captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dingusio Kauno paslaptys: kauniečiai laidoti išsižioję, mėgo alų ir muštynes

Kodėl viduramžių Kaune žmonės laidoti išsižioję? Kokiomis ligomis sirgo? Kodėl pirmenybę teikė alui? Kas rodo, kad dažnai mušėsi? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų naujoje knygoje atsako 30 metų Kauną tyrinėjantis archeologas Mindaugas Bertašius.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kodėl viduramžių Kaune žmonės laidoti išsižioję? Kokiomis ligomis sirgo? Kodėl pirmenybę teikė alui? Kas rodo, kad dažnai mušėsi? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų naujoje knygoje atsako 30 metų Kauną tyrinėjantis archeologas Mindaugas Bertašius.

Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojo teigimu, griežtai planuoto Kauno pirmuosius mūrinius pastatus statė ne lietuviai, o samdyti užsieniečiai.

„Lietuviai tik vėliau to išmoko iš svetimšalių“, – teigė „Knygų mugėje“ pristatytos studijos „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“ autorius, pridurdamas, jog gerai paieškoję dar galime rasti dingusio Kauno fragmentų.

Iš kaulų deformacijų sprendžia apie apavą

Apibendrindamas negausius palaikų tyrimus, mokslininkas papasakojo daug įdomaus apie viduramžių kauniečius.

„Radome nemažai vaikų palaikų, iš kurių matyti, jog daug jų sirgo skorbutu. Mane tai nustebino – atrodo, miesto klestėjimo laikotarpis 17 a., o pasirodo, vaikams stigo maisto“, – pateikė pavyzdį archeologas.

Atkasti suaugusiųjų palaikai – su stipriai osteoporozės, osteochondrozės pažeistomis galūnėmis. Archeologo teigimu, kai kurios deformacijos atsirado dėl prasto apavo.

„Kitas deformacijas lėmė sunkių nešulių nešiojimas. Tendencijas sustiprino prasta maisto kokybė. Taigi, archeologiniai tyrimai rodo, kad tuomet buitis buvo skurdesnė, negu galima įsivaizduoti“, – sakė knygos apie dingusį Kauną autorius.

Dažnai mušėsi

M. Bertašius atkreipė dėmesį į vyrų palaikus. Kaulų sužalojimai, kirčiais paženklinti veidai rodo, kad viduramžių Kaune muštynės ir santykių aiškinimaisi buvo pakankamai dažni.

„Juokaujant galima sakyti, kad tam įtakos turėjo ir žmonių fiziniame kūne ženklus paliko alus. Jis lemdavo ir muštynes, nesutarimus, barnius, kurie ne visada baigdavosi taikiai“, – komentavo mokslininkas.

Tai, kad viduramžiais Kaune žmonės gėrė daug alaus, M. Bertašiaus teigimu, rodo bravorų gausa.

„Matyti, kad čia jis buvo gaminamas, verdamas ir tikriausiai turėdavo būti vietoje geriamas, nes alų eksportuoti būtų buvę sunku – visi jį gamindavosi, ypač Hanzos sąjungos miestuose. Todėl jei eksportavo, tik labai geros kokybės, o prastesnės – čia išgerdavo“, – mano archeologas.

Gerti vandenį – nesveika

Cituodamas kitų kraštų palyginamąsias istorines žinias, knygos autorius sakė, jog tuomet buvo manoma, jog vandenį gerti nesveika – sveika gerti alų, kuris yra tikras gėrimas ir net geriau už vandenį malšina troškulį.

„Toks požiūris taip pat prisidėjo prie alaus populiarumo viduramžių Kaune“, – sakė mokslininkas.

Paklaustas, kodėl viduramžiais kauniečiai laidoti išsižioję, M. Bertašius atkreipė dėmesį, jog tarybiniais laikais daug kapų išvažiavo su ekskavatoriais, todėl turima per mažai žinių, kad būtų galima daryti rimtas išvadas. Tačiau, „remiantis bendraisiais tokio laidojimo būdo aiškinimais, taip laidota, kad sielai būtų lengviau palikti kūną“.

Kauno miestietiškumo ženklai

Archeologo žodžiais, labiausiai miestiškumą atspindi statybos, pastatai, jų interjerai. „Knygoje rašau apie tai, kad Kauno miestelėno name buvo rasta netgi 16 a. marmurinių itališkų skulptūrų kolekcija. Apie tokią negirdėjau netgi Valdovų rūmuose“, – pateikė pavyzdį M. Bertašius.

Archeologo žodžiais, tai puikus pavyzdys apie miestiečių interesus, ryšius, domėjimąsi naujovėmis. Kasinėjant Kauną taip pat randama žaidimų, kuriais žaista miestuose – šaškių, šachmatų, kitų.

Kur šiandien ieškoti viduramžių Kauno dvasios?

DELFI mokslininko klausė – kokia dabartinė Kauno vieta geriausiai atspindi dingusį viduramžių Kauną?

Anot M. Bertašiaus, tokių vietelių dar yra, „galima eiti, ieškoti, žiūrėti ir gal ne visas vaizdas, bet detalės padės atkurti dingusio Kauno vaizdą“. Visų pirma, tai senosios miesto bažnyčios, vienas kitas likęs pastatas.

„Man asmeniškai piimtinesni išlikę nerestauruoti. Pavyzdžiui, buvusi Neries gatvelė, kurią dabar mažai kas žino. Reikia eiti, ieškoti jos per kiemus ir atrasi vienaaukščių ir dviaukščių 16 a. antrosios pusės pastatų frontonus, įmūrytus keturaukščiame name. Žinoma, galima žvelgti ir į restauruotus pastatus – Perkūno namus, kitus“, – sakė mokslininkas.

Trečdalis gyventojų kalbėjo vokiškai

Viduramžių Kauno paveiksle knygos autorius visų pirma matytų didžiules gotikines bažnyčias, kurios ir dabar išsiskiria savo didybe, o tuomet dar įspūdingiau atrodė mažų medinukų fone.

Kaip rašo autorius, anuomet tas kontrastas upe į Kauną atvykstantiems žmonėms darydavo didžiulį įspūdį.

„Iš archeologijos mažai ką galėtume pasakyti apie tautinę viduramžių Kauno sudėtį. Tačiau istoriniai duomenys rodo, kad apie trečdalis Kauno gyventojų buvo vokiškai kalbantys. Jie ir buvo pagrindiniai miestietiškos kultūros nešėjai. Kita dalis gyventojų buvo vietiniai, iš apylinkių atvykę ir Kaune įsikūrę žmonės“, – pasakojo M. Bertašius.

Archeologo žodžiais, staigus tam tikrų tipų keramikos plitimas didžiulėje teritorijoje liudija, kad atvykėlių buvo tikrai nemažai ir kad kurdamiesi Kaune jie visam miestui uždavė vakarietišką toną.

„Jeigu ne vokiškai kalbantys Kauno gyventojai, vietiniai taip greitai nebūtų perėmę naujienų ir taip greitai nebūtų pradėję mėgdžioti. Ypač tai matyti statybose, kur buvo perimamos, diegiamos ir plito vakarietiškos tradicijos“, – pasakojo archeologas.

Nuo kada Kaunas – miestas

Pasak M. Bertašiaus, apie Kauną, kaip miestą, galima kalbėti jau nuo 1048-ųjų, kai Kaunui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Archeologinė medžiaga, leidžianti spėti apie Kauno miestietiškumą, siekią 14 a. pabaigą.

Akcentuodamas aiškų Kauno planą, archeologas pabrėžė, kad miesto plėtra buvo labai tvarkinga ir nuosekli. „Pirmiausia atsirado vieta prekybvietei – Rotušės aikštėje. Pati rotušė atsirado žymiai vėliau. Iš anksto buvo suplanuotos ir kilo bažnyčios“, - pristatydamas leidinį sakė archeologas.

Europoje planuotų miestų statybos vyko keliais šimtmečiais anksčiau, tad Kauną M. Bertašius vadina „vienu iš paskutinių tos bangos dalyvių, kai mažai apgyvendintoje teritorijoje iškilo planuotas miestas“.

Knygoje „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“, pristatomas tuometinis miesto reljefas, patraukliai pateikiami archeologiniai, istoriniai duomenys.

Jų iš tiesų gausu, nes Kauno senamiestis – vienas geriausiai ištirtų Lietuvos miestų.

Po grindiniu – medinis gatvės pamatas

Archeologinė medžiaga patvirtina: miesto planavimas vyko nuo XV a. pradžios . XV–XVII a. Kaunas ne tik sparčiai kūrėsi, bet ir keitėsi.

Dabartinė Vilniaus gatvė, istoriniuose dokumentuose vadinta Didžiąja Vilniaus gatve, šiandien neįsivaizduojama be akmeninio grindinio, tačiau po juo slypi dar senesnis – medinis – gatvės pamatas.

Archeologai atrado, jog atkarpa tarp M. Daukšos ir Mapų gatvių buvo klota rąstais, o krašte buvo įrengtas apie keturių metrų pločio lentinis šaligatvis.

Plečiantis miestui „medinę architektūrą“ keitė mūrinė, pastatų tankumas didėjo, apgyvendinama teritorija plėtėsi.

Senojoje miesto dalyje tarp Nemuno ir Neries aplink miesto aikštę kūrėsi vis daugiau pirklių.

Miesto riba – prie dabartinio Muzikinio teatro

Archeologų duomenimis, iki XVII a. pradžios miesto ribą žymėjo prie dabartinio Muzikinio teatro iškilusi miesto siena. Šiandien jos telikę likučiai.

Svarbiausi miesto taškai buvo bažnyčios, prie kurių vykdavo susibūrimai, šventės. Miestelėnai laidoti taip pat prie bažnyčių – kapinėse, šventoriuose. Sakralinių pastatų kriptose ar po grindimis amžino poilsio atguldavo diduomenė.

Viduramžiais pagal tam tikrą tvarką statytos bažnyčios tapdavo miesto dominantėmis. Pavyzdžiui, Šv. Jurgio bažnyčia atplaukiantiems Nemunu nuo Baltijos jūros buvo kaip švyturys, rodantis kelią į miestą.

Kaip pabrėžia knygos autorius, tuometiniai miesto statytojai siekė vieningo, darnaus stiliaus. Buvo investuojama į tai, kad Kaune įsikurtų žmonės, galintys išlaikyti pasatus, tinkamai prižiūrėtų aplinką.

Pavyzdžiui, buvo reikalavimas apleistą ar netinkamai naudojamą, griūnantį pastatą perleistas kitiems savininkams, kurie gali juo pasirūpinti.

Damos sekė madą

Archeologai drabužių randa nedaug, tačiau iš rastųjų galima spręsti apie jų kokybę. Kai kurie apdarai siuvinėti net aukso siūlais.

Kad Kauno damos sekė madą, knygos autorius sprendžia ir iš apavo. Rasti batai – renesansinio stiliaus, bukomis, grakščiai formuotomis noselėmis.

Mados pojūtį ir norą neatsilikti nuo Vakarų rodo ir keramikiniai papuošimai naudoti namų puošyboje, dekoruojant krosnis. Viduramžių kauniečių kasdienybė buvo skurdi, bet miestiečiai stengdavosi ją papuošti prabangiomis detalėmis, nebuvo abejingi vakarietiškoms naujienomis ir išradimams.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...