captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo susiję „Nokia“, „Formulė-1“ ir dirigentas Jukka-Pekka Saraste?

„Suomiškasis fenomenas stulbina“, – sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, pristatydamas kovo 31 d. LNOBT scenoje Vakarų Vokietijos radijo simfoninio orkestro koncertui diriguosiantį Jukka-Pekka Saraste.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

„Suomiškasis fenomenas stulbina“, – sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, pristatydamas kovo 31 d. LNOBT scenoje Vakarų Vokietijos radijo simfoninio orkestro koncertui diriguosiantį Jukka-Pekka Saraste.

Pasaulyje kalbama apie suomiškąjį fenomeną. Šalyje gyvena tik kiek daugiau nei penki milijonai gyventojų, tačiau visas pasaulis žino suomiškąją „Nokia“, sporto mėgėjai paminės ne vieną geriausią „Formulės-1“ ir ralio lenktynininką suomį, o žymiausiose įvairių kraštų klasikinės muzikos scenose diriguoja dešimtys puikių suomių dirigentų, rašoma pranešime spaudai.

Įtakingas muzikos žurnalas „Gramophone“ prieš keletą metų publikavo straipsnį „Kodėl tiek daug diriguojančių suomių?“. Dirigentas ir smuikininkas J.-P. Saraste yra vienas iš jų. Prie Kelno Vakarų Vokietijos radijo simfoninio orkestro pulto 2010 m. jis stojo jau turėdamas solidžią tarptautinę patirtį – buvo dirigavęs ir vadovavęs Suomijos radijo, Toronto ir BBC simfoniniams, Škotijos kameriniam, Oslo filharmonijos orkestrams. Dar 1983 m. Saraste drauge su kitu žymiu suomių dirigentu Esa-Pekka Salonenu įkūrė visame pasaulyje žinomą kamerinį orkestrą „Avanti!“. Tačiau muzikinę karjerą Saraste pradėjo grieždamas smuiku orkestre.

Pasak „Gramophone“ apžvalgininko Andrew Melloro, viena iš suomių dirigentų sėkmės priežasčių yra ta, jog jie visi prieš imdamiesi dirigento lazdelės grojo orkestruose kokiu nors instrumentu ir tokiu būdu natūraliai įsisavino bendradarbiavimo dvasią.

Ne tik J.-P. Saraste griežė smuiku, bet ir jo kurso draugai E.-P. Salonenas (dabartinis Londono filharmonijos orkestro vadovas) pūtė valtorną, Osmo Vänskä (Minesotos orkestro vadovas) – klarnetą. Altu griežė Sakari Oramo (Stokholmo Karališkosios filharmonijos vyriausiasis dirigentas), smuiku – Johnas Storgardsas (BBC filharmonijos orkestro vyriausiasis kviestinis dirigentas), violončele – Susanna Malkki („Ensemble Intercontemporain“ muzikos vadovė) ir Hannu Lintu (Suomijos radijo simfoninio orkestro vadovas).

Čia verta paminėti ir lietuvį Vytautą Lukočių, dirigavimą studijavusį Helsinkio Jeano Sibelijaus muzikos akademijoje, o savo kelią muzikoje pradėjusį nuo fortepijono.

Suomiškasis fenomenas pasaulio dirigavimo scenoje siejamas ir su garsaus pedagogo Jormo Panulos „nematoma ranka“. Visi minėti dirigentai – taip pat ir V. Lukočius – yra mokęsi pas šį įtakingą, talentų ieškotoju vadinamą dirigavimo meistrą. Tačiau, anot lietuvio, esmė yra ta, kad suomių mokymo sistema orientuota ne į autoriteto mėgdžiojimą, o į išprususios asmenybės ugdymą. „Su tavimi dirba keletas pedagogų, dirigavimo meistrų. Tu nesi vieno pedagogo augintinis. Jie sako ne kaip diriguoti, o ką diriguoti. Turi surasti savo kelią. Turbūt todėl kiekvienas suomių dirigentas – ryški asmenybė“, – pasakoja V. Lukočius.

Anot jo, vykdoma griežta atranka stojant studijuoti. „Yra keturi stojamųjų egzaminų turai. Norinčiųjų būna 200 iš viso pasaulio, priimami 40. Pirmajame ture – sudėtingas muzikinis diktantas, jei palieki bent vieną klaidą, iškrenti. Antrasis turas – instrumento, kuriuo groji, egzaminas. Diriguoji tik trečiajame ir ketvirtajame turuose. Studijuojant sudaromos plačios galimybės diriguoti Akademijos orkestrui, kuris yra tikrai aukšto lygio“, – aiškina V. Lukočius.

Tuo metu žurnalas „Gramophone“ vardija tokias suomių dirigentų sėkmę lemiančias savybes: visapusiškas muzikinis išsilavinimas, tautinis charakteris (tautos dvasioje „įsišaknijusi“ muzikinė kultūra), gera infrastruktūra ir darbštumas iki savimaršos.

Kovo 31 d. šias įžvalgas turėtų patvirtinti J.-P. Saraste LNOBT scenoje diriguojama jausminga romantinės muzikos programa – Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 2 ir Sergejaus Rachmaninovo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, c-moll. Solistė – Anna Vinnitskaja (fortepijonas).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...