captcha

Jūsų klausimas priimtas

Istorines asmenybes atgaivinanti rašytoja fiktyvų personažą sutiko gyvenime

„Nesistengiu apkvailinti nei pati savęs, nei skaitytojų, nes neįmanoma teleportuotis į tuos laikus visiškai autentiškai“, – sako rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, išleidusi trečiąją romano „Silva rerum“ dalį. Nors kūrėja personažus ir jų poelgius stengiasi vaizduoti tokius, kokie tuomet iš tiesų galėjo būti, ji pripažįsta, kad yra XXI a. žmogus ir apie ankstesnius laikus rašo iš dabarties pozicijos.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

„Nesistengiu apkvailinti nei pati savęs, nei skaitytojų, nes neįmanoma teleportuotis į tuos laikus visiškai autentiškai“, – sako rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, išleidusi trečiąją romano „Silva rerum“ dalį. Nors kūrėja personažus ir jų poelgius stengiasi vaizduoti  tokius, kokie tuomet iš tiesų galėjo būti,  ji pripažįsta, kad yra XXI a. žmogus ir apie ankstesnius laikus rašo iš dabarties pozicijos.  

Knygoje „Silva rerum III“ K. Sabaliauskaitė tęsia Norvaišų šeimos sagą ir dar daugiau nei anksčiau remiasi tikrais įvykiais ir biografijomis. Rašytoja sako, kad knygoje vaizduojamo rokoko laikotarpio žmonės yra daug artimesni mums nei ankstesnių „Silva rerum“ herojai.

Paprastai iš tiesų gyvenusius žmones į literatūrą perkelianti K. Sabaliauskaitė atskleidžia, kad vieną savo pačios sukurtą personažą vėliau sutiko realiame gyvenime. 

„Visiškai neseniai, praėjusiais metais, susipažinau su vienu britų intelektualu, kurio šaknys yra Abiejų Tautų Respublikoje – jis yra kilęs iš kilmingos lenkiškos giminės. Kai aš su juo pabendravau ir paskui pamačiau jo jaunystės nuotraukas, tai yra visiškas Birontas. Man tai buvo atgijęs personažas, labai keistas jausmas“, – duodama interviu LRT Kultūrai prisimena K. Sabaliauskaitė.

- Kristina, ar teisingas mano įspūdis, kad romanas iš tikrųjų yra apie dabartines aistras ir dabar sėkmingai veikiančius elgesio modelius, kad tai yra tam tikrų asmeninių potyrių projekcija į istorinį kontekstą? 

- Nesistengiau rašyti apie dabartį ir projektuoti kažkokių savo lūkesčių ir emocijų, nes labai aišku, kad rašau apie XVII ir XVIII amžių. Kurdama personažus, jų poelgius, motyvacijas, reakcijas, stengiausi nevaizduoti tokių, kokių negalėjo tuo metu būti. Bet lygiai tokia pati tiesa, kad aš esu XXI amžiaus žmogus ir apie XVII–XVIII amžių rašau iš dabarties pozicijos. Nesistengiu apkvailinti nei pati savęs, nei skaitytojų, nes neįmanoma teleportuotis į tuos laikus visiškai autentiškai. Tarp istorikų labai dažnai juokaujame, kad jei mums pavyktų ten atsidurti, mus visus ištiktų infarktas, nes paaiškėtų, kad daugybė dalykų yra visiškai ne tokie, kaip mes įsivaizduojame iš istorinių duomenų ir šaltinių.

Kita vertus, manau, kalbant apie istoriją arba dirbant su istorine medžiaga, yra labai svarbu ją apmąstyti iš šiandienos pozicijų, nes tada mes ir patys labai daug suprantame apie save. Bet – tai galbūt bus labai ryšku naujosios knygos atveju – dažnai tie istoriniai personažai, istoriniai žmonės, mūsų protėviai nėra tokie archajiški, kaip mes galėtume įsivaizduoti.  Mes turime kažkokių sąsajų ir gijų su jais.

- Citata iš knygos: „Jiems verkiant trūko to ryžto, tų vyriškų kiaušų imti kitąkart ir pasiryžus padaryti, nes geriausi siekiai Lietuvos kunigaikštystėje dažniausiai paskęsdavo svarstymuose, dvejonėse, abejonėse ir netgi bylinėjimuose, kas teisesnis, kas viršesnis, ir tie kilnūs ketinimai, užuot armotos šūviu valingai pramušę kliūtis, tik neryžtingai supurpdavo vietoje kaip bezdalai vandeny“. Čia apie mus lietuvius, kaip iš akies luptus dabartinius lietuvius. Ačiū Dievui, nemažai pasiekėme, bet nemažai ir paskandinome tarpusavyje riedamiesi. Ar mes iš tikrųjų nesikeičiame?

- „Silva rerum II“ – citata buvo iš jos – pasakoja jau apie nuopuolio laikotarpį po Didžiojo Šiaurės karo, kada prasideda valstybės dezintegracija. Iš tikrųjų to neryžtingumo, trumparegiškumo, godumo, noro pasipelnyti čia ir dabar tais laikais, žvelgiant į istorinius šaltinius, galima apčiuopti labai daug. Ir ką tai sako apie mus? Kur atsidūrė ana valstybė? Informacija apmąstymams.

- Prisipažįstu – „Silva rerum III“ perskaičiau tik 90 puslapių. Galite sakyti „Gėda“, bet aš pasiteisinsiu: gavau egzempliorių tą dieną, kai Ukrainoje prasidėjo patys įnirtingiausi mūšiai už demokratiją, už laisvę. Todėl tie įvykiai surijo visą skaitymui numatytą laiką. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, vyksta iš esmės buvusiose LDK žemėse, kuriose iki šiol lietuvių okupaciją prisimena kaip aksominę okupaciją. Ar Jums užgauna kokią emocinę, atminties stygą tie dabartiniai įvykiai Ukrainoje? [pokalbis vyko vasario 21 d. – LRT.lt]      

- Man ukrainiečiai yra mūsų LDK broliai. Trečiojoje knygoje yra labai daug gudiškosios LDK, nes jeigu pirmose knygose veiksmas vyko Vilniuje ir Žemaitijoje, tai naujausioje knygoje neatsitiktinai veiksmas vyksta Vilniuje, Nesvyžiuje, Slucke, Turnoje, Bialoje – tose žemėse, kurios yra gudiškoji LDK dalis. Natūralu, nes tais laikais mano herojams važiuoti iš Vilniaus į Nesvyžių, Slucką ar Bialą buvo visiškai tas pats, kaip mums šiandien nuvykti iš Vilniaus į Kauną ar Trakus – tai buvo ta pati Lietuva. Dabar mes kartais viešojoje erdvėje piktinamės, kad baltarusiai neva nori savintis mūsų senąją istoriją. Kaip jie tą daro – kitas klausimas, bet iš esmės tai ta istorija buvo bendra.

- Visiškai teisingai. Jei šiek tiek patikslinus, tai tie besipiktinantieji baltarusių noru savintis istoriją savo poziciją aiškina taip: mes sutinkam ir džiaugiamės, kad baltarusiai save laiko LDK dalimi, ir pripažįstam, kad LDK istorija yra jų istorija, su kuo mes nelabai sutinkam – kai baltarusiai kartais sako, kad jie yra tikrieji LDK palikuonys, o lietuviai čia išvis, kaip dabar mėgstama sakyti, ne prie ko. Bet manau, pasidalinsime.   

- Labai norėčiau papasakoti trumpą istoriją. Lankiausi Nesvyžiuje, tirdama medžiagą šiai knygai, – tai baltarusiai Nesvyžiaus pilyje turistams visur yra iškabinę Barboros Radvilaitės portretus ir netgi sako, kad neva juodoji dama, kuri vaidenasi Nesvyžiaus pilyje, iš tikrųjų yra Barbora Radvilaitė. Nors ji ten kojos niekada nėra įkėlusi, nes jos laikais ta pilis dar nebuvo pastatyta. Tas naivus savinimasis, toks mito, nacionalinės propagandos kūrimas mums atrodo juokingas. Kita vertus, mes patys irgi mėgstame tą daryti.

Pastaraisiais metais literatūroje prasidėjo tam tikras domėjimasis istorija. Ir jeigu atsiranda kažkokie literatūros kūriniai, kuriuose XIX ir XX a. sandūros Vilnius labai lietuviškas ir tik vienas kitas marginalinis personažas rusas, – tai yra tiek pat autentikos, kaip ir ta Barbora Radvilaitė Nesvyžiaus pilyje, nes tai yra norėjimas matyti ne tiesą, o savo fantaziją. Visada yra du būdai – arba kurti tuos mitus apie lietuvišką Vilnių ir Barborą Radvilaitę Nesvyžiaus pilyje, arba išmokti susigyventi su istorine tiesa, iš to semtis stiprybės ir konstruoti savo identitetą ne vaikiškai, o kaip suaugę žmonės.

- Nors nespėjau perskaityti „Silva rerum III“ iki galo, mano padėtis yra kiek privilegijuota, palyginti su kolega iš LRT Richardu Jonaičiu, kuris Jus „švelniai tardė“ dar iki pasirodant „Silva rerum III“. Jam reikėjo tik spėlioti, kodėl nebeliko Milkantų dvaro. Aš jau žinau, kad jį išsprogdino švediškas parakas drauge su rusų įgula. Gal Jūs galėtumėte pasakyti, kodėl nusprendėte jį nušluoti nuo žemės paviršiaus ir kokių dar esate prigalvojusi netikėtumų trečiosios knygos skaitytojams? 

- Manau, kad atidesni skaitytojai antrosios dalies pabaigoje pastebėjo, kad ten bręsta kautynės, kad parakas jau pakastas. Tokia yra tikroji tos vietovės istorija. Dvaras sugriaustas per karą su švedais.

- Nieko nelikę?

- Nieko, kažkokie pamatai... Skaitykite toliau trečiąją dalį, bus apie tai, kas liko.

- Gerai, skaitysiu, bet kol neperskaičiau, pasakykite, kuo Jums pačiai trečioji „Silva rerum“ yra kitokia negu pirmoji ir antroji?   

- Neprofesionaliam skaitytojui ir pirmoji knyga, ir antroji buvo barokas. Pirmas yra Tvano laikotarpis, antras – Didžiojo Šiaurės karo. Dabar yra labai ypatingas baroko periodas, nes barokas nebuvo vienalytis reiškinys – kultūrinis ir kaip epocha. Dabar yra rokokas. Visiškas dekadansas, rožytės, pudra, perukai, paauksinimai, paukšteliai, žodžiu, visi stereotipai, kuriuos turime apie jį. Bet, iš kitos pusės, jis turėjo ir tokią savo tamsiąją pusę – kaip pamušalą. Neveltui kartais tas laikas pavadinamas sutemomis prieš Apšvietą. Man buvo įdomi ta tamsioji pusė, aš norėjau apie ją pakalbėti, šiek tiek iš naujo apmąstyti.

Kitas įdomus dalykas – žmonės yra daug arčiau mūsų, daug šiuolaikiškesni ir jie pradeda dokumentuoti labai panašiai kaip mes save dokumentuojame. Pavyzdžiui, LDK atsiranda pirmas erotinis meilės meno vadovėlis. Lig tol buvo tyla – žmonės visa tai darė, bet buvo kultūriškai nepriimta apie tai kalbėti. Dėl to ir žinių yra mažiau. Tarkime, apie ištvirkavimus iki to laiko daugiau informacijos yra ne memuaruose ir laiškuose, o teismų bylose. Žmonės iki tol buvo kuklesni, jie labiau pagalvodavo prieš kažką užrašydami, o dabar jie į mus labai panašūs, netgi truputėlį ekshibicionistai nuo to laikotarpio, tai dėl to ir įdomu.

- Man atrodo, kad Jums šitas laikotarpis patinka labiau negu barokas – šitos rožytės, paauksavimai ir šitas laisvamaniškumas meilės reikaluose.

- Ne, man visą laiką labiausiai patinka mano paskutinioji knyga. Čia aš kaip vyras – žinote, sakoma, kad vyrai visą laiką labiausiai myli paskutinį kūdikį su paskutine žmona. Nežinau, ar tai tiesa, bet yra toks pasakymas. Tai man irgi.

- Kristina, man rodos, kad „Silva rerum“ knygų leksika tampa vis sodresnė ir riebesnė. Ar mus tikėtis dar riebesnės leksikos trečiojoje knygoje nei buvo antrojoje? Ji, regis, dar išėjo be ženklo N-14?

- Taip. Kadangi, kaip minėjau, yra likusi gausi to laikotarpio autentiška medžiaga – memuarai, laiškai – tai bus labai daug ir autentiškų žodžių iš to laiko, pavyzdžiui, lachudra. Šį žodį labai noriai to meto žmonės vartojo. Manau, dar daugiau to bus.   

- Kristina, „Silva rerum“ yra labai daug mirties, žiaurumų ir kai kurios scenos primena – nepalaikykite už seksizmą – vyriško karinio filmo scenas. Kai žinai, kad skaitai moters parašytą romaną, įmantrų pasakojimą, kuris primena rūmų damų drabužių nėrinius, yra šioks toks netikėtumas. Ar Jūs sąmoningai norite provokuoti skaitytoją tomis mirtimis ir žiaurumu, ar tai yra dora duoklė tam laikotarpiui, kuris toks ir buvo?    

- Toks laikas buvo. Taip, nusivalydavo žmonės kraują nuo kardo ar špagos, pasitaisydavo baltus nėrinius ant kaklo ir eidavo gyventi toliau.

- Jums pačiai nebuvo baisu su tais dokumentais dirbti, visą tą istorinę medžiagą nagrinėti? Kitaip tariant, aš neklausiu, ar Jums košmarai nesisapnavo, bet žinome nemažai istorijų, kai net ir mokslininkai, tyrinėjantys tam tikrus laikotarpius – ar nacių nusikaltimus, ar holokausto istoriją, prarasdavo ramybę gyvenime, ramų miegą, suvokę, kokie baisūs galėjo būti žmonės ir kokie jie turbūt ir yra.

- Paminėjote holokaustą – tam tikra prasme tais šimtmečiais žmonės buvo garbingesni. Nebuvo tokie rafinuotai niekšingi ir niekšingi valstybiniu, instituciniu, sisteminiu mastu kaip, tarkime, XX amžiuje per jo karus. Vis dėlto garbės kodeksas buvo stipresnis – žmonės eidavo ir kaudavosi mūšio lauke, bet nebuvo tokio dalyko kaip konclageris. Taip, buvo kalėjimai, bet ten sėsdavai po teismo. Taip, buvo rykštės, buvo fizinės bausmės, bet garbės balansas, sakyčiau, buvo didesnis.

Ramybės neprarandu, nes kartais manau, kad rafinuočiausias ir pats baisiausias žiaurumas nebūtinai gali būti susijęs su krauju ir fizinėmis kančiomis. Man, pavyzdžiui, sovietų taikyta socialinė inžinerija buitiniame lygmenyje, komunaliniai butai, žmogaus privatumo atėmimas, jo toks išspjovimas į beteisio vergo erdvę man yra kur kas žiauresnis dalykas negu koks nors baudžiauninkų plakimas rykštėmis. Bet tai mano asmeninė pozicija.

- Turbūt ne man vienam išoriškai, nuėmus popierinį aplanką, „Silva Rerum“ primena Bibliją. Galima įžvelgti netgi stilizuotą kryžių. Bet priešingai nei Biblijoje čia labai daug pykčio, priekaištų Dievui, sąskaitų su Dievu. Jeigu tai nėra perdėm asmeniška – ar tai atspindi ir Jūsų santykį su Dievu?

- Ne, knygose manęs apskritai yra mažai atspindėta. Tai nėra kažkoks mano dienoraštis ar išsiliejimas. Iš tikrųjų karai, gyvenimo žiaurumas, stichinės nelaimės, maro epidemijos mano herojus tais laikais versdavo savęs klausinėti, už ką tokios kančios ir kur žiūri Dievas. Tai yra labai dažnai pasitaikantis klausimas.

Kitas leitmotyvas mano knygose vis dėlto yra tas, kad herojai, nors ir labai netiesioginiais būdais, bet savyje atranda tikėjimą Dievu, krikščionišką meilę artimui. Kartais jie yra tarsi didvyriai per prievartą, dėl aplinkybių, didvyriai nenoromis, kaip Uršulė Birontienė, kuri įkuria našlaičių namus, arba tas tiktas istorinis personažas rokitų vienuolis, kuris palaidojo keliasdešimt tūkstančių maro aukų, pats rizikuodamas apsikrėsti – galiausiai ir apsikrėtė. Bet jis negalėjo savo krikščionio artimo palikti voliotis gatvėje, kad šunys suėstų. Jis jautė pareigą atiduoti paskutinę pagarbą. Mane žavi tokie dalykai ir manau, kad tikėjimas ne visada yra deklaratyvus, o pasireiškia per tokius gelminius dalykus.

Noriu tikėti, kad mano knygos yra ne apie mirtį, o apie išgyvenimą ir apie tikėjimą, tik gal apie tai kalbama ne pompastiškomis formomis. Kita vertus, laikotarpis buvo toks, kad ir ateizmo daigai tais laikais buvo apčiuopiami. Antroje „Silva Rerum“ knygoje yra pasakojama apie Kazimierą Liščinskį – tai buvo vienas ryškiausių XVII a. ateistų, kuris buvo sudegintas. Žmonės atsisakinėjo religijos, už tai buvo deginami ant laužų. Kita vertus, stipri, ypač „Silva rerum“ trečioje dalyje, fanatizmo, kuris sustiprėjo tuo metu, tema. Manau, apie visa tai verta kalbėti.

- Puiki knyga, puikus viršelis ir labai geras pavadinimas. „Silva rerum“ – skamba labai gerai, lengvai ištariama, kažkiek paslaptinga. Pavadinimas toks geras, kad norisi jį kartoti ir kartoti, leidžiant vis kitą dalį. Ar bus „Silva rerum IV“, „Silva rerum V“? Kiek jų bus?

- Aš ir mano leidėjas žinome, kiek jų bus ir daugmaž apie ką, bet nenoriu intrigos gadinti. Manau, kad laiku sustoti irgi svarbu.

- Turint galvoje, kad kiekvienoje „Silva rerum“ knygoje peršokate vis per kelias kartas, ar galime tikėtis, kad kažkada parašysite -nioliktą „Silva rerum“ apie laikus, kuriais pati gyvenate?

- Ne, viena knyga – viena giminės karta. Tada tikrai -niolika jų turėtų būti ir tada jau negaliotų mano taisyklė, kad reikia laiku sustoti.

- Skaitydamas „Forsaitų sagą“ ar žiūrėdamas serialą „Dauntono abatija“ susimąstydavau, ar lietuviai neturi tokių istorijų, kuriose papasakotų ne apie įvykius kur nors Rumšiškėse, ne apie klumpakojį ir verpstę ir kurių veikėjai būtų ne tik vyžoti valstiečiai, bet ir karžygiai, mecenatai, mokslininkai, menininkai, aristokratai. Ir štai Jūs tą padarėte. Ar jaučiate simpatiją, pozityvesnę emociją tam aristokratiškam sluoksniui?

- Matote, jeigu kalbame apie XVII–XVIII a., tai apie valstiečius ir jų padėtį žinome labai mažai, nes tai buvo neraštinga visuomenės dalis. Tai nėra vien Lietuvos specifinis bruožas. Jeigu mes paimsime bet kurios Europos šalies istoriją, tai iki Didžiosios prancūzų revoliucijos tai vis tiek yra bajorijos ir aristokratijos istorija. Ji yra dokumentuota ir mums geriausiai pažįstama. Lietuvos atveju įdomu buvo tai, kad mes būtent valstietiškąją ir folklorinę savo tradiciją labai gerai žinojome dėl sovietinės istoriografijos priežasčių, nes visą laiką tas domėjimasis buvo labai skatinamas. Bajorijos istorija, pagaliau LDK XVI–XVIII a. istorija mums buvo tamsus miškas.

Tai buvo mūsų valstybės didžiausio suklestėjimo, galios ir potencialo laikotarpis. Aišku, kad sovietams, vykdant savo propagandą ir demagogiją, buvo labai paranku padaryti taip, kad mes bajorijos istoriją pamirštume, kad jie mums liktų nutautėję feodalai, kurie kalbėjo lenkiškai ir pragėrė visą valstybę, kad atrodytų, jog nei vienuolynus fundavo, nei bažnyčias statė, nei atvežė mokslą, meną ir jį skleidė toliau. Tas buvo sąmoningai daroma, kad liktume valstiečių tauta. Visą laiką labai blogai, kai prievartos būdu kažkoks istorinio naratyvo sluoksnis užgniaužiamas ir sunaikinamas.

Mūsų istorija yra ir nuostabusis folkloras, ir valstiečio ryšys su gamta, bet lygiai taip pat yra ir tie žmonės, kurie statė bažnyčias ir iš Vakarų Europos nešė kultūrą, ir darė tą labai sėkmingai. Aš studentams dažnai sakau tokį vieną pavyzdį. Man asmeniškai tai yra didžiulio nacionalinio pasididžiavimo dalykas. Romoje dar nebaigta statyti pirmoji barokinio plano bažnyčia „Il Gesu“, o Radvila Našlaitėlis jau tokią pačią pagal naujausią, progresyviausią planą stato Nesvyžiuje, kažkur Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje vidury miškų, po poros metų – Šv. Kazimiero bažnyčią Vilniuje. Tai buvo karta, baigusi mokslus užsienyje, jie jautėsi tarp kitų Europos aristokratų kaip lygūs, turėjo ne tik ambicijų, bet ir skonį joms įgyvendinti, taip pat finansinių lėšų. Tai buvo tikrai įdomus, nuostabus periodas ir jis mūsų tautai turėtų būti įkvėpimo ir pasididžiavimo šaltinis.                  

- „Silva rerum“ knygose labai graži žydiška linija. Manau, kad daugeliui lietuvių yra labai sveika sužinoti arba prisiminti, kad žydų ir Lietuvos istorija nėra vien holokausto istorija, kad yra ilgamečio sugyvenimo istorija. Labai gražus ir svarbus suvokimas, kad žydai Lietuvoje, Vilniuje nebuvo įskiepytas laikinas svetimkūnis, tai buvo organiška Vilniaus savasties dalis.

- Ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Trečiojoje „Silva rerum“ žydų tema bus labai stipri, nes rašyti apie XVIII a. mūsų kraštuose ir nepaminėti žydų – tai tiesiog nepamatyti dramblio kambaryje, nes tai yra labai stipri visuomenės etninė grupė.

Be to, tuo metu kaip tik vyksta labai įdomūs pokyčiai būtent litvakiškoje žydų istorijoje. Mano knygoje tai yra Vilniaus Gaono jaunystės laikas ir jis ten šmėsteli kaip personažas, bet taip pat tai yra ir labai stipraus antisemitizmo formavimosi laikas. Patys žydai tuo metu irgi ieško ir apibrėžia savo vietą mūsų krašte tarp šitų didžiulių įtampų.

- Norėčiau dar nuklysti į pirmąją „Silva rerum“ ir paklausti apie labai tikroviškai aprašytas gatvių muštynes tarp Bironto kompanijos, tų ilgais plaukais, madingai apsirengusių, plačių pasaulietinių pažiūrų jaunuolių, ir skustagalvių, ašutinėmis virvėmis susijuosusių žiponus, su škaplieriais, siaurakakčių dogmatikų. Labai tikroviškos tos muštynių scenos. Jose atsispindi Jūsų asmeninė patirtis?

- Ne, neasmeninė patirtis, bet tiesiog tie du pradai – europietiškojo mąstymo ir labai nacionalistinio, fanatiško – mūsų istorijoje yra labai ryškūs. Netgi ir XVIII a., apie kurį kalbama naujausioje knygoje. Netgi sąmoningai pusė bajorijos rengėsi kontušais ir žiponais, o likusieji – visiškai europietiškai. Tarp tų dviejų įtampų visą laiką konstruojamas mūsų identitetas – tarp sarmatiškojo mito, kad esame vieninteliai, unikalūs, viską žinome geriausiai, esame kilę iš Adomo ir Ievos, ir platesnio pliuralistinio atsigręžimo į Europą, ėjimo koja kojon su Europos modernizacijos procesais, pagaliau su ta pačia mada. Tie du naratyvai ir tos dvi pasaulėžiūros mūsų istorijoje visą laiką yra labai aiškios.

O studentų muštynės – yra puikių mokslininkų studijų apie tai, kaip Vilniaus studentai ir akmenis pro bursų langus mėtydavo, ir apie kitas jų išdaigas. Tai laikais Vilniuje visi bijodavo studentų.   

- Žinodamas, kokią mokyklą baigėte, tai, manau, kad paauglystėje, jaunystėje šlifavote šaligatvius ir Senamiestyje, ir dabartiniame Gedimino prospekte, ir nesakykite, kad neužsiraudavote ant tų, kuriuos vadindavome urlaganais, montanomis ir panašiai.

- Na, stengiausi neužsirauti, bet visi žinojome, kad yra tokių personažų, kurių gatvėje geriau nesusitikti, ir, aišku, ten visko būdavo.

- O Birontą buvote sutikusi?

- O ne, su Birontu buvo labai keistai. Birontas buvo visiškai fiktyvus personažas, ir visiškai neseniai, praėjusiais metais, susipažinau su vienu britų intelektualu, kurio šaknys yra Abiejų Tautų Respublikoje – jis yra kilęs iš kilmingos lenkiškos giminės. Kai aš su juo pabendravau ir paskui pamačiau jo jaunystės nuotraukas, tai yra visiškas Birontas. Man tai buvo atgijęs personažas, labai keistas jausmas. Jo neatsiklaususi negaliu sakyti, kas jis toks, bet buvo toks keistas atpažinimo, deja vu jausmas.     

- Jo pagundoms būtumėte atsispyrusi?

- Nežinau, amžius truputėlį ne tas.

- „Daiktų miškas“ („Silva rerum“) ir „Dievų miškas“ – čia visiškai atsitiktinis sąskambis?

- Yra tam tikras žaismas. Aš apskritai mėgstu žaisti su intertekstais ir su literatūros, kultūros istorija. Aš nepretendavau parašyti „Dievų miško“, kuris, manau, yra genialus lietuvių literatūros kūrinys, turintis daug platesnę reikšmę nei vien lokali apie lietuvius ir Lietuvą, bet užgriebiantis labai svarbias bendražmogiškas gijas. Pagalvojau – „Dievų miško“ neparašysiu, tegul būna „Daiktų miškas“.   

Pokalbis vyko Vilniaus knygų mugėje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...