captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Jakštas: kartais kelią parodo teisinga artisto nesąmonė

„Tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu“, – sako režisierius Kęstutis Jakštas, Kauno muzikiniame teatre penktadienį pristatantis miuziklo „Grafas Montekristas“ premjerą.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu“, – sako režisierius Kęstutis Jakštas, Kauno muzikiniame teatre penktadienį pristatantis miuziklo „Grafas Montekristas“ premjerą.

Režisierius teigia ieškojęs begalės kelių ir pripažįsta, kad neapsieita be kūrybinių krizių. „Išduosiu paslaptį – turiu tris sąsiuvinukus. Kai pradedu dirbti, paprastai turiu ne vieną spektaklio versiją. Atėjus kūrybinei krizei, atsiverčiu sąsiuvinuką ir galvoju – gal pasižiūrėti kitame, kad krizė dingtų. Ir ji pasibaigia“, – tikina K. Jakštas.

– Penktadienį įvyks didžioji miuziklo „Grafas Montekristas“ premjera. Kokios mintys sukasi Jūsų galvoje?

– Kaip ir visų: didelis nuovargis, jaudulys, ar pasiseks, ar bus kliuvinių...

– Jūsų nuomone, pasiseks?

– Stengiuosi šiuo klausimu neturėti nuomonės. Tam tikru metu viskas atsiduria Dievo ir artisto rankose, tad, kaip jie viską atliks scenoje, taip ir bus. Bet turiu blogą įtarimą, kad seksis gerai. 

– Kas Jus paskatino pasirinkti būtent Alexandre`o Dumas „Grafą Montekristą“?

– Jo didenybė atsitiktinumas. Tiesiog vieną gražią dieną žmona netikėtai sako: „Gal nori gražios muzikos pasiklausyti?“ „Duok“, – sakau. Kai pradėjau klausytis, tai dvejus metus klausiau nuo ryto iki vakaro. Pamažu pradėjau ieškoti muzikos autorių, kontaktų. Pats knygos turinys visiems labai artimas, nes paauglystėje mes perskaitome ir tam tikrą seriją romantinių knygų, kurios paskui mus lydi visą gyvenimą. Žinoma, po kurio laiko mes jas užmirštame arba galvojame, kad tos istorijos, palyginti su šiandienine literatūra, yra gana banalios. Bet aš padariau eksperimentą: pasiėmiau tris A. Dumas tomus ir, pradėjęs skaityti, supratau, kad niekas nepasenę, viskas labai gerai, labai stipru, o autorius puikus. Pasakysiu garsiai – visiems reikėtų perskaityti! Tai tikrai nesutrukdys bendram mąstymui.

– Galbūt todėl šis spektaklis kažkuo išskirtinis ar ypatingas?

– Taip. Rusiškai būtų „отдать дань“ [liet. – atiduoti duoklę]... Visada galvojau, kad paauglystės ir jaunystės patyrimai lydi tave visą gyvenimą: kiek tuo laikotarpiu perskaitysi knygų arba susipažinsi su pasauliu, tiek ir naudosiesi. Noriu, kad to amžiaus literatūra būtų mano vaikystės pasaka – romantinė, graži, su jauduliu, grauduliu, tiesos ieškojimu. Juk mes visi jos ieškodavome iki žaizdų, iki susimušimų, nes tada kovojome už savo tiesas. Dabar esame gudrūs, diplomatiški, mokame apgauti, atsitraukti. Buvęs laikas nepakartojamas, nes buvai maksimalistas, kovojai iki galo, iki paskutinio kraujo lašo.

– Ar šiame spektaklyje gvildenamos problemos aktualios šiandien?

– Nuo pradžių iki galo viskas taip pat. Istorija sukasi ratu, spirale. Problemos visos tos pačios, tik šiandien jos modifikuotos, gudresnės, labiau užslėptos, nėra atviros emocijos. O strategija ta pati, viskas lieka: apgaulė, išdavystė, meilė ir neapykanta, tikslo siekimas bet kokiais būdais..

– Kaip pats vertinate spektaklį?

– Teisės vertinti dar neturiu. Galėsiu vertinti po kelių spektaklių, kai viskas atsistos į savo vietas.  O dabar džiaugiuosi, kad dirbu ir su žmonėmis, su kuriais nebuvau dirbęs. Džiaugiuosi, nes, užuot piršę savo nuomonę, jie papildo mane, yra bendraautoriai: kostiumų, scenografijos kūrėjai, apšvietėjai, dirigentas, kuris užsidegė ta pačia ugnimi. Mes jau ne rusename, o esame pačiame didžiausiame įkarštyje. Visi degame, būtų gerai, kad nesudegtume.

– Turėjote galimybę pats pasirinkti kūrybinę grupę?

– Taip, turėjau visišką laisvę pasirinkti kūrybinę grupę. Dėl kai kurių teko ir ilgėliau pakovoti, bet dėl jų iš karto viskas stojo į savo vietas. Taigi galėjau rinktis ir tikiuosi, kad žmonės, kurie vaidins šiame spektaklyje, bus stiprūs ir įdomūs.

– Teko išgyventi kūrybinę krizę ar viskas vyko sklandžiai?

– Gyvenime visko pasitaiko. Be abejo, pasitaikė ir kūrybinių krizių. Išduosiu paslaptį – turiu tris sąsiuvinukus. Kai pradedu dirbti, paprastai turiu ne vieną spektaklio versiją. Atėjus kūrybinei krizei, atsiverčiu sąsiuvinuką ir galvoju – gal pasižiūrėti kitame, kad krizė dingtų. Ir ji pasibaigia – vėl sugrįžtu į teisingą kelią. O krizė kyla iš nuovargio – juk žmonės pavargsta. Rodos, priėjai kryžkelę, nežinai, koks turi būti kitas žingsnis, o staiga vienas artistas padaro kokią teisingą nesąmonę ir supranti – va, čia yra kelias pirmyn. Ir eini tuo keliu.

– Ar, pastatęs šį spektaklį, jaučiatės praturtėjęs?

– Sunku pasakyti, kaip praturtėjau. Finansiškai tikrai ne. Turbūt didžiausias turtas, kad tai pirmas spektaklis, kuriame galėsiu realizuoti viską taip, kaip aš pats noriu, nes tai dėl finansinių sunkumų, tai dėl artistų stokos, tai dėl kažkokių techninių galimybių to nepavyksta padaryti. Mes ieškojome begalės kelių ir, man rodos, bus taip, kaip norėjau. Bijau, kad taip bus.

– Kam kūrybinėje grupėje teko didžiausia atsakomybė? Ar Jūs galėtumėte ją prisiimti?

– Aš visą laiką ją prisiimu, nes režisierius yra tas žmogus, kuris atsako už viską: sveikatą, gyvybę, fizinę būklę, sėkmę, nesėkmę. Niekada neperleidžiu atsakomybės žmonėms, kurie tą dieną negalėjo dirbti. Tai mano kaltė, kad aš blogai sudėliojau grafiką, nuvarginau arba nenuvarginau. Atsakomybė tik mano – niekieno kito.

– Ar jaučiate žmonių susidomėjimą? Ar, kai taip populiarėja interaktyvūs spektakliai, tradiciniai spektakliai vis dar įdomūs?

– Ana puse stengiuosi nesidomėti. Turbūt kiekvienas režisierius turi intuiciją, o mūsų spektaklis nėra paprastas, nedidelis, nesudėtingas. Techniškai jis be galo sudėtingas, juolab kad šiame teatre nėra technologijų, kuriomis būtų galima realizuoti visus sumanymus. Bet, įdėjus daug pastangų, pasinaudojus virvėmis, trosais, uždangomis, dekoracijomis, visa ši „mašinerija“ juda. Jau buvo keletas repeticijų, ir aš nustebęs, kad 10 žmonių, dirbančių tamsoje, pagaliau sugebėjo visa tai padaryti kompiuterizuotai, vienu mygtuko spustelėjimu. Staiga žmonių rankomis viskas pasikeičia. Mes nesistengsime įtraukti žiūrovų žaisti kartu su mumis, bet pasistengsime sukurti tokią aplinką, kad jie patys būtų istorijoje ir tris valandas nenorėtų išeiti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...