captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Giniotis: gal žmogus tuo ir įdomus, kad turi ydų

Tai, ką žmogus daro, negali būti tobula, o tobulas žmogus – nebe žmogus, sako aktorius, režisierius, „Keistuolių teatro“ vadovas Aidas Giniotis. Jis svarsto, kad „gal žmogus tuo ir įdomus, kad turi kažkokių ydų [...]. Kol ydos pakenčiamos – jos kaip pipirai, kaip prieskoniai. O kai nebepakenčiamos, tada jis pats darosi yda.“
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Tai, ką žmogus daro, negali būti tobula, o tobulas žmogus – nebe žmogus, sako aktorius, režisierius, „Keistuolių teatro“ vadovas Aidas Giniotis. Jis svarsto, kad „gal žmogus tuo ir įdomus, kad turi kažkokių ydų [...]. Kol ydos pakenčiamos – jos kaip pipirai, kaip prieskoniai. O kai nebepakenčiamos, tada jis pats darosi yda.“

A. Giniočio teigimu, beveik niekada nebūna, kad šimtu procentų pasiektum tai, ko siekei statydamas spektaklį ar ruošdamas vaidmenį. Aktorius sako, kad, bėgant laikui, vis labiau imi vertinti patį procesą: „Rezultatas ateina ir praeina, o procesas vyksta nuolatos. Dėl to pradedi stengtis, kad jis taptų tau įdomus ir malonus.“

– Kokie išskirtiniai aktorystės bruožai?

– Aktorius turi matyti gyvenimą. Kai pats studijavau, irgi rasdavome laiko viskam, tik, studijuojant aktorystę, nelieka laiko kiekvieną vakarą mirkti kavinėse. Manau, kad tiems, kurie svajoja, fantazuoja, kuriems įdomu kurti, aktorystės, režisūros studijos yra vienos įdomiausių. Nors skeptikas ir galėtų pasakyti, kad gaudome juodą katę tamsiame kambaryje. Bet mes imame įvairių autorių įvairias ištraukas, vaidiname daugybę personažų, scenoje gyvename daugybę gyvenimų – tai žmones brandina ir verčia dvasiškai tobulėti. Aktorystė yra geras dalykas – jei rinkčiausi iš naujo, rinkčiausi tą patį kelią. Nors kartais studentams su didele atsakomybe sakau – visą gyvenimą bus baisiai sunku, rytojus bus sunkesnis už šią dieną. Įspėti ir pasakyti iš visos širdies, kad tai baisiai sunkus gyvenimo kelias, reikia. Bet jei turi valios, kūrybinę ugnelę ir ryžtiesi tuo keliu eiti, eik nedvejodamas. Galbūt tau pasiseks, bus įdomu.

– Kokie tie sunkumai?

– Sunkumai – pats teatro meno trapumas. Kuri spektaklį, dirbi pusę metų ar metus, sudedi visą širdį, vaidini premjerą, dar kažkiek spektaklių, bet visas tavo triūsas lieka tik žiūrovų širdyse, galvose, sielose. Pati teatro prigimtis gana tragiška. Filmo autorius gali visada parodyti savo filmą, o teatro kūrėjas – beviltiškoje situacijoje. Jis gali skėsčioti rankomis, sakyti „buvo, buvo, buvo“, bet...

– Kaip žvejys?

– Taip. Tu žiūrovą užkreti tik tuo metu, tik tą akimirką. O kai ta akimirka praeina, viskas dingsta. Lieka tik sakyti „sustok, akimirka žavinga“. Turbūt tai pagrindinis sunkumas. Žinoma, ir dirbti sunku, prisimenu savo studijų metus: taip, mes dirbdavome iki išnaktų, bet, jei nori, jei veržiesi, jei tave „veža“, tada ir sunkumas, nuovargis yra malonus. Čia lygiai taip pat, kaip baisiausiai nuvargti po labai gero spektaklio. Bet kiekvienas žmogus žino, kas yra malonus nuovargis. Taigi, jei yra pasitenkinimas, nuovargis būna malonus. Būna ir sunkių dienų, kai fizinė savijauta bloga. Gali būti, kad spektaklyje nėra darnos. Procesas tikrai ne visada rožėmis klotas, kuriant spektaklį atsiranda visokių nesutarimų. Bet ir tai įdomu.

– Koks didžiausias atlygis už visus tuos darbus, triūsą?

– Kuo toliau, tuo labiau imi vertinti procesą, nes rezultatas ateina ir praeina, o procesas vyksta nuolatos. Dėl to pradedi stengtis, kad jis taptų tau įdomus ir malonus. Aktoriai ir režisieriai gali sakyti, ką nori, bet vis tiek labai svarbu nesumeluoti, neformalūs plojimai, nesumeluotas žiūrovų dėmesys. Turbūt didžiausia dovana, kai jauti, kad spektaklis eina, kad tu pagavai ir vedi temą, o žiūrovai nuščiuvę klausosi. Gyvenime tai pavyksta labai retai. Beveik niekada nebūna, kad šimtu procentų pasiektum tai, ko siekei statydamas spektaklį ar ruošdamas vaidmenį. Jei taip ir išeina, tai būna vienetiniai stebuklai.

– Norisi su Jumis pasikalbėti apie tobulumą. Nebūtinai tik teatre.

– Tobulumas yra mūsų svajonė, išraiškos forma. [...] Tai, ką žmogus daro, negali būti tobula, taip nebūna.

– Kažkas rašė, kad tobulų žmonių nebūna, būna tik tobulos akimirkos.

– Taip. Tikriausiai. Tobulas žmogus – nebe žmogus, jis kažkas aukščiau. Gal žmogus tuo ir įdomus, kad turi kažkokių pipirų, ydų, kurios menininkams ypač būdingos. Kol ydos pakenčiamos – jos kaip pipirai, kaip prieskoniai. O kai nebepakenčiamos, tada jis pats darosi yda. Galime ilgai diskutuoti, sakyti, kad menininkai iš principo ydingi, bet taip irgi nėra.

– Gal tai tokia klišė?

– Sakoma ir dar žiauriau – kad genijai yra nukrypimas nuo normos, tik naudingas visuomenei. Galima ir taip pažiūrėti, bet nesutikčiau su menininkams kabinama kliše. Menininkas tik tada yra menininkas, kai nelabai telpa į klišes. Jis yra ir turi būti labai individualus, savotiškas. Jei menininkas išties iškilus, jis į jokius rėmus netelpa. Yra menininkais save vadinančių žmonių, kurie patys kaip klišės, netgi sakyčiau, vidutinybės.

– Esate ir LMTA Vaidybos ir režisūros katedros vadovas, ir dėstytojas?

– Dabar turiu diplominius kursus. Birželio pradžioje „Menų spaustuvėje“ kaip tik bus diplominių darbų savaitė, pristatysime jaunus menininkus – jaunus aktorius ir režisierius.

– Kokius savo ketvirtakursius matote?

– Studentų kartos keičiasi. Vienokia buvo mūsų karta, kitokia – antra „keistuolių“ karta, kitokia – karta, kuri įkūrė „Atviro rato“ teatrą. Dabar vėl kitokie. Buvimas su jaunais žmonėmis ir tave patį šiek tiek veikia. Tu kiekvieną sykį permąstai savo ir bandai suprasti jų vertybes, matai, kas jau praeityje, kas nebe vertybė. Matai, prie ko turi suspėti prisiliesti ar kažką perprasti. Dirbdamas su žmonėmis turi atrasti labai daug naujų dalykų arba senų iš naujo. Nėra taip, kad išdėstai programą ir eini ramus namo, o jūs ruoškite namų darbus. Ne. Tu juos pažįsti per grupines paskaitas, per individualius užsiėmimus, ir ketvirtame kurse jie tau beveik kaip vaikai, broliukai ar sesutės. Atsiranda ir kūrybinė meilė, ir noras globoti, o kartais – provokuoti. Susidaro labai glaudūs ryšiai. Išvis mes studentus mylime.

– Ar yra studentų, kuriuos stengiatės provokuoti, kuriuos matote kaip nešlifuotus deimantus?

– Labai įvairiai. Kartais, kai žmogus jau baigia akademiją, kai pradedi šnekėtis apie tai, kas buvo, kai apšneki tam tikrus savo pedagoginius ėjimus, studentas netgi pasako – va, tuo metu aš pasijutau nuskriaustas ar įžeistas. Ir tu sakai, kad turėjai taip daryti, nes aktorius yra lepi, tingi natūra. Nedažnas iškart šoka į ugnį – sudeginkite mane ir išgaukite teatro liepsną. Todėl vienam švelniau, kitam giežčiau, kitą išvis netgi paplaki, pamuši. Per stojamuosius, sėdėdamas komisijoje ir rinkdamas kursą, pridarai ir tarsi žiaurių dalykų, kuriuos žmogus prisimena visą gyvenimą ir gali net pykti. Bet tu tai darai, kad ištrauktum jo emocijas, prigimtį. Yra visokių dalykų, aktorystės pedagogika kartais labai žiauri. Bet niekur nedingsi, nes tokia pareiga: turi iš jo ištraukti grynuolį, artistą, tikrą temperamentą ir tikras, nesuvaidintas emocijas. O paskui, kai jas randi, gali dėti formą.

– Kuriuos mokytojus iki šiol pats prisimenate? Ką Jums reiškia žodis „mokytojas“?

– Prisimenu profesorę Ireną Vaišytę, kuri buvo mano specialybės dėstytoja. Kas man yra mokytojas? Mokytojas, kuris visų pirma mane tobulina kaip žmogų, kaip asmenybę. Tada jis mokytojas iš didžiosios raidės. Tas, kuris išdėsto programą geriau, negu parašyta vadovėlyje, yra geras mokytojas. Dabar mes mokytojo vardą nuvalkioję, nuvertinę, įsivaizduojame, kad tai žmogus, baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą ir atėjęs dirbti į mokyklą. Ne. Mokytojas – labai plati sąvoka. Yra žmonių, iš kurių aš mokiausi jau dirbdamas teatre. Mokiausi žiūrėdamas, kaip vaidina amžiną atilsį Pranas Piaulokas, Vytautas Paukštė. Jie man irgi tarsi mokytojai.

– Jūs gimęs ir užaugęs Šiauliuose?

– Gimiau, augau Šiaulių centre. Lankiau 7-ąją vidurinę mokyklą. Be abejonės, atsimenu ir savo pirmąją mokytoją. Turbūt ji buvo labai gera, nes tą amžių atsimenu lengvai. Mokykloje aš daugiau vysčiau pusrutulį, kuris atsakingas už protą. Buvau labiau tiksliukas ir racionaliau mąstantis žmogus, mano mėgstamiausias dalykas buvo matematika. Kai pradėjau vaikščioti į teatrą, drabužinėje kabinti paltus ir Šiaulių dramos teatre pamačiau spektaklį „Vaikų dienos“, po truputį pradėjau galvoti, kad man įdomu kažkas tokio kūrybiško. Nuo pirmos klasės lankiau muzikos mokyklą, bet, teatleidžia visi ten buvę mokytojai, man ji buvo toks muštras. Tik vėliau, kai pradėjau girdėti harmoniją, pats laisvai skambinti pianinu, atsivėrė kūrybiniai šliuzai. O iki tol Czerny etiudai buvo pragaras ir košmaras. Tiesiog taip mokydavo: nelabai supranti, ką ir kodėl groji, tiesiog kad pirštai gražiai gulėtų ir mikliai vaikščiotų. Šitai man buvo fiziniai pratimai – kaip bėgioti kiekvieną rytą, kad būtum sveikas.

O po teatro, kai jau pradėjau žiūrėti spektaklius ir visam gyvenimui gavau labai teigiamą įspūdį, pradėjau domėtis ir drama, ir šokau. Pradėjo veikti ir nugalėjo kitas smegenų pusrutulis. Nugalėjo dėl labai gero tais laikais dalyko – stojamieji į akademiją vykdavo mėnesiu anksčiau. Jei neįstosi, nieko neprarasi, spėsi kitur. Mano pasirinkimas buvo matematika, fizika, žurnalistika, choreografija ir aktorinis meistriškumas. Stojau į aktorinį ir papuoliau. Taip likimas padėjo apsispręsti. Bet negaliu pasakyti, kad aš iš tų, kurie atsitiktinai ėjo pro akademiją ir užsuko. Aš norėjau į teatrą, norėjau kurti.

– Ar prisimenate, kas tuo metu buvo komisijoje ir kokios buvo užduotys?

– Atrankos komisijoje sėdėjo prof. I. Vaišytė, aktorė Nijolė Gelžinytė, maestro Vytautas Kernagis, režisierius Vytautas Čibiras, Eugenija Jankutė, šokio dėstytojas V. Sauleika. Daug dėstytojų buvo, komisija labai didelė. Atsimenu, kažkas suabejojo, ar aš turiu humoro jausmą, ir paprašė papasakoti anekdotą. Gal ten irgi buvo provokacija. Dabar suprantu, kad užduotys stojančiajam atrodo vienokios, nors jas tau duoda dėl visai kitų dalykų. Papasakojau kažkokį anekdotą apie du girtuoklius prie stulpo. Gana banalų, bet ką spėsi sugalvoti per tokį trumpą laiką. Be to, aš anekdotų labai nemėgstu. Paskui dar V. Kernagio buvo užduotis „o dabar įsivaizduokite, kad esate roko muzikantas, aplink šviesos, muzika ir jūs grojate solo partiją“. Aš pradėjau imituoti, kad groju gitara, rėkti, o jis sako „ne, tik įsivaizduokite“. Manau, kad turėjau atrodyti apgailėtinai.

– Ar esate parašęs dainą mergaitei?

– Taip. Gana anksti pradėjau kurpti melodijas, lydimas trijų gitaros akordų. Nors iš pradžių, kai tik pradėjau, įsigudrinau kai kurias V. Kernagio dainas groti netgi dviem gitaros akordais. Viena pirmųjų, gal kokioje šeštoje klasėje parašyta, kurią ir dabar dainuoju ir kuri skambėjo spektaklyje „Kitą kartą“, yra „Už jūros mėlynas mėlis“.

– Kokių kūrybinių sumanymų dabar turite?

– Jaučiu nostalgiją tiems laikams, kai turėdavai laiko susikaupti ties vienu dalyku: vieną daiktą padarai, tada ramiai darai kitą. O dabar tik spėk. Ar čia profesija, ar laikas toks... Vakar buvo daug laiko ir daug suspėdavau, užvakar išvis neturėjau, ką veikti. Bet šiandien... O rytdiena... Tik spėk... Taigi mąstyti ar sustoti prie kažko vieno... Kartais baisu pagalvoti, kad nespėjame pasidžiaugti tuo, ką padarome. Dabar kaip tik bus „Keistuolių“ 25-mečio koncertai. Mes taip skubiai viską darome ir ruošiamės, kad galvoju, ar bus ta diena, kai visi susėsime, pažiūrėsime vienas kitam į akis, visus pasveikinsime, suprasime, kas buvo tie 25 metai. Šito ilgiuosi. Viskas tampa rutina ir norisi to išvengti. Kai su „Atviru ratu“ pradėjome kurti „Lietaus žemę“, nuvažiavome į sodybą, sėdėjome ten kokias tris dienas ir naktis (dabar, kai pagalvoji, niekingai skamba – tik tris dienas) prie laužo ir kalbėdami pradėjome kažką kurti, improvizuoti. Tokie dalykai paskui lieka visam gyvenimui. Mano svajonė – atsiriboti nuo viso pasaulio ir su mielais, panašiai mąstančiais ar smagiai besiginčijančiais žmonėmis susėsti ir kažką tokio kurti. Apie tai mąstau su ilgesiu.

– Gal tai vadinama tiesiog atostogomis?

– Atostogos yra kas kita. Žinoma, kurdamas ir dirbdamas, tu gauni ir satisfakciją, ir poilsio dozę. Bet apie ilgesnes atostogas... Manau, kad dauguma teatro žmonių truputėlį psichai. Gerai kažkas iš pažįstamų pasakė: nepakeičiamų – pilnos kapinės. Taip, mes bėgame, lekiame, net nesusimąstydami. O kai kreipiamės į daktarus, mes jiems, matyt, atrodome kaip priekvaišiai. Tokios natūros žmonės meno pasaulyje. Taip, atostogų reikia. Bet jei paklaustumėte, kaip norėčiau atostogauti, pasakyčiau, kad nežinau. Dabar kaip tik su sūnumi skrisiu už Atlanto. Turėsime kokią savaitę smagaus pavažinėjimo.

– „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ yra ir spektaklis, ir filmas. Ar planuojate kurti naują filmą?

– Taip, su Andriumi Kaniava (čia buvo jo iniciatyva) pabaigėme antros „brėmenų“ dalies scenarijų „Paskutiniai Brėmeno muzikantai. Pabaiga“. Dabar laukiame patvirtinimo, ar gausime finansavimą, ar ne. Jei bus finansavimas, suksime filmą. Tik jis bus šiek tiek kitoks negu pirmas. Bet bus ir dainų, ir muzikos.

– Esate ir bardas. Ką Jums reiškia dainavimas?

– Žodis „bardas“ sukelia daug diskusijų. Vieni bando išsižadėti, o kiti kaip tik jį teigia. Man tas bardų judėjimas yra susitikimas su žmonėmis, kontakto užmezgimas su žiūrovais. Aš neturiu nei ypatingo balso, palyginti su kokiu Merūnu, Virgilijumi Noreika ar kokiu roko atlikėju. Ir kaip instrumentalistas aš ne Paco de Lucia. Man svarbiausia, ką aš kalbu žiūrovams. Tai temos, idėjos, mintys, emociniai vingiai. Mėgstu, kai man iš salės siunčia klausimus, mėgstu bendrauti. Man tai brangiausia ir svarbiausia, nes tai – momentinis nesumeluotas kontaktas, kartais netgi be iš anksto sugalvotų žodžių.

– Ką dabar pasakytų Andrius Kulikauskas?

– Man Andrius brangiausias, kai tyli. Jis moka kažkaip iškalbingai tylėti, kartais tai, ką jis sako, geriau suprantu iš žvilgsnio. Kai kalba, yra tik informacijos pasikeitimas. Jis turi Dievo dovaną išmintingai tylėti ir savo tyla atsakyti į daugybę klausimų. Be abejonės, jo genialumo apraiška yra jo kalba per muziką, per melodiją.

– „Keistuolių“ teatro aktorių niekada nematėme prastuose televizijos projektuose. Bet esu tikras, kad kvietimų į kokias nors muilo operas ir panašius dalykus buvo.

– Mano galva, televizija nėra kažkoks siaubas ar blogis. Televizija yra gera, ir manau, kad „Keistuoliams“ ji buvo gera, kaip erdvė, kuri patenka į kiekvienus namus. Čia gal labiau laimės, pasisekimo ir nuovokos, kur patenki, dalykas. Ten yra labai daug ir šlamšto, ir „brudo“: jei patenki į šlamštą, tada „brudu“ ir apsipurvini. Mums, „keistuoliams“, sekėsi, mes patys kūrėme produktą. Tai mums buvo didelė laimė ir didelė garbė. Kviečiamas į kažkokį projektą, niekada neįspėsi, kur papulsi, bet gali suprasti, užuosti. Žinoma, yra tokių aktorių, kurie eina tam, kad tik juos matytų ekrane. Tai, mano galva, banaloka. Jei eini, transliuok kažkokią mintį, idėją ar žinutę. O kad tik pabūtum, kad užsidirbtum – nežinau. Man atrodo, yra daugybė būdų kitaip užsidirbti.

– O kaip atsakomybė?

– Čia tas pats. Lai nesupyksta kolegos, bet manęs neįtikina argumentai „aš turiu išmaitinti šeimą, turiu uždirbti, aš aktorius, todėl turiu vaidinti“. Bet čia asmeninė nuomonė, aš nei smerkiu, nei teisinu. Yra publikos dalis, kuri žiūri serialus ir dievina tuos žmones. Bet tai yra jų, tai ne mano. O mums, „keistuoliams“, pasisekė: eidavome visi kartu, darydavome tai, ką norime daryti, ir transliuodavome savo mintį. Manau, kad mes per daug nepasišiukšlinome. Žinoma, kažkam nepatinka ir „keistuoliai“. Bet čia jau skonio, tikėjimo reikalas.

– Ką teatras duoda žmogui?

– Klausimas, į kurį nelabai ir atsakysi. Kiekvienam kitaip. Yra žmonių, kurie teatrą niekina ir laiko mirusiu reikalu. Yra žmonių, kurie teatro erdvėje pasiduoda virpuliui, atsirandančiam veikiant aktoriams ir žiūrovams juos stebint. Tai priklauso ir nuo žmogaus. Jausmo, kuris pakylėja tavo sielą, nelabai įvardinsi. Bet jis atsiranda. Mane teatras pakerėdavo. Atsimenu, išėjęs iš teatro Šiauliuose, išsitraukdavau lūpinę armonikėlę ir grodamas pėdindavau link namų. Toks išdidus, vienišas, atsiskyręs. Dabar juokinga prisiminti, bet tai suteikdavo kažkokį dvasios pakylėjimą. Nesvarbu, gal ir kvaila ta pakylėjimo išraiška būdavo, bet taurindavo dvasią.

Iš žiūrovų kartais girdžiu, kad mes labai daug reiškiame. Per pirmą solinį kaip bardo koncertą (Gediminas Storpirštis paprašė, kad pagročiau vienas) grojau įvairiausias rimtas dainas. Klauso manęs tie žiūrovai ir man labai keista, nes aš pirmą kartą vienas, o esu gana savikritiškas... Paskui pradėjau dainuoti vaikiškas dainas ir salė atkuto. Taip stipriai atkuto, kad man pačiam buvo netikėta. O kai pradėjau dainuoti „Už girių, už kalnų“, išgirdau chorą mamyčių, kurios, matyt, užaugo su Dorote iš „Geltonų plytų kelio“. Tada supratau – va, kaip čia yra, vadinasi, palikome kažkokį visai nelėkštą, gana gilų pėdsaką. Ir aš palikau. Geras jausmas suprasti, kad ne veltui kažką darei.

„Keistuolių teatro“ muzikinę pasaką „Geltonų plytų kelias“ galite rasti LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...