captcha

Jūsų klausimas priimtas

Y. Ross: mano vieta Europoje, nes mano mąstymas – kitoks

Rugsėjo 11 d. įvykius iš arti stebėjusi amerikietė režisierė Yana Ross sako tądien supratusi, kad norėtų pradėti gyventi ramiai – dėstyti ir tapti profesore, bet tęsiant studijas, prasidėjo antras kvėpavimas kurti. „Nemažai žmonių, kurie pamatė mano darbus, pasakė, kad mano vieta Europoje, [...] mano kitoks mąstymas. Ir tai akivaizdu“, – teigia režisierė, šiandien statanti spektaklius Lietuvos scenoje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Rugsėjo 11 d. įvykius iš arti stebėjusi amerikietė režisierė Yana Ross sako tądien supratusi, kad norėtų pradėti gyventi ramiai – dėstyti ir tapti profesore, bet tęsiant studijas, prasidėjo antras kvėpavimas kurti. „Nemažai žmonių, kurie pamatė mano darbus, pasakė, kad mano vieta Europoje, [...] mano kitoks mąstymas. Ir tai akivaizdu“, – teigia režisierė, šiandien statanti spektaklius Lietuvos scenoje.

Interviu LRT Opus laidai „Švelnūs tardymai“ Y. Ross sako, kad amerikietiškas teatras yra trejopas: komercinis Brodvėjaus teatras, protingas, bet labai nuobodus buržuazinis teatras ir dar vienas – avangardinis Niujorko teatras.

„Jį kurti gali tie, kurie turi tėvų pinigų (Amerikoje tai vadinama senais pinigais), arba tie, kurie visiškai pamišę, kuriems nereikia valgyti, miegoti. Tame teatre gimsta naujų vėjų, o tas Niujorko avangardas veikia ir Europą. Aš ten ir pradėjau, bet supratau, kad iš to neišgyvensiu. Paskui gavau pasiūlymą atvažiuoti į festivalį „Sirenos“ ir užstrigau“, – pasakoja režisierė.

– Yana, Jūs – rusų kilmės amerikietė?

– Kad pati iki galo neišsiaiškinau. Tėvas – tikras lenkas, mama – kažkur iš Ukrainos. Labai maišytas kraujas. Gimiau Maskvoje, bet šeima iš karto išvažiavo į Latviją. Septynerius metus gyvenau netoli Rygos. Man buvo gal šeši mėnesiai, kai išvažiavome iš Rusijos. Pirmas vaikystės paveikslas, kurį atsimenu, – užšalusi Baltijos jūra Ventspilyje. Man Latvija labai artima šalis. Gal dėl to lengva ir Lietuvoje. Kai būnu Klaipėdoje, pajūryje, man labai gera – jūros kvapas primena vaikystę.

– Jūs puikiai kalbate lietuviškai.

– Už tai turiu padėkoti savo aktoriams ir teatrui. Lietuviškai kalbėti išmokau per repeticijas, aktoriams kartojant tekstą, repetuojant. Sakyčiau, nebuvo jau taip sunku. Galima išmokti – tiesiog reikia didelio noro.

– Ar lietuvių kalba sunki?

– Labai graži, muzikali. Įdomu, kad neturi nieko bendra su kitomis kalbomis. Kai dirbau užsienyje, žmonės klausė, ar lietuvių kalba panaši į kažkurią kitą. Sakiau, kad nebent truputį į latvių. Ji savotiška, originali ir sena, todėl turi daug grožio. Praėjusią žiemą dirbau Suomijos nacionaliniame teatre ir pradėjau mokytis suomių kalbos. Visi sako – dar viena kalba, kuria galima kalbėti tik Suomijoje. Bet labai malonu, kai pradedi suprasti, ką žmonės šneka, tada iš karto jautiesi jiems artimesnė ir kaip namie. Dabar planuoju kitais metais dirbti Varšuvoje, todėl galvoju po truputį pradėti skaityti lenkiškai.

– Bet sakėte, kad Jūsų tėvelis – lenkas.

– Taip, tikras lenkas. Bet caro metais jo seneliai buvo ištremti į Sibirą, nes dalyvavo sukilime. Lenkų kalba tėvas nelabai Amerikoje kalbėjo. Gaila, neišmokau iš tėvo, todėl reikia dabar.

– Iki kelerių metų gyvenote Latvijoje?

– Man buvo aštuoneri ar devyneri metai, kai išvažiavau pas senelius. Buvau Sibire, Mongolijoje. Esu užsikrėtusi virusu keliauti. Kai pradėjau studijas Amerikoje, labai nusivyliau teatru ir pradėjau mokytis televizijos ir kino režisūros. Man pasirodė, kad turi daug didesnę auditoriją, jei dirbi kine ir televizijoje. Tada atsiradau Niujorke, dirbau CNN. Kai susirgo prodiuseris, man reikėjo važiuoti filmuoti į užsienį. Gal todėl, kad nuo vaikystės daug keliavau ir nebijau svetimo krašto, man visą laiką smalsu nuvažiuoti į kažkokią šalį, kur dar nesu buvusi. Ir atvažiuoti į Lietuvą man buvo labai smalsu.

– Jūs dirbote įvairiausiose vietose, pavyzdžiui, CNN. Kūrėte tokius kultinius serialus, kaip „Seksas ir miestas“ bei „Ozas“.

– „Ozas“ buvo labai įdomus darbas. Dirbome pačiame Niujorko centre, didžiuliame paviljone –  buvo pastatytas dirbtinis kalėjimas ir mes jame ilgai gyvenome. Kita vertus, labai patogu filmuoti, kai visiškai nepriklausai nuo miesto ritmo. Gali filmuoti ir naktį, ir dieną. Tai buvo labai intensyvus ir įdomus darbas.

– Yana, „Ozas“ – kultinis serialas. Jam apie 10 metų? Jūs buvote režisierė?

– Daugiau, jau turbūt 15 metų. HBO Amerikoje buvo sukurtas kaip elitinis kanalas ir žmonės už jį turėjo nemažai mokėti. Todėl serialams skiriamas visiškai kitas biudžetas, yra daugiau laisvės, nėra cenzūros, scenaristai gali rašyti drąsiai. Man patiko, kad kiekvienoje „Ozo“ serijoje, kuri truko apie valandą, buvo labai mažai agresijos. Įtampą kėlė žinojimas, kad kažkas turi atsitikti, bet nežinia, kada ir kam, o žmonių daug...

Tai labai įdomus ir geras mano gyvenimo etapas, bet jis vis tiek turėjo didžiulių minusų. Kuo populiaresnis serialas, tuo daugiau reikalauja studija, tuo mažiau turi laisvės ir tada tiesiog aptarnauji kažkokį už nugaros stovintį monstrą. Net garsus kino režisierius Barry Levinsonas, gavęs nemažai Oskarų, sakė, kad kurdamas kiną beveik nieko negali kontroliuoti, nes neturi laisvės. Kažkas iš Holivudo diktuoja savo taisykles, kažkokius reikalavimus. O ta laisvė kūrėjams be galo svarbi.

Po Rugsėjo 11-osios supratau, kad per objektyvą nelabai galiu pasakyti daugiau. Tą dieną mes filmavome su CNN grupe, nes buvo Niujorko mados savaitė, 8 val. ryto tikrinome savo kameras. Mūsų pastatas buvo šalia tos vietos. Atsimenu, įėjau į biurą ir pro langą pamačiau didelę juodą duobę. Žinoma, pradėjome filmuoti. Tai buvo labai stipri diena.

– Jūs negalėjote iki galo išreikšti emocijų?

– Turbūt tą dieną per daug supratau. Niujorke daug žmonių, kurie tą dieną išgyveno, pakeitė savo gyvenimą į gerą pusę. Visi buvo nuoširdūs, empatiški, norėjo padėti kitam. Buvo labai tylu. Aš pagalvojau, kad turbūt galėčiau dėstyti. Tam man reikėjo užbaigti aspirantūros studijas ir tada stojau į Jeilio universitetą. Galvojau, kad gyvesniu ramiai, tapsiu profesore, turėsiu mokinių, pasakosiu apie kūrybą.

– Ką studijavote?

– Studijavau teatrą. Teatro virusas irgi visą laiką buvo mano kraujyje. Pagalvojau, kad galiu baigti aspirantūrą ir kurti su studentais. Bet, ėmus studijuoti, prasidėjo antras kvėpavimas. Nepaleido labai gera profesūra, įdomūs žmonės, programa. Visa tai nedavė atsipalaiduoti, vėl užsinorėjau kurti ir ritmas nepasikeitė. Galvojau – turėsiu daug laisvo laiko, gražias vasaras... Bet, kai pradėjau kurti spektaklius, įvyko dvi premjeros Niujorke, nemažai žmonių, kurie pamatė mano darbus, pasakė, kad mano vieta Europoje, nes mano projektai per brangūs, reikalauja per daug laiko, mano kitoks mąstymas. Ir tai akivaizdu.

– Ar teatras Amerikoje mažiau vertinamas negu Europoje?

– Ten visiškai kitas pasaulis. Yra komercinis Brodvėjaus teatras, į kurį valstybė neinvestuoja nė vieno cento. Jam skiriami privatūs pinigai. Šou žanras ne man. Labai mėgstu muziką, bet miuziklas kelia alergiją. Dar yra švelnus, labai saugus, neprovokuojantis teatras. Toks buržuazinis, gražus, protingas, jis man labai nuobodus. Įdomesnis ir labiau provokuoja avangardinis Niujorko teatras, bet iš to negalima pragyventi. Jį kurti gali tie, kurie turi tėvų pinigų (Amerikoje tai vadinama senais pinigais), arba tie, kurie visiškai pamišę, kuriems nereikia valgyti, miegoti. Tame teatre gimsta naujų vėjų, o tas Niujorko avangardas veikia ir Europą. Aš ten ir pradėjau, bet supratau, kad iš to neišgyvensiu. Paskui gavau pasiūlymą atvažiuoti į festivalį „Sirenos“ ir užstrigau.

– Yana, kokie momentai pakeitė Jūsų gyvenimą?

– Vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-oji. Ypač todėl, kad tai buvo ekstremali situacija. Mes keletą valandų galvojome, kad tai Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Niekas nieko nežinojo, mes tiesiog žiūrėjome pro langus ir laukėme kitų lėktuvų.

– Sakėte, kad buvote šalia vieno iš „dvynių“.

– Mes nufilmavome antrą lėktuvą. Tai ypatingas vaizdas: matai, kaip skrenda lėktuvas, o tavo smegenys kažkaip suveikia, ir suvoki, kas turi atsitikti. Man, kaip režisierei, tai stebuklingas momentas, kai suvoki, kaip veikia smegenys. Taip pat buvo, kai dangoraižis turėjo griūti. Tą sekundę galvojau, kad jis grius tiesiai ant manęs, bet iš tikrųjų jis subyrėjo. O tą pusę sekundės žinojau, kad dabar mirsiu. Tai nuostabi patirtis, jei išgyveni. Kai Nacionaliniame dramos teatre statėme „Mūsų klasę“, kalbėjome apie ekstremalias aplinkybes. Kaip žmogus elgiasi, kai neturi laiko galvoti, kai veikia instinktai. Visa kita yra fantazija. Mes, žinoma, analizuojame, galvojame, galime skaityti, bet iš tikrųjų suvokti, kaip buvo, negalime.

– Papasakokite apie teatrą ir kaip atsiradote Lietuvoje?

– Netikėtai, bet laiku. Nežinau, koks būtų mano gyvenimas, bet vis tiek būčiau kažkur Europoje. Kai planavau išvažiuoti iš Niujorko į kažkurį festivalį, prasidėjo bendravimas su Vokietija, kuri viena stipriausių teatro šalių. Man stipriausios – Vokietija, Lenkija, Lietuva. O apie Lietuvą aš žinojau – ir Niujorke gastroliavo Lietuvos teatras, tad žinia, koks geras lietuvių teatras, man nebuvo atradimas. Tai žinomas dalykas. Teatro bendruomenė Lietuvoje tokia trapi, maža ir kažkaip aš radau bendrą kalbą. Labai malonu, kad mane priėmė ir žiūrovai. Atrodo, kad tai jau šeštas ar septintas mano darbas Lietuvoje. Buvo spektakliai Oskaro Koršunovo teatre, Nacionaliniame dramos teatre. Kartu dirbu Suomijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Toks laisvo menininko gyvenimo būdas – tu turi didžiulį privalumą rinktis, kur toliau dirbti, ką statyti. Kita vertus, visą laiką esi kaip ore, sunku pasakyti, kas bus po trejų metų.

– Ką galite papasakoti apie darbą, kuriant „Mūsų klasę“?

– Tai labai įdomus, intensyvus ir malonus darbas. Jis dar keičiasi. Mes [...] truputį pakeitėme finalą. Vykstant spektakliui, kai kuriose vietose mes improvizuojame, žiūrime, kaip reaguoja žiūrovai ir ką dar norime pasakyti. Spektaklis – gyvas organizmas.

– Spektaklis kalba apie holokaustą? Apie didžiulę tragediją, įvykusią Lenkijos kaimelyje, kuriame per Antrąjį pasaulinį karą buvo sudeginta labai daug žydų?

– Tai kūrinys, kuris remiasi dokumentiniais faktais. Bet aš vis tiek galvoju, kad tai spektaklis ne apie holokaustą. Jis yra apie draugystę – apie bendraklasių, dešimties žmonių likimą. Spektaklis apima 80 metų, laikotarpį nuo vaikystės iki pat mirties. Tai toks XX a. epas – žmogaus gyvenimo epas. Man buvo įdomiausia, kaip toliau gyveno žmonės, išgyvenę genocidą, kaip galima su ta trauma susigyventi. Kažkas visiškai nenori apie tai kalbėti, o kažkas turi gerti kavą su žmogumi, kuris jį išprievartavo ir kažkaip su tuo susitaikyti. Man tai stebuklas, nesuvokiami dalykai. Sakyčiau, visų pirma mes žiūrime į karą ir tą laikotarpį per draugystės, bendravimo prizmę, per vaikų, bendraklasių buvimą kartu. Labai įdomu, kaip elgiasi žmogus ekstremaliose situacijose, kas turi atsitikti, kad į savo draugą pradedama žiūrėti kitaip.

– Jums patinka po spektaklio vykstančios diskusijos, kai lieka režisieriai, aktoriai ir šiek tiek žiūrovų?

– Diskusijos – labai reikalingas dalykas. Mes nekuriame sau. Mes norime, kad būtų dialogas ir net aktorių bendravimas scenoje. Jūs pastebėjote, kad ne visi ir ne visą laiką vaidina? Mes ilgai diskutavome ir bandome rasti būdą, kaip aktorius gali savęs neslėpti, kaip tu gali pamatyti patį žmogų ir to žmogaus santykį su personažu, kaip kažką suvaidinti ar vėl grįžti į būseną, kai pats žmogus yra vertybė. Man įdomu, kaip aktorius mąsto, jo pilietinė pozicija (būtent šitame spektaklyje). Žinoma, jis turi būti talentingas, gabus – tai pamatas. Bet kaip jis gali savęs neslėpti, buvo vienas įdomiausių dalykų mūsų procese.

– Ar Vilnius – tinkamas miestas holokausto tematikai?

– Man atrodo, šis spektaklis taip pastatytas, kad negali nekelti diskusijos. Jis labai sąmoningai vengia paminklo holokaustui. Todėl iškart po premjeros buvo labai aštri diskusija, dalis žydų bendruomenės supyko, kad to nepamatė, kad tai nebuvo dar vienas oficialus atsiprašymas, kad nebuvo aiškiai į vietas pastatytos aukos ir budeliai. Kad genocidas blogai – akivaizdu. Bet mes galime diskutuoti toliau, kaip veikia mechanizmas, kodėl visa tai vis kartojasi. Garsus vokiečių kritikas Thomas Irmeris per diskusiją pasakė, kad spektaklis aprėpia daug plačiau, jis kalba apie Balkanus, apie Siriją. Mes galime pažiūrėti į save – kaip pasyviai reaguojame, kodėl taip darome, kodėl mūsų daugiau neveikia žiaurumai, kuriuos rodo televizija. Mes ramiai valgome spragėsius ir žiūrime CNN transliacijas iš Sirijos.

Taigi dėl to, kad aiškiai neįvardijome ir nepastatėme paminklo, supyko labai daug žmonių. Bet tai irgi normalu – tai mūsų pozicija, mes nenorėjome to daryti, mes norėjome pažiūrėti ir į savo istoriją. Tai lenkiška medžiaga, bet mes Lenkiją iš pjesės išbraukėme. Visur vartojome žodžius „tėvynė“, „Vilnius“, skamba ir lietuviška muzika. Neturi likti atstumo – ai, čia apie lenkus. Tam vietos nėra. Tai yra Lietuva.

– Kaip manote, istorija linkusi kartotis? Kodėl mes vis nepasimokome?

– Man atrodo, veikia kažkoks saugumo mechanizmas. Neseniai žiūrėjau dokumentinį filmą, kaip netoli nuėjome nuo primatų. Mums reikia bendruomenės, atėję į naują vietą turime prisistatyti taip, kad ta bendruomenė mus priimtų – būtent taip ir veikia primatų bendruomenės. Mes visiškai vienodai elgiamės, kai bijome. Tas saugumo mechanizmas turbūt ir slopina patirtį. Kad išgyventų, žmogus visko turi išmokti pats. Bet tikslaus atsakymo tikrai nežinau. Tai sudėtingas klausimas.

– Jei niekas neribotų, kokį spektaklį norėtume sukurti?

– Man labai įdomi opera ir šiaip kažkokia miuziklo opozicija. Tada galima dirbti ir su šiuolaikine muzika, ir klasika, su dainininkais, dailininku... Daryčiau bendrą eksperimentą – tokius kažkada bandėme per Šiuolaikinės operos festivalį Vilniuje. Tris ar keturias savaites jauna komanda kartu kūrė ir muziką, ir libretą, ir improvizavo. Pajutau tokį gerą draivą...

Kitos „Švelnių tardymų“ laidos, kurioje svečiuosis prozininkas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, klausykitės sekmadienį, vasario 2 d. 15 val., per LRT Opus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...