captcha

Jūsų klausimas priimtas

T. Shahas: iš vakariečių pavogta nuostabi prieblandos zona

„Fantastikoje yra to, kas prakalbina dalykus, glūdinčius labai giliai mumyse. Tai [...] kažkas tokio, kam atsispirti yra tiesiog ne mūsų jėgoms“, – sako rašytojas Tahiras Shahas. Jis priduria, kad būtent dėl šios priežasties fantastiniai filmai ir romanai yra tokie populiarūs. Juolab kad vakariečių pasaulyje viskas vertinama dviejų reikšmių skalėje – tiesa arba melas – ir nebeliko „nuostabios prieblandos zonos“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Fantastikoje yra to, kas prakalbina dalykus, glūdinčius labai giliai mumyse. Tai [...] kažkas tokio, kam atsispirti yra tiesiog ne mūsų jėgoms“, – sako rašytojas Tahiras Shahas. Jis priduria, kad būtent dėl šios priežasties fantastiniai filmai ir romanai yra tokie populiarūs. Juolab kad vakariečių pasaulyje viskas vertinama dviejų reikšmių skalėje – tiesa arba melas – ir nebeliko „nuostabios prieblandos zonos“.

„Aš dievinu ištrinti liniją tarp fakto ir fantazijos. Viena priežasčių, kodėl mėgaujuosi gyvenimu Maroke, kur persikėliau iš Didžiosios Britanijos, yra ta, kad griežta perskyra tarp šių dalykų ten neegzistuoja. Visi marokiečiai, ir didžioji dalis musulmonų, tiki džinais. [...] Aš pats kartais tuo tikiu, kartais netikiu“, – sako pašnekovas.

T. Shahas, kuris taip pat yra keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas, visus ragina leistis į keliones ir nuotykių paieškas, o taip pat išmokti žvelgti nauju žvilgsniu net į pažįstamus dalykus: „Važiuodami po darbo ar veždami vaikus į mokyklą, pabandykite į aplinką pažvelgti naujai. Paklauskite savęs – ką aš praleidau? Ką visada čia praleisdavau pro akis? Nes stebuklai – absoliučiai visur aplink mus“.

- Atsivertus Jūsų tinklaraštį, pirmas dalykas, kuris patraukė dėmesį, buvo Jūsų posakis, kad mes visi galime būti pasaulio tyrinėtojais ir atrasti stebuklus, kad ir kur bebūtumėme. Kodėl Jums atrodo svarbu mums tai priminti?

- Rašydamas kai kurias savo knygas ar kurdamas dokumentinius filmus, stengiuosi priminti žmonėms, kad visai nereikalingi kokie nors ypatingi įrenginiai, ypatingas inventorius tam, kad galėtume ieškoti stebuklų. Pavyzdžiui, iškeliavau ieškoti pradingusio Paititi miesto į Peru džiungles. Įprastai, kada žmonės ieško pradingusių miestų, jie mano, kad reikalinga kažkokia speciali įranga, specialus pasiruošimas. Aš parduotuvėje nusipirkau plastikinių neperšlampamų apsiaustų ir panašiai, bilietą ir tiesiog leidausi į kelionę.

Ką iš tikrųjų turiu omenyje ta citata – tai, kad mes visi gyvename nuostabius gyvenimus ir kiekvienas galime tiesiog leistis ieškoti nepaprastų dalykų. Visas pasaulis yra mums po kojomis. Dabar mes galime jį tyrinėti taip, kaip mūsų protėviai niekada neturėjo galimybių to daryti, ir mūsų tėvai ar seneliai neturėjo tokių galimybių. Tai yra tikrai labai nuostabu, tai atveria mums įvairiausias duris ir suteikia įvairiausių galimybių pažinti pasaulį. 

- Kas gali padėti žmogui atrasti tuos stebuklus, kad ir kur bebūtumėme? Paprastai galbūt daugelis manome, kad žolė žalesnė kažkur kitur, o ne ten, kur šiuo metu esame.

- Aš stipriai tikiu, kad mes privalome save išmesti iš to, ką įvardijame kaip komforto zoną. Turėtume nešdintis iš tokių šiltų, gražių kambarių, kuriuose esame čia, dabar, ir leistis į nuotykius. Tikiu, kad pasaulis nekantriai mūsų laukia. Žinote, aš dažnai darau šitaip: ant stalo atsiverčiu pasaulio žemėlapį, į rankas paimu pieštuką, užmerkiu akis, ir baksteliu juo žemėlapį – renkuosi vietas, kur keliauti. Ir keliauju į jas. Taip dariau daug kartų.

Norėčiau paskatinti kuo daugiau žmonių, ypač jaunų, suvokti, jog keliauti, ieškoti nuotykių nereikia nei daug pinigų, nei ypatingo pasiruošimo. Štai, Indijoje, kur praleidau nemažai laiko su paprastais, labai vargingai gyvenančiais žmonėmis, jie niekada neturėtų pakankamai pinigų ir niekada negautų paso, kad galėtų keliauti bet kur pasaulyje. Mes visas tas galimybes turime ir manau, kad tai yra didelė gėda, jog daugybė žmonių šito neišnaudoja. Taigi, esu įsitikinęs, kad tai yra tiesiog nepaprastas dalykas – tiesiog išmesti save už savo komforto zonos ribų ir mesti sau iššūkį. Iššūkį savo pažiūroms, pažinti naujus žmones.

- Kokios, Jūsų požiūriu, yra pagrindinės kliūtys, stabdančios žmones išnaudoti galimybes keliauti per pasaulį, ieškoti nuotykių?

- Manau, atsakymas yra labai paprastas – žmonės riboja savo plačius horizontus. Paslaptis yra būti atmerkus akis tikrąja to žodžio prasme. Keliaudamas mėgstu stebėti mažus dalykus – kokie auga medžiai, kokie pastatai, kokie gatvėse automobiliai. Ir stebiu tai su nuostaba, nes juk tai pirmas kartas, kai aš esu būtent toje vietoje ir patiriu kažką nauja būtent tuo metu. Aš manau, kad toks požiūris yra didžiulis privalumas, didžiausias stebuklas. Kai ką nors pirmą kartą matai ar ragauji, ar užuodi – juk tai turi milžinišką poveikį. Tokios patirtys man yra tikri stebuklai. Taigi, linkiu, kad žmonės tai suvoktų ir tiesiog leistųsi ieškoti nuotykių.

- Kaip literatūra – istorijos, pasakos – gali žmones paskatinti leistis ieškoti nuotykių, apie kuriuos kalbate?

- Parašiau keletą knygų apie istorijų rašymą ir jų vaidmenį. Aš pats užaugau pasakotojų šeimoje. Mano tėvas buvo gerai žinomas rašytojas ir pasakotojas. Ir jis mus auklėjo, mokė pasakojimais. Jei ko nors jo paklausdavau, užuot atsakęs konkrečiai, pasekdavo kokią nors pasaką. Kai vėliau ją apmąstydavau, man atsiskleisdavo tiesa, jos išmintis ir atsakymas į man rūpėjusį klausimą. Pasakojimai yra būdas perduoti išmintį. Visi primityvios kultūros žmonės būtent per pasakojimus perduodavo visą informaciją, idėjas, žinias, išmintį.  

Aš esu įsimylėjęs pasakojimus, istorijas, nes per jas iš tiesų galime absorbuoti žinias, išmintį tokiu būdu, kuris auklėjimo standartais iš mūsų buvo išmuštas. Kartais esame įsitikinę, kad pasakos – tai mieli kūrinėliai vaikams. Anaiptol ne. Pasakos – visiems. Jos skirtos suaugusiems tiek pat, kiek ir vaikams. Ir tai galime pastebėti visur. Pavyzdžiui, Holivudas – ši didžiulė multimilijoninė dolerių mašina. Viskas, ką ji daro, – tai pasakoja istorijas. Grožinė literatūra, romanai parduodami dešimt kartų didesniais tiražais nei ne grožinė, nes grožinė literatūra pasakoja istorijas. Muilo operos, transliuojamos per televiziją, populiaresnės už bet ką kita, nes irgi pasakoja istorijas.

Jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į verslo knygas, į kokio nors klestinčio verslininko parašytą knygą, kurioje jis dalijasi savo patirtimi, savo išmintimi, jos visos turi vieną bendrą vardiklį – pasakoja istorijas. Ir mes nieko negalime padaryti, jas skaitydami – mes įsitraukiame. Žinote, ką tiesiog dievinu? Turiu du vaikus, ir kai tik pradedu jiems pasakoti kokią nors istoriją, pasaką, kai ištariu: „Vieną kartą labai toli buvo stebuklinga karalystė, kurioje gyveno princesė...“, pastebiu, kad mano vaikai iškart atsipalaiduoja, tarsi pereina į sapno būseną, ir tai labai galinga patirtis. Tai beveik pati magiškiausia patirtis iš visų.

- Istorijų pasakojimas ir kasdienis gyvenimas, vaizduotė ir realybė – kaip manote, kiek griežta tarp jų einanti linija?

- Aš dievinu ištrinti liniją tarp fakto ir fantazijos. Viena priežasčių, kodėl mėgaujuosi gyvenimu Maroke, kur persikėliau iš Didžiosios Britanijos, yra ta, kad griežta perskyra tarp šių dalykų ten neegzistuoja. Visi marokiečiai, ir didžioji dalis musulmonų, tiki džinais. Jie tiki, kad džinai sėdi aplink šiame kambaryje, mums kalbantis. Tai nematomos dvasios, kai kurios gali būti šimto metrų aukščio, mėlynos, su trimis galvomis ir panašiai. Aš pats kartais tuo tikiu, kartais netikiu. Bet aš tikrai mėgaujuosi bandydamas tikėti šiais džinais, nes tai atskleidžia idėją, kad egzistuoja nuostabi prieblandos zona, kurią iš mūsų, vakariečių, pasaulėjautos pavogė. Mes buvome apvogti, jos netekome.

Aš užaugau Anglijoje. Ten viskas buvo taip pilka. Be to, man buvo sakoma, kad pasaulį ir apskritai viską gyvenime turėtume vertinti dvireikšmėje skalėje – tiesa arba melas. Bet man didžiulę įtaką padarė šalys, kuriose egzistuoja kiti pasaulio vertinimo matai. Pavyzdžiui, Indija. Gali jausti, kad stebuklų galimybėms tenykštėje religijoje ir kultūroje teikiama didžiulė svarba. Tokia pasaulėjauta gyvenimą praturtina. Taigi, manau, kad truputis fantazijos mūsų gyvenimuose yra nepakartojamas dalykas, ir jis turi būti ginamas, o ne trypiamas ir visokiais būdais gesinamas.

- Užsiminėte, kad mūsų, Vakarų, civilizacija mus apvogė. Ką iš tikrųjų mes praradome?

- Aš žvelgiu į tai, kaip mes buvome auklėjami mokykloje ir kokie esame, kaip vaikai. Dabar aš pats esu dviejų vaikų tėvas – pavyzdžiui, mano sūnus kiekvieną metų dieną mielai dėvėtų savo supermeno kostiumą. Kada jam buvo ketveri, jis jį dėvėjo kasdien ir tikėjo, kad jis – supermenas. Jis tikėjo, kad gali skraidyti, kartais jis sukdavosi vietoje, užlipdavo ant stalo, šokinėdavo nuo jo. Jis gyveno tame stebuklingame pasaulyje. Ir tas stebuklingas pasaulis buvo jam įgimtas.

Tai tas pats, kaip programinė įranga kompiuteryje, mano sūnus gimė su šia tiesiog pamišusia programine įranga. Jis visu tuo tikėjo – lygiai taip pat, kaip ir mūsų protėviai gimė su tuo pojūčiu – stebuklinio pasaulio pasaulėvaizda. Bet štai mūsų visuomenė šią programinę įrangą ištrynė iš mūsų. Toliau tęsiant kompiuterio metaforą, visuomenė tarsi atnaujina mūsų įrangą ir įdiegia tokią, kuri vertina viską, kaip minėjau anksčiau, dvilypiu požiūriu – tiesa arba melas.

Nemanau, kad viskas – tiesiog juoda arba balta. Pasaulis yra faktų ir fantazijų mišinys. Ir vėlgi – matau, kad fantastinių romanų parduodama daugiau nei bet ko kito. „Indiana Džounsas“, „Hobitas“, „Žiedų valdovas“ – kodėl šie filmai uždirba daugiau nei bet kokie kiti? O gi todėl, kad žmonės trokšta to stebuklinio pasaulio prisilietimo, trokšta jį išgyventi. Jie nesuvokia, kodėl tiksliai, bet trokšta to iš pačios savo esybės gilumos.

Kai ėjau žiūrėti „Hobito“, nemaniau, kad man šis filmas patiks, bet buvau tiesiog pakerėtas, kaip ir visi kiti. Ši istorija sujaudino mane iki pat gelmių. Tas pats su filmu „Avataras“ – jį žiūrėdamas taip pat galėjau išgyventi savo priešistorės prigimtį. Aš visai nenorėjau, priešinausi tam, bet drauge su šiuo filmu buvau nublokštas tolyn ir gilyn į save. Fantastikoje yra to, kas prakalbina dalykus, glūdinčius labai giliai mumyse. Tai kažkas labai galingo, net negaliu to apibūdinti – kažkas tokio, kam atsispirti yra tiesiog ne mūsų jėgoms.

Ir štai, matome vaikus, kurie tampa tarsi užburti išgirdę pasakos pradžią „Vieną kartą…“, taip pat yra ir su suaugusiais, žiūrinčiais „Hobitą“, „Žiedų valdovą“. Jie taip pat tampa tarsi užburti. Taigi pasikartosiu – istorijos, pasakojimai yra labai svarbus įrankis, būdas mokytis ir perduoti informaciją. Aš pats dažnai mokau vaikus geografijos ar istorijos, tiesiog sekdamas jiems pasakas, ir matau, kad tai – natūralus būdas mokytis. 

- O kokie yra panašumai tarp rašymo ir keliavimo? Abu dalykus mėgstate daryti.

- Mane ypač jaudina tiesiog stebėjimas. Dievinu stebėti tiesiog mažas detales – štai sykį buvau vienoje bažnyčioje, o greta jos lauke stovėjo statula – pastebėjau, kaip ant jos galvos lėtai lėtai krito sunkios snaigės, galbūt dėl vėjo sniego sluoksnis ant vienos statulos pusės buvo tirštesnis... Aš labai žaviuosi tokiomis detalėmis. Kai keliauju, stengiuosi viską aplink stebėti. Rašymas ir keliavimas, ko gero, yra kaip In ir Jang, dvi to paties dalyko pusės.

Aš esu beprotiškai laimingas žmogus, kad sukūriau savo gyvenimą, pilną kelionių, nuotykių, knygų rašymo, dokumentinių filmų kūrimo. Ir tai darant man labai svarbu yra stebėti tas mažas gyvenimo detales – tokias, kurių dauguma žmonių galbūt net nepastebi. Stebėti gyvenimą naujoje vietoje tarsi naujomis akimis. Būdamas išvykęs, žinau, kad netrukus keliausiu atgal į Maroką – taip, pasiilgstu namų, žinau, kad vėl išvysiu savo namus.

Kai ten esu kiekvieną dieną, prarandu gebėjimą matyti tas mažas detales. O štai po kelionių, grįžęs namo, vėl atgaunu gebėjimą į savo aplinką žiūrėti žavėdamasis. Aš esu įsitikinęs, kad mes visi galime būti tikrais gyvenimo stebėtojais. Galbūt turime išmokyti save žvelgti į pažįstamus dalykus, bet nauju žvilgsniu. Norėčiau padrąsinti visus tais stebėjimais dalytis – parašyti draugams žinutę „Facebook`e“ apie tai, ką jie išvydo, ar rašyti tinklaraštį. Tinklaraščiai yra nuostabus būdas bendrauti su žmonėmis. Ir visai nebūtina sakyti – ak, aš ne rašytojas. Visai nereikia rašyti paklodžių – užtenka brūkštelti, kad štai, žiūriu į medį, labai gražų seną medį. Tik apibūdinti kitiems tai, ką matai. Neturime būti rašytojais, kad galėtume dalytis savo stebėjimais „Facebook`e“, tinklaraštyje, „Twitter`yje“ ir pasiekti daugybę žmonių.

- Ir galbūt taip kam nors padėti pastebėti stebuklą, kad ir kur jis bebūtų?

- Neabejotinai. Tikrai noriu paskatinti žmones, kurie dabar mūsų klausosi, –važiuodami po darbo ar veždami vaikus į mokyklą, pabandykite į aplinką pažvelgti naujai. Paklauskite savęs – ką aš praleidau? Ką visada čia praleisdavau pro akis? Nes stebuklai – absoliučiai visur aplink mus.

- Na, taip, o grožis – stebėtojo akyse?

- Be jokios abejonės, grožis – stebėtojo akyse.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...