captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: Ar buvo ruošiamasi nuversti M. Gorbačiovą prieš Kovo 11-ąją?

1990 metų kovo pradžioje į Maskvą susiruošė grupė Lietuvos politikų. Jų tikslas – susitikti su JAV ambasadoriumi Jacku Matlocku ir išsiaiškinti, kaip ši galingiausia pasaulio valstybė vertintų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.
Delfi archyvo nuotr.
Delfi archyvo nuotr.

1990 metų kovo pradžioje į Maskvą susiruošė grupė Lietuvos politikų. Jų tikslas – susitikti su JAV ambasadoriumi Jacku Matlocku ir išsiaiškinti, kaip ši galingiausia pasaulio valstybė vertintų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Atvykus į ambasadą jų laukė netikėtumas. Viskas vyko ne taip, kaip buvo tikėtasi. Po dvidešimt keturių metų mes galime atskleisti užkulisius, kurie parodo, kokia buvo vykdoma pokiliminė kova pačiu aukščiausiu lygiu siekiant, kad Lietuva nepaskelbtų nepriklausomybės.

Kur žlugo M. Gorbačiovo autoritetas?

Michailas Gorbačiovas buvo neginčijamas autoritetas Vakarų lyderiams. Jis buvo kitoks, nei iki tol buvę nusenę Sovietų sąjungos vadovai. Jis pradėjo „perestroiką“, jis bandė pakeisti nusigyvenusią sovietinę tikrovę. Tačiau ar suvokė, prie ko tai prives? Alvydas Medalinskas komentuoja: „Jeigu jis būtų žinojęs, kas įvyks, kas, manau, įvyko tiktai sausio 13 d., tai, matyt, būtų davęs nurodymą bandyti spausti jėga. Vėlgi neaišku, ar būtų spaudęs, nes tas „laisvės džinas“ buvo labai stipriai išėjęs iš butelio. Bet manau, kad būtų spaudęs. M. Gorbačiovas buvo gimęs Istavropolio krašte, kur gyvena rusai, kur visiškai kita aplinka, nesuvokdamas nacionalinių respublikų specifikos, juolab nesuvokdamas valstybingumo sąvokos Baltijos valstybėse. Jis nepriklausomybės siekio, manau, nenujautė.“

Alvydas Medalinskas M. Gorbačiovas tikriausiai nenujautė, kad būtent mažytė Lietuva taps ir jo saulėlydžio vieta. „Vienas ryškiausių asmeninės diplomatijos mėginimų buvo visiškai nevykęs. Tarptautinė  M. Gorbačiovo kaip visagalio vadovo aura buvo aptemdyta“, – tai pasakė buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Brentas Skaukroftas.

 Jis neklydo. Prisiminkime, kaip buvo sutiktas M. Gorbačiovas Vilniuje. Šis vizitas turėjo tapti jo triumfo valanda. Jis turėjo perkalbėti nepaklusnią respubliką, kad ši liktų Sovietinėje  imperijoje. Jis tikėjosi, kad bus sutiktas taip, kaip jį sutikdavo Vakaruose. Tačiau viskas buvo kitaip.

 Alvydas Medalinskas sako: „Manau, kad čia reikia žiūrėti į platesnį tarptautinį kontekstą. Vis dėlto Gorbačiovui buvo svarbu pasirodyti pasaulyje, vakarų valstybių tarpe kaip taikos,  demokratijos šalininkui. Manau, Gorbačiovas tikrai negalvojo, kad atleisdamas vadeles, kalbant apie spaudos laisvę, arba demokratinius, visuomeninius procesus Sovietų  Sąjungoje, jis sugeneruos tokius nacionalinius judėjimus kiekvienoje Sovietų Sąjungos respublikoje, tame tarpe ir okupuotose Baltijos valstybėse“.

 O štai istorikas Arvydas Anušauskas priduria: „Lietuvoje mes toje sąjūdinėje atmosferoje turėjome kitus tikslus ir kitus rūpesčius. Gorbačiovui iš esmės buvo naudinga naudotis  padėtimi Lietuvoje savo tikslams pasiekti.“

 Tikriausiai šis vizitas buvo šaltas dušas M. Gorbačiovui. Jis suprato, kad reikia imtis griežtesnės politikos.

„Kai Lietuva jau labai aiškiai iškėlė savo tikslą atgauti laisvę, tai čia Gorbačiovo pozicija, žinoma, tapo beveik priešiška. Ir gal jis net nepelnytai yra tapęs savotišku imperijos prievartos simboliu lietuvių tarpe. Kaip ten bebūtų, kai prasidėjo prievartos veiksmai, kariuomenės represijos, atsakomybę nešė jis. Šiaip ar taip jis buvo tos valstybės vadovas, kuriai priklausė kariuomenė ir kurios vadas jis buvo“, – dėsto istorikas Česlovas Laurinavičius.

Sovietų blefas – M. Gorbačiovo nuvertimas

Aukščiausiai sovietinei vadovybei nebuvo paslaptis Lietuvos siekis tapti nepriklausomai. M. Gorbačiovo nesėkmė Vilniuje tai tik patvirtino. Svarbiausia buvo įtikinti galingiausių šalių vadovus, jog šie jokiu būdu neparemtų Lietuvos siekio.

Sovietų sąjungos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Aleksandras Bessmertnychas 1990 m. sausio 28 d. susitiko su JAV prezidentu George‘u Bushu. Jis priminė, kad SSRS parėmė JAV Irako klausimu: „Kas nors gali M. Gorbačiovui sakyti: jūs palaikote JAV Persijos įlankos konflikte, kur jie veikia prieš Iraką, su kuriuo mes draugavome 30 metų, o ką gaunate mainais?“.

Nuskambėjo užuominų apie galimybę sugadinti SSRS ir JAV santykius ir grįžti į „šaltojo karo“ ar „pusiau šaltojo karo“ būseną. Tokie grasinimai buvo dažni.

Šiandien mes galime atskleisti dar vieno įvykio užkulisius, kurie parodo, kaip sovietų pareigūnai spausdavo užsienio šalių diplomatus. Tai puikiai iliustruoja jau minėtas Lietuvos politikų vizitas pas JAV ambasadorių J. Matlocką.

„Kai prieigose mus pasitiko patarėjas, iš kelių jo frazių supratom, kad yra kažkokių neaiškumų. Jis iškart pasakė, aš tą išgirdau dar prieš įeinant į ambasados patalpas, kad ambasadorius negaluoja, kad apsirgo ir turi sveikatos problemų,“ – pasakoja Nepriklausomybės akto signataras Mečys Laurinkus.

„Mes radom būdą, kaip pratęsti savo buvimą ambasadoje iš jos neišeinant, su kažkokiais kitais pareigūnais kalbėtis ir vis dėlto rodyti viltį, kad galbūt ir galima būtų pasimatyti. Nors ir labai trumpam, nors ir su ligoniu. Ir turbūt jie suprato, jų pačių atžvilgiu bus labai aišku, kad čia jokia liga, o užtrenktos durys. O tam turbūt jis irgi neturėjo įgaliojimų – užtrenkti duris ir išvaryti juos. Tai jis atėjo“, – prisimena Vytautas Landsbergis.

 Lietuvių atkaklumas padarė savo. „Ir galų gale vėl atėjo patarėjas, sako: „ambasadorius tikrai blogai jaučiasi, persišaldė, gripas siaučia visur, bet vis dėlto ambasadorius sutiko,  tuoj jis ateis, tik trumpam“. Tuomet pasirodė ambasadorius, jis jau rodėsi esąs apsirgęs. Pasakė: „aš nenorėčiau rizikuoti jūsų sveikata ir netgi rankos nenorėčiau paduoti, ne dėl  to, kad aš negerbiu, o tiesiog dėl rizikos, dėl jūsų pačių, Jau neatsimenu, ar padavė jis mums ranką. Lyg ir padavė. Bet šiuos jo žodžius labai gerai atsimenu“, – sako Mečys  Laurinkus.

 Kodėl taip šaltai elgėsi JAV ambasadorius? Dabar aiškėja slaptos aplinkybės. Pasirodo, prieš šį susitikimą jį privačiai išsikvietė tuometinis Sovietų sąjungos ministras Eduardas  Ševarnadzė ir paprašė atšaukti susitikimą su lietuviais. Tuomet J. Matlockas paklausė, kodėl tai turėtų daryti? E. Ševarnadzė atsakė taip: „Na, mūsų žmonės kaltina jus dėl  susitikimo iniciatyvos. Problema yra ta, kad jei jie paskelbs nepriklausomybę šį savaitgalį, gali būti, jog Gorbačiovas bus pašalintas. Ar galėtumėt atšaukti susitikimą arba bent jau  įtikinti juos palaukti dvi savaites? Kai Gorbačiovas taps prezidentu, mes galėsime kontroliuoti situaciją. Bet jei jie paskelbs nepriklausomybę prieš tai, mes nežinome, kas atsitiks.  Yra rizika žlugti.“

 Ar tikrai buvo sąmokslas prieš Gorbačiovą? Šiandien galima drąsiai spėti, kad jokio perversmo plano nebuvo. Jei būtų buvęs, apie tai praėjus tiek laiko būtume žinoję. Tad  Ševardnadzė tiesiog gąsdino JAV ambasadorių. Be to, Lietuva paskelbė nepriklausomybę iki M. Gorbačiovui tampant prezidentu. Ir jam nieko nenutiko. Vadinasi, E.  Ševarnadzės  atskleistas planas tebuvo blefas. Tokį blefą sovietai ne kartą naudos.

Žinant šiuos faktus nenuostabu, kad buvo vengiama pasikalbėti su Lietuvos delegacija. O ir pačiame susitikime buvo apsiribota tik bendromis frazėmis.

Mečys Laurinkus prisimena: „Manau svarbiausia yra įspūdis, kurį tas susitikimas paliko. Aš, aišku, galiu kalbėti tik už save, bet man susitikimas paliko slegiantį įspūdį, nes aš pradėjau labai daug galvoti – o ką vis dėlto tai reiškia? Jeigu jie nebenori atsakyti aiškiai apie palaikymą, tai galbūt tai atvers kelią paprasčiausiai jėgos naudojimui“.

Ką pasakė Prancūzijos prezidentas F. Mitterand’as, sužinojęs, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę?

Kovo 11 –oji – mūsų pasididžiavimo diena. Mes išdrįsome pasakyti, kad esame laisvi. Lietuvos žmonės tą vakarą džiaugėsi. Tačiau tik po ilgų metų paaiškėjo, kad Prancūzijos prezidentas Francois Mitterand‘as tą vakarą privačiai pasakys taip: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėti žmonės. Suprasiu, jei Gorbačiovas bus priverstas griebtis jėgos“.

Vakarų galinguosius reikėjo įtikinti paremti Lietuvos nepriklausomybės siekius. O šie bijojo pakenkti M. Gorbačiovui. Todėl kelias į tarptautinį pripažinimą buvo nelengvas.

1990 metų balandžio 19 Vytautui Landsbergiui Prancūzijos prezidentas F. Mitterandas išsiunčia trumpą laišką. Jame pripažįstama Lietuvos teisė į nepriklausomybę ir siūloma derėtis su Maskva. Labai atsargus laiškas.

Tačiau archyvuose išliko pradinis šio laiško variantas. Jis žymiai aštresnis ir labiau palankus Lietuvai. Štai kas iš jo buvo išbraukta Landsbergiui nusiųstame variante: „Prancūzija itin karštai sutiko žinią apie pastarojo laikotarpio pasikeitimus, leidusius Lietuvai laisvų ir pliuralistinių rinkimų būdu išreikšti siekį atkurti savo nepriklausomybę“.

Pirminis laiško variantas užbaigiamas labai sensacingai: „Prancūzija ir nori padėti Lietuvai atgauti savo visišką suverenumą šiuo atviro dialogo ir supratimo keliu. Tokį pat siūlymą, mano prašymu, Prancūzijos Valstybės ministras, Užsienio reikalų ministras kovo 30 d. perdavė sovietų valdžios atstovams. Jis jiems pranešė, kad Prancūzija yra pasiruošusi, jei šalys dėl to sutinka, priimti derybų delegacijas, kurios diskusijų keliu numatytų teisingiausius iškilusių problemų sprendimo būdus“.

O iš viso šito išsiųstame laiške liko tik pastebėjimas, kad „vien derybos galėtų taikiai sureguliuoti įvairias iškylančias problemas“. Kas lėmė tokią redakciją? Kodėl buvo paredaguota taip, kad būtų parankiau sovietams? Atsakymas slypi tikriausiai pačiame laiške. Pirmiausia tai buvo pasiūlyta sovietams. Jie suprato, kad tai yra nenaudinga, todėl tikriausiai ir griebėsi pačių įvairiausių spaudimo būdų, kad laiško turinys būtų sušvelnintas. Tačiau tarptautinės intrigos pačiu aukščiausiu lygiu dar nesibaigė.

„Ir iš didžiųjų sostinių sąjūdinis Vilnius nesulaukdavo labai aiškių signalų „pulkit, mes jums padėsime“. Greičiau priešingai viskas buvo. Bet tuo metu JAV administracija siekė kito tikslo, tai yra nusiginklavimas, progresas šioje srityje. Raketos, branduolinis ginklas, išvedimai ir mažinimai. Pagaliau Vokietijos suvienijimas. Tai buvo tos aktualijos, kurios darė įtaką tarpusavio santykiams. Vilnius... taip, jis niekur neišnyko, bet jis nebuvo tokioje dienotvarkėje, kurioje, sakyčiau, nulemtų arba Baltijos valstybių nepriklausomybę, arba kitokių santykių statymą. Ne, taip nebuvo. Buvo taipogi stengiamasi išnaudoti M. Gorbačiovo valdymą siekiant tų tikslų, kurių Amerika niekaip nepasiekdavo su ankstesniais generaliniais sekretoriais“, sako istorikas Arvydas Anušauskas.

Tarptautinis painus žaidimas dėl Lietuvos tęsėsi toliau. Sovietai visais būdais stengėsi, kad Vakarų vadovų reakcija į Lietuvos nepriklausomybę būtų kuo santūresnė. O patys ruošė nubaudimo planus.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį 21.45 val. per LRT televiziją.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...