literatūra.

Be įkvėpimo, be literatūros nuveikto darbo žmonės nebūtų stovėję prie Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios tarybos. Taigi literatūra tikrai nėra bejėgė. Tai galinga jėga.

Mūsų visa valstybė atsirado iš kalbos, iš literatūros – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Maironis, Bernardas Brazdžionis – ar įmanoma kaip nors įsivaizduoti lietuvių tapatybę be šių pavardžių, o juk jie buvo literatai.

Kai mes mąstome apie Lietuvos istoriją, pirmiausia mąstome jų sukurtais įvaizdžiais, o tai labai daug reiškia. Rašytojo vaidmuo – rašyti. Nereikia jokių okupacijų, kad suprastum, jog rašytojo arba apskritai kultūros puoselėtojo viešas vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje (ypač Lietuvoje) yra menkas. Na, toks jis maždaug ir turi būti.

Kita vertus, nemanau, kad tai neišvengiama. Pavyzdžiui, LRT Kultūros kanalas įrodė, kad galima kalbėtis ne tik su klounais, ne tik su žmonėmis, kurie ką nors užmušė, nori užmušti ar pasikeisti lytį. „Naktinis ekspresas“ kviečia pakalbėti kultūros žmones, ir smagu, kad jų Lietuvoje visa dar yra.

* * *

S. Parulskio planuose – du romanai

* Nacionalinės premijos laureatas S. Parulskis – keliolikos įvairaus žanro knygų (eilėraščių, esė, romanų) autorius. Garsiausios – romanas „Trys sekundės dangaus“, eilėraščių rinkinys „Mirusiųjų“, esė rinkiniai „Nuogi drabužiai“, „Sraigė su beisbolo lazda“, „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Rašo ir pjeses, kurios statomos įvairiuose šalies teatruose.

* Artimiausiuose S. Parulskio planuose – du romanai ir scenarijus filmui. Rašytojas rašo autobiografinį romaną „Trenktas“ ir mąsto apie nemažo atgarsio sulaukusio romano „Tamsa ir partneriai“ tęsinį. Pagal šį kūrinį taip pat planuojama statyti filmą, kurio scenarijų rašys S. Parulskis.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...