captcha

Jūsų klausimas priimtas

Atidaryta paroda, skirta Vilniaus Mamoničių spaustuvei

LMA Vrublevskių bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Vilniaus Mamoničių spaustuvei. Parodos rengėja – Dalia Bikauskienė.
Trečiojo Lietuvos Statuto antraštinis lapas. Saugomas LMAVB RS F264–1230, organizatorių nuotr.
Trečiojo Lietuvos Statuto antraštinis lapas. Saugomas LMAVB RS F264–1230, organizatorių nuotr.

LMA Vrublevskių bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Vilniaus Mamoničių spaustuvei. Parodos rengėja – Dalia Bikauskienė.

Šiais metais sukanka 440 metų nuo to laiko, kai Vilniuje veiklą pradėjo Mamoničių namų spaustuvė. Tai antroji Vilniaus spaustuvė po Pranciškaus Skorinos, rašoma pranešime spaudai.

Spaustuvė veikė 1574–1624, beveik 50 metų, su pertrauka 1577–1582 metais. Buvo įsikūrusi pirklių Lukos, Kuzmos ir jo sūnaus Leono Mamoničių namuose ir išlaikoma jų lėšomis.

1582–1601 spaustuvei vadovavo Luka ir Kuzma, nuo 1607 – Leonas. Spaustuvininkais dirbo iš Maskvos atvykę P. T. Mstislavecas (1574–1576), V. Haraburda (1582), Grinius Ivanovičius (1582–1583).

1624 pasirodė paskutinis spaustuvės leidinys, 1628 metais ją perėmė unitai bazilijonai. 

Pranciškaus Skorinos pradėtą knygų leidybą tame pačiame Didžiosios gatvės 19-ame name tęsė spaustuvininkas Piotras Timofejevičius Mstislavecas. Pats pastatas tuo metu jau priklausė pirkliui, Vilniaus burmistrui Lukai Mamoničiui. Jo brolis Kuzma Mamoničius, pasinaudojęs Zareckių finansine pagalba, pastate 1574 metais įkūrė spaustuvę.

Kaip rašo A. R. Čaplinskas knygoje „Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė“, pastatas buvęs prie Vilniaus turgavietės priešais tamsiąsias krautuvėles, kurios einant iš Rotušės į Pilį yra kairėje pusėje. Per porą metų Mamoničių spaustuvė išspausdino tris knygas: „Четвероевнгелие напрестольное“, „Псалтирь“ ir „Часослов“. Vėliau, kilus konfliktui tarp spaustuvininko ir savininkų, Vilniaus magistrato teismas 1576 metais nutarė visus neparduotus leidinius palikti Mamoničiams, o spaustuvės įrangą – Mstislavecui.

Veiklai sustojus, tik po penkerių metų Mamoničiai pasikvietė Ivano Fiodorovo pameistrį Grinių, kuris pagamino du rusiškus šriftus. Griniui išvykus, į jo vietą pakviestas bajoras Vasilijus Haraburda. 1586 m. kovo 13 d. gavus Stepono Batoro privilegiją spausdinti knygas graikų ir rusų kalbomis, spaustuvės veikla įsisiūbavo. Kasmet buvo išleidžiama po vieną–tris knygas. 1588 metais imta leisti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Statutą, 1586-aisiais – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuostatus, valdovo įsakus, mokslui skirtus elementorius, 1591-aisiais pasirodo pirmoji pasaulietinė Slavų kalbos gramatika. Visi leidiniai kruopščiai rengiami, estetiški, originaliai iliustruoti.

Mamoničių namų spaustuvės knygos buvo platinamos LDK ir Rusijoje (Maskvoje). Nors nuo pat pradžių broliai Mamoničiai stengėsi, kad jų spaustuvė būtų vienintelė, leidžianti stačiatikių bažnytines knygas, bet su jais gana sėkmingai konkuravo Šv. Dvasios brolijos spaustuvė, leidusi panašaus pobūdžio knygas. Šiuo laikotarpiu buvo išspausdintos 44 knygos, iš jų 35 – gudų ir 9 – lenkų kalbomis. Dauguma šių knygų – religinio, tik 16 – pasaulietinio turinio.

Kitas Mamoničių namų spaustuvės etapas prasideda 1607 metais, kai po brolių mirties (1606 prieš birželio 11 mirė Luka, o 1607 liepos 16 – Kuzma) spaustuvę perima pastarojo sūnus Leonas. Jis spausdino polemines, propagandines, aiškinančias Rytų ir Vakarų bažnyčių unijos svarbą, knygas. Nenorėdamas prarasti ir Maskvos rinkos, spausdino ir stačiatikiams. Kai 1614 jam suteikiamas karališkojo tipografo titulas, imasi leisti oficialius raštus lenkų kalba. Leonas Mamoničius leido daug proginės literatūros – daugiausia epitafijas ir panegirikas didikams Radviloms, Sapiegoms, Zenevičiams, Vainoms. Rinką buvo išplėtęs į Bulgariją, Serbiją, Italiją. Pataikavimas valdžiai nepadėjo išlaikyti spaudos konkurencijos, mat lenkų ir lotynų literatūros leidybą ėmė į savo rankas jėzuitai, o leidinių kirilika bažnytiniams reikalams Leonas neleido, nors kaip tik jie dar būtų buvę paklausūs senojo tikėjimo išpažinėjams. Šia spraga naudojosi Šv. Dvasios brolijos spaustuvė. Paskutinis leidinys pasirodė 1624 metais. Jos įrangą 1628 perėmė unitai bazilijonai, su kuriais Leonas ilgus metus glaudžiai bendradarbiavo. Iš viso Leonas Mamoničius išleido 81 leidinį, iš jų 18 – gudų, 61 – lenkų, po vieną – vokiečių ir lotynų kalbomis.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje šiuo metu yra žinoma ir saugoma 12 skirtingų pavadinimų Mamoničių leidinių (palyginimui Baltarusijos nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge rastos 24 knygos). Tai labai maža dalis jų leidybinės produkcijos, pasiekusios mūsų laikus, kartu tai ir didelė dalis, įvairiais būdais peršokusi keturių, beveik penkių šimtmečių negandas ir tapusi mums ano laikmečio artefaktais.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...