captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: kaip į Lietuvą atkeliavo viduramžių euras?

Šiandien visa Lietuva kalba apie eurą, vieni pasisako už, kiti prieš. Daugelis iš mūsų prisimena įvairias pinigų reformas. Tačiau mažai kas žino, kad pirmąją mums žinomą pinigų reformą įvykdė ne kas kitas, o mūsų kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas.
Laidos „Istorijos detektyvai“ kadras.
Laidos „Istorijos detektyvai“ kadras.

Šiandien visa Lietuva kalba apie eurą, vieni pasisako už, kiti prieš. Daugelis iš mūsų prisimena įvairias pinigų reformas. Tačiau mažai kas žino, kad pirmąją mums žinomą pinigų reformą įvykdė ne kas kitas, o mūsų kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas.

Žinome, kad lietuviai buvo narsūs kariai. Tačiau mažiau žinome, kad jie puikiai išmanė, ką reiškia valstybės finansai. Be šito žinojimo tikrai nebūtų pasisekę sukurti didingos Lietuvos valstybės.

Lietuviški ilgieji pinigai

Lietuviai turėjo savo pinigus – vadinamuosius „ilguosius“. Tai buvo stambus pinigas. Kada jie atsirado? Artūras Dubonis atsako: „Jie datuojami XIII amžiuje. XIV amžiuje jie jau tikrai egzistuoja. Manoma, kad XII amžiuje jie buvo nukalti kitur vietiniams poreikiams tenkinti ir jais buvo atsiskaitoma už prekių didmenas.“

Atrodytų, jog tai primityvūs pinigai – pagaliukai. Tačiau kas taip galvoja, smarkiai klysta. Jie buvo integruoti į aiškią sistemą. „XIII amžiuje lietuviški pinigai įgyja konkretų svorį, kuris susieja juos su Gotlando, Rygos prekyba. Ir svoris yra maždaug panašus – nuo 104 iki 108 gramų. Tai rodo, kad lietuviai buvo orientuoti į skandinavišką prekybą per Rygą“, – sako A. Dubonis.

Kaip baltai su vikingais prekiavo?

Ši sistema mena senus, tikriausiai vikingų laikus. Su jais baltai ne tik kovojo, bet ir prekiavo. Apie tai pasakoja istorikas Artūras Mickevičius: „Kalbant apie žiemgalius įdomu tai, kad jie iškyla kaip prekiautojai. Mes neturime daug runų įrašų, kuriose būtų minimos baltų gentys, bet vos ne pusė iš turimų yra susiję būtent su Žiemgala arba žiemgaliais.

Vienas žinomiausių – XI a. įrašas, taip vadinamas Mervalos akmuo, kuriame mums svarbiausia dalis yra ta, kurioje minima, kad šis akmuo pastatytas Svenui, kuris dažnai plaukiojo į Žiemgalą ir gabeno brangias prekes. Dar vieną įrašą turime iš Sigtunos, kur rasta labai graži žalvarinė dėžutė su svarstyklėlių liekanomis, kurioje įrėžta, kad ši dėžutė gauta iš žiemgalių žmogaus. Toks apsikeitimas ženklais yra tikrai lygiaverčių partnerių pagarbos simbolis. Mažos svarstyklės, kurios skirtos sverti toli gražu ne grūdams, o brangiesiems metalams (sidabrui, auksui) svarstyti, rodo vikingų epochos prekiautojų aukščiausią lygį, ir čia atsiduria žiemgalių žmogus.“

Prekyba su skandinavais, gal kai kuriais atvejais ir draugystė lėmė, kad mūsų pinigų sistema buvo orientuota į Šiaurės Europą. Tai rodo ir archeologiniai tyrinėjimai.

„Kitas prekybai ir prekybiniams santykiams svarbus dalykas yra svarelių radimas gyvenvietėse ar palaidojimo vietose. Kiek žinau, juos mūsų archeologai bandė lyginti ir išsiaiškino, kad Lietuvoje rasti svareliai, jų svoriai, sistema yra labai artima rastiesiems Skandinavijoje, konkrečiai Centrinės Švedijos regionui. Be abejo, tai nereiškia, kad kiekvienas miligramas sutampa, bet nereikia pamiršti, kad pragulėję žemėje jie buvo veikiami korozijos ir kitų procesų.

Šie svareliai, juos sudėliojant nuo mažiausio iki didžiausio, labai stipriai koreliuoja tarpusavyje. Tai leidžia kalbėti, kad ne pati piniginė sistema, bet jos užuomazgos iš tiesų susiję su skandinavais. Nieko keisto, kad vėliau dėl menkų ryšių su Skandinavija įsigalėjo kontinentinės Europos sistema, bet pradiniame etape skandinaviškoji sistema, nors ir neįsitvirtino, bet X–XI a. suvaidino svarbų vaidmenį ir koreliacija yra labai aiški“, – sako A. Dubonis.

Tačiau XIII a. pab. – XIV a. pr. situacija pasikeitė. Lietuvos interesai nukrypo į Vidurio Europą. Reikėjo ne tik kardu mojuoti, ne tik diplomatinių sugebėjimų, bet taip pat vairuoti ir šalies ekonominį ūkį.

Lietuviški pinigai „pririšami“ prie „viduramžių euro“

Gediminui teko įgyvendinti milžiniškas reformas mūsų šalyje. Jis buvo tikras reformatorius. Alvydas Nikžentaitis komentuoja: „Nuo XIV a. pirmos pusės atsiranda raitininkai. Atsiranda pastovios pilių įgulos (anksčiau dominuoja pilių-slėptuvių tipas – žmonės ten bėga slėptis tik iškilus pavojui). Kitas svarbus momentas, susijęs su Vytenio ir Gedimino vardu – pirmųjų mūrinių pilių statyba. Šitam kontekste reikia paminėti Vilniaus pilį, Medininkus, Veliuonos pilį, kuri irgi yra statoma didžiojo kunigaikščio aplinkos rankomis.“

Gediminui rūpėjo ne tik kariniai dalykai, bet taip pat ir ekonominiai. Prekybai jis skyrė taip pat daug dėmesio.

„Galime sakyti, kad pirmoji tarpvalstybinė sutartis parašyta Mindaugo laikais. Bet kita vertus, matoma, kad ta sutartis su Livonijos Ordinu – Ordino rankų darbas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, lietuvių prekybinė sutartis su Livonija (1338 m.) – mes aiškiai matome, kad lietuvių pusė aktyviai dalyvauja. Mes matom, kad pirmieji rašto kultūros žingsniai į Lietuvą įžengė būtent Gedimino laikais – jeigu visą šitą dalyką laikysime modernizacijos rodikliu, tai, be abejo, Gedimino laikais Lietuvos visuomenė labai sparčiai modernėjo“, – svarsto A. Nikžentaitis.

Gediminas suprato, kad jo valstybė yra smarkiai pasikeitusi. Buvo įvykdyta lietuviškų pinigų reformą. Anot A. Dubonio, tai leidžia tvirtinti to meto aplinkybės, kurios paaiškėja sveriant lietuviškus pinigus: „Gediminas ir jo brolis yra susiję su pinigais, kurie vadinasi lietuvišku rubliu arba lietuvišku tribriauniu lydiniu. Jis turi labai konkretų svorį – 189 gramus ir pirmaisiais XIV amžiaus dešimtmečiais jis svėrė tiek, kiek 50 Prahos grašių.“

Taigi lietuviškas rublis buvo Vytenio ir Gedimino reformos vaisius. Jis reiškė, kad Lietuva orientuojasi į Vakarus. „Tai iš esmės nauja lietuviško pinigo reforma, kurią pradėjo vykdyti Vytenis. Matyti, kad Gediminas tai tęsė. Jie abu pririšo Lietuvos pinigų sistemą prie Prahos grašio. Tuo metu rytų vidurio Europoje tai buvo viena iš stipriausių valiutų, tų laikų euras“, – teigia A. Dubonis.

Kodėl tai darė Gediminas? Prisiminkime, jis rašė laiškus iš Vilniaus, kviesdamas amatininkus. Lietuvai reikėjo specialistų, kad ji sugebėtų išgyventi. Ir ne tik išgyventi, bet ir klestėti. O amatininkams reikėjo bažnyčių ir jiems lengvai atpažįstamos valiutos.

Tačiau lietuviškas rublis gyvavo labai neilgai. Greitai buvo pradėtos kalti monetos, kurios mums yra įprastos ir šiandien. Tačiau jos irgi buvo susietos su tuometiniu viduramžių Europos euru – Prahos grašiu: „Tas lietuviškas rublis, atitinkamai devalvuojant Prahos grašį, irgi po truputį buvo devalvuojamas prisitaikant, mažinant jo svorį, kol XIV a. lietuviškas tribriaunis lydinys svėrė 60 Prahos grašių.

Taigi matome, kaip gimė lietuviška kapa, susieta su Prahos grašiu ir jo devalvacijomis. Ir vėliau kiekvieną Prahos grašį sudarė dešimt pinigėlių, kurie svėrė apie vieną gramą, o to pinigėlio kalimas jau pradėtas per Jogailos krikštą 1387 metais ir tai tęsė Vytautas. Akivaizdu, kaip glaudžioje sąsajoje su pirkliais, su prekybos poreikiais buvo derinta lietuvių pinigų sistema su Praha“, – sako A. Dubonis.

Tai padėjo Lietuvai sustiprėti finansiškai. O kartu parodė, kad mūsų valdovai buvo ypatingai išmintingi. Tuo turėtume ir didžiuotis. Ir šios išminties nereikėtų pamiršti šiandienos politikams.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį 21.45 min. per LRT televiziją.


 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...