captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Budraitis: mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį

„Net nemačiau, kaip užaugo mano vaikai – visą laiką filmavausi“, – prisipažįsta Juozas Budraitis, kadaise studijavęs teisę, bet teisininku taip ir netapęs. Prieš keletą dienų jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

„Net nemačiau, kaip užaugo mano vaikai – visą laiką filmavausi“, – prisipažįsta Juozas Budraitis, kadaise studijavęs teisę, bet teisininku taip ir netapęs. Prieš keletą dienų jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

Viskas prasidėjo nuo epizodo filme „Kai susilieja upės“ 1961 metais. Paskui Vytautas Žalakevičius jį pakvietė į filmą „Niekas nenorėjo mirti“. O po 1973 metais sukurto vaidmens Rodiono Nachapetovo filmo „Su tavimi ir be tavęs“ tuometės Sovietų Sąjungos moterys užpylė jį meilės laiškais. Buvo ir tokių, kuriuos atvykdavo su lagaminais gyventi kartu.

Dabar J. Budraitis jau treji metai, kai grįžęs į Vilnių, vaidina teatre, o prieš tai 14 metų praleido Maskvoje eidamas Lietuvos kultūros atašė Rusijoje pareigas.

– Ar prisimenate Maskvą? – klausė 73 metų aktoriaus Rusijos laikraščio „Moskovskij komsomolec“ korespondentė Svetlana Chochriakova dar praėjusių metų pabaigoje, iki paskelbiant kandidatus į Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus.

– Labai turiningas laikotarpis. Jei vertinčiau pagal darbo intensyvumą, keliones, emocinius proveržius, vargu ar dar kur nors galėjau taip nugyventi 14 metų. Niekada nesitikėjau, kad galiu suburti daugiau kaip tris žmones vienoje vietoje, bet rengiau mokslines konferencijas, kuriose dalyvaudavo 50 profesorių iš įvairių pasaulio šalių, leidau lietuvių autorių knygas, surasdavau vertėjų, gaudavau pinigų.

Kai konferencijos, skirtos mano mylimam poetui Jurgiui Baltrušaičiui, knygelė išvydo dienos šviesą, išgyvenau katarsį, kokio nepajusdavau net dirbdamas teatre.

– Ko jus išmokė diplomatinis darbas?

– Išmokau daug kalbėti ir sykiu nieko nepasakyti. Tai irgi menas. Aš nešniukštinėjau slaptos informacijos. Mane domino viskas, kas susiję su kultūra. Pagal protokolą turėjau atidirbti trejus metus. Keitėsi ministrai, prezidentai, ambasadoriai, bet mane vis įkalbinėdavo likti dar vieną kadenciją. Taip nepastebimai ir praėjo 14 metų. Jau dešimtaisiais savo karjeros metais pasakiau, kad tikrai išvyksiu. Bet atėjo naujas ministras ir įkalbėjo likti.

– Pačiam norėjosi grįžti namo?

– Žinoma! Juk visą laiką gyvenau įtemptais nervais. Ėmiau pavargti. Ilgėjausi Lietuvos gamtos, draugų, kurie vienas po kito ėmė palikti šį pasaulį. Skubėjau namo. Tačiau sugrįžau tik po 14 metų. Manau, kad per vėlai. Reikėjo anksčiau.

– Jūs su žmona gyvenote Maskvoje, o vaikai liko Lietuvoje?

– Mano vaikai savarankiški, dėl jų nesijaudinau. Žinojau, kad deramai išauklėti, nėra ko bijoti. Tik ilgėjausi. Aš juk apskritai nemačiau, kaip vaikai užaugo. Kai gimė sūnus, filmavausi. Žiūriu – jis paaugo. Jau kažkokiame filme su manimi nusifilmavo.

Po to gimė duktė. Paėmiau ant rankų ir nustėrau – nemačiau, kaip ji augo. Atvyksti iš filmavimo, panešioji ir vėl išvyksti. Vaikai užaugo be manęs, ir dėl to labiausiai apgailestauju. Juk brangiausia žmogui – matyti, kaip jie auga, būti kartu, perteikti savo gyvenimo sampratą... Nors jie mane myli. Aš dėl jų nerimaudavau, dažnai sugrįždavau, bet viso to per maža. Svarbu panešioti mažą mergaitę, matyti, kaip ji tampa paaugle. Tokio amžiaus jie juk šokinėja kaip ožiukai.

Jūsų sūnus Martynas – Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. O ką veikia duktė?

– Atkalbinėjau sūnų nuo šio posto visomis išgalėmis. Pats buvau Teatro sąjungos pirmininkas, žinau, kas yra aktoriai. Mano sūnus kadaise su savo draugu Oskaru Koršunovu įkūrė teatrą. Štai ir būtų puoselėjęs savo kūdikį. Kam dar kito teatro? Bet per trejus metus su bendraminčiais ištempė teatrą iš duobės. Žmonės buvo atpratę nuo rimto repertuaro, o dabar ten rodomi ne niekeliai, o rimti spektakliai. Duktė Justina baigė psichologiją Londono universitete, dėstė. Po to metė darbą. Didelis krūvis. Ji moka keletą kalbų: lietuvių, rusų, italų, anglų. Vyras pakankamai uždirba.

– Jis lietuvis?

– Taip. Jie kartu išvyko studijuoti. Jis Londone su pagyrimu baigė ekonomikos mokyklą. Jie ten jau septynerius metus gyvena.

– Vadinasi, sūnų užkrėtėte meno virusu, o mergina atsilaikė?

– Ne, duktė netgi arčiau meno. Nuo ketverių metų tokius paveikslus piešdavo! Dailininkai stebėjosi jos natiurmortais, siūlė leisti į dailės mokyklą. Bet mes tai padarėme per anksti. Duktė dar buvo per maža. Vyresnės mergaitės pradėjo iš jos šaipytis, sakyti, kad ji blogai piešia. Ir Justina pareiškė: nevaikščiosiu ten. Niekas nesugebėjo jos perkalbėti. Ji apskritai nustojo piešti. Užtat dabar kuria gražius papuošalus, eksponavo juos tarptautinėje bižuterijos parodoje Londone. Atsirado aukštuomenės damų, kurios prašo ką nors sukurti joms.

– O kas vertė jus tiek daug dirbti?

– Ne tik atlygis. Jo man pakako. Tam, kad sovietiniais laikais galėtum be rūpesčių gyventi, užtekdavo dviejų filmų per metus. Uždirbdavai kaip akademikas. Tačiau gynė smalsumas. Štai atsirado koprodukcija su Japonija – kaip nevykti. O štai Levas Kulidžanovas filmuoja Paryžiuje. Vėlgi – kokie žmonės! Norėjosi pabendrauti.

Filmavimo aikštelė traukė savo kvapu, atmosfera, be kurios gyvenimas tapdavo beprasmis. Kai galėdavau, pasiimdavau žmoną, vaikus. Stengdavausi kuo dažniau būti kartu su jais.

Štai neseniai radau mažo sūnaus dienoraščio puslapius: „Tėtis sakė, kad arkliu pakinkytu vežimu važiuosime per visą Lietuvą. Greitai važiuosime.“ Mane tai labai sujaudino. Žvilgtelėjau į stalčių, priverstą visokio šlamšto, ir radau štai šitą lapelį. Perskaičiau ir uždariau stalčių. Kai manęs nebebus, kas nors visada tai išmes kaip nereikalingą šlamštą. Bet man tai turtas. Pieštukas, sena juosta, liniuotė...

– Štai jums ir paspirtis vaidinant spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ pagal Samuelį Beckettą.

– Taip, „Paskutinę Krepo juostą“ pastatėme su režisieriumi O. Koršunovu.

– Ar nuo to laiko, kai išvykote iš Maskvos, sumažėjo įdomių pasiūlymų?

– Kokių gali būti pasiūlymų man, senam žmogui? Nebent kam nors prireiks senuko, besikapstančio darže ir pamokslaujančio vaikui. Herojų vaidinti nebegaliu. Tiesa, Clintas Eastwoodas ir būdamas 70–ies juos vaidina. Aš padėties nedramatizuoju. Kadaise daug dirbau, ačiū Dievui, gyvenau įdomiai, susipažinau su daugeliu žmonių. Dabar važiuosiu į kaimą, žiūrėsiu pro langą. Išlįs saulė – pasivaikščiosiu.

Kartais vakare išvažiuoju savo visureigius per laukus, pelkes, nakvoju lauke, anksti ryte prabundu, kol švinta. Pastatau fotoaparato stovą, laukiu, kol pradeda ryškėti gamtos kontūrai, iš niekur išnyra daiktų fragmentai. Koks malonumas visa tai fotografuoti, klausytis visų Dievo kūrinių balsų. Ne mažesnis malonumas nei filmuotis kine.

Viešumas būna apgaulingas. Sako gražius žodžius, o iš tikrųjų galvoja visai ką kita. Rasti tikros žmogiškos šilumos ne taip lengva.

– Daugumai žmonių trūksta bendravimo.

– Čia ir yra esmė. Aukštųjų technologijų amžiuje žmonės tolsta vieni nuo kitų. Niekas neturi laiko, visi skuba. Akyse monetos sukasi. Gyvenimas yra gyvenimas. Svarbiausia, kad nieko neskaudėtų, artimieji būtų sveiki ir džiaugtųsi gyvenimu. Aš turiu viską, kad sielai būtų gera.

Ar neatsitiks, kad be nuolatinio darbo teks vargti?

– Nemanau. Kai griebi, visada norisi vis daugiau ir daugiau. O ar tau tiek reikia? Žmogui nedaug reikia. Aišku, nenoriu atrodyti kaip idiotas, kuriam visada viskas gerai. Norėtųsi dar ką nors padaryti.

Sklando daug legendų apie tai, kaip jus kvietė filmuotis didysis Michelangelo Antonioni, bet jūsų neišleido iš SSRS. O kaip buvo iš tikrųjų?

– Istoriją išpūtė, nors aš apie tai mažai kalbėjau. M. Antonioni, kiek žinau iš jo interviu čekų žurnalui, atvyko į Prahą ieškoti aktoriaus Budraičio. Jis pamatė Romoje SSRS ir Čekoslovakijos kinematografininkų filmą „Lanfiero kolonija“. Ten buvo mano stambus planas, panašus į reklaminį portretą. M. Antonioni, kaip jis pats sakė, mintyse ieškojo kaip tik tokio tipo aktoriaus. Netgi partnerė jau buvo – prancūzų aktorė Dominique Sanda. Tačiau to italų ir brazilų filmo M. Antonioni taip ir nesukūrė. Čekiškai jis vadinosi „Technicki sladko“. Matyt, „Techniškai saldu“ – apie tam tikrą žmonių savitarpio santykių struktūrą, tokią ypatingą meilę.

Apie 1972–1973 metus M. Antonioni man skambino į Vilnių, klausė, kada galėsiu atvykti į Romą. Bendravome per vertėją – M. Antonioni kalbėjo itališkai. Atsakiau, kad pasirengęs nors ir dabar, bet priklausau nuo Valstybinio kinematografijos komiteto. Jis pasakė: „Užsiimsime tuo.“

Vėliau mes pasimatėme Maskvos kino festivalyje. Važiavome tuo pačiu didžiuliu viešbučio liftu. Pajutau, kad kažkas į mane įsistebeilijęs. Supratau, kad M. Antonioni. Jo veidas buvo išraižytas daugybės smulkių raukšlelių kaip V. Žalakevičiaus. Išėjome iš lifto. Prie manęs priėjo vertėjas ir pasakė, jog ponas M. Antonioni apgailestauja, kad taip ir neįvyko mūsų susitikimas, kad iškilo neįveikiamų kliūčių, sutrukdžiusių įgyvendinti tai, ko jis norėjo. Jis pakeitė savo planus, pradėjo kurti ką kita.

Sovietiniai valdininkai tuomet paprašė jo scenarijaus. Jis atsakė, kad scenarijaus nėra, viskas galvoje. Kodėl jis turėtų jį kam nors duoti? O sovietiniai valdininkai geranoriškumu negarsėjo. Iš karto pareiškė, kad J.Budraitis – labai užsiėmęs aktorius. Ir Inokentijaus Smoktunovskio neišleido, o Tatjanai Samoilovai neleido filmuotis net Vengrijoje.

Vengrų režisierius Miklošas Jancso mane norėjo filmuoti – neišleido. O po to buvo statomas Šveicarijos, Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos bendras filmas – prodiuseriai vos ne su šautuvu reikalavo manęs pasirašyti kontraktą. Aš aiškinau, kad pasirašęs nebegalėsiu grįžti į SSRS. Turėsiu iš neutralios Šveicarijos vykti į kokią nors NATO šalį ir prašyti politinio prieglobsčio.

– Nesiryžote rizikuoti?

– Negalėjau to daryti. Namuose laukė vaikai. Galėjau pabėgti, kai ilgai laukiau lėktuvo Kanados oro uoste: prieiti prie policininko ir pasakyti, kad noriu politinio prieglobsčio.

Kartą Singapūre su žmona ėjome pro JAV ambasadą. Pajuokavau: „Vita, einam į ambasadą ir pasakom, kad prašome politinio prieglobsčio.“ Ji atsakė: „O vaikai?“ Taip, vaikų būtume daugiau nebepamatę. O ir tėvus būtų užtampę. Be to, aš maniau taip: kur gimei, ten ir turi gyventi, kad ir kas būtų.

Mano dėdė pabėgo 1944 metais. Ir mano tėvas bėgo kartu su vaikais. Aš vežime gulėjau. Tačiau pasienyje jie atsisveikino ir tėvas su mumis grįžo namo.

– Kaip susiklostė jūsų dėdės likimas?

– Visą gyvenimą jis praleido Manhatene. Iš pradžių įsikūrė Brukline, buvo sunku. Pėsčiomis vaikščiojo į darbą. Nepirkdamas metro bilieto 15 centų sutaupydavo ryte, 15 – vakare. Užtekdavo visos šeimos vakarienei. Pinigai juk kitokie buvo. Susirado apleistą namą, jame gyveno. Dėdė mokėjo angliškai, jis buvo teisininkas. Vėliau patobulino kalbą, įstojo į universiteto chemijos fakultetą, dirbo garsiojoje farmacijos bendrovėje „Pfizer“, ėjo ten vadovaujamas pareigas. O tėvą dėl to tampė. Vieno gyvenimas kilo aukštyn, kito – priešinga kryptimi.

– Bet juk nepasodino?

– Mes pabėgome. Tėvo vos neištrėmė į Sibirą. Mano motinos brolį ištrėmė į Intą, ten jis ir žuvo. Senelį sušaudė tiesiog kieme.

– Dėl jūsų dėdės išvykimo?

– Ne. Senelis buvo turtingas žmogus. Mano motina kilusi iš dvarininkų šeimos. Jie turėjo daug žemės, gyveno turtingai. Bet atėjo kareiviai, pastatė senelį prie sienos ir patiesė.

Pas tėvą būtų atėję 1947 metais, kai suaktyvėjo deportacijos. Bet mūsų name Klaipėdoje gyveno enkavėdistas. Jam patiko mano tėvas, geros širdies žmogus, todėl įspėjo: „Budraiti, bėk! Šiandien naktį tave išveš su visa šeima.“ Pabėgome. Taip ir blaškėmės po Lietuvą, kol Nikitos Chruščiovo laikais gyvenimas stabilizavosi.

O kaip susiklostė jūsų pusseserių ir pusbrolių likimas Amerikoje?

– Pusbrolis dirbo vienoje garsioje JAV aviakompanijoje, ėjo ten aukštas pareigas. Jo sūnus iš pradžių studijavo politikos mokslus, vėliau – aktorystę. Ryšius užmezgėme praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, bet vėliau jie vėl nutrūko. Mano tėvas apskritai manė, kad jo brolis žuvo.

Aš į JAV nuvykau 1990 metais ir nė nemaniau, kad susitiksiu su giminaičiais. Kai buvau Niujorke, staiga skambutis: „Tai Juozas Budraitis? Tai Juozas Budraitis.“ Niekaip negaliu suprasti, kas yra: „Taip, aš Juozas Budraitis. O kas jūs?“ Vėl girdžiu: „Aš Juozas Budraitis.“ Pasirodė, kad tai mano tėvo brolis. Pamatė lietuviškame laikraštyje Budraičio pavardę, sužinojo, kaip mane rasti. Tuo metu jis jau buvo senas. Jis mirė sulaukęs 96-erių prieš trejus metus. Tuo metu mano tėvo jau nebuvo gyvo. Jis mirė palyginti anksti 76 metų. Kai nuvykau pas dėdę, bijojau į jį net akis pakelti – toks panašus buvo į mano tėvą. Kalbėjomės visą naktį.

– Kokia šeimos drama!

– Nematau tragedijos. Kol mažas, viskas praeina: paliūdėjai, vėl juokiesi, bėgioji, eini į mokyklą. Tai dabar pradedi viską apibendrinti ir analizuoti. O tuomet gyvenome, karą žaidėme, pešėmės, mergaites įsimylėdavome. Gyvenimas, viena vertus, paprastas ir linksmas, kita vertus, turi visai kitą atspalvį.

Beveik kiekvieno lietuvio tokia istorija. Vieni buvo deportuoti, kiti nužudyti. Tie, kurie grįžo iš Sibiro, kur kas geriau supranta gyvenimą negu tie, kurie persidažė. Buvo komunistai ir staiga tapo demokratai. Kai kam grąžino valdas, kurių neturėjo. Mums taip pat kai ką grąžino. Bet mes penki vaikai, pasidalijome. Aš paėmiau du hektarus žemės, kurioje stovėjo gimtasis namelis. Tiesa, jį nugriovė per melioraciją. Apsodinu tą vietą ąžuolais. Daugiau žemės man nereikia. Ką su ja veiksiu?

– Jūs pasakojate apie tokius sunkius dalykus, o išlieka ramybės pojūtis.

– O kaip kitaip? Jei pyksi, kas nuo to pasikeis? Ir taip aplinkui daug negatyvo. Žmonės pamiršta, kad patys pasens, kad jie turi vaikų, kad gali susirgti. Na gerai, turėsi ežerą, pasistatysi ten vasarnamį. Vis tiek daugiau neapžiosi. Gamta apskritai nemokama. Aš išvažiuoju savo visureigiu ir visa erdvė mano. Nereikia tingėti anksti atsikelti, kad pamatytum, kaip bunda gamta.

Man patinka namuose sėdėti patamsyje, neįjungiant šviesos, ir žiūrėti, kaip pradeda švisti, kaip išnyra stalo kampas, iš pradžių vos vos, o po to vis daugiau ir daugiau. Tarsi iš naujo gimsti. Mes kažkur skubame, ir viskas praeina pro šalį. Per šurmulį nematome tikrojo gyvenimo. Džiaugiuosi, kad mano vaikai tai supranta.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...