captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: mįslingi būsimo Anglijos karaliaus nuotykiai Vilniuje

Šį kartą – apie istoriją, kurią labai mažai kas žino Lietuvoje.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Šį kartą – apie istoriją, kurią labai mažai kas žino Lietuvoje.

O be reikalo, nes ji yra įspūdinga, paslaptinga, kupina netikėtumų ir mįslių – apie nupirktus lietuvių berniukus, ant mieto pamautą kunigaikščio galvą, apie Kreivosios pilies paėmimą. Ir su visuo tuo susijęs ne kas kitas, o būsimas Anglijos karalius Henrikas IV.

Būsimo Anglijos karaliaus nuotykiai Vilniuje

Didžiausiame Vilniaus miesto puolime XIV amžiuje dalyvavo Derbio hercogas, būsimas Anglijos karalius Henrikas IV-asis. Nežinia, ar Šekspyras žinojo apie šią jo kelionę, kai rašė savo dramą apie šį valdovą. Tad kaip nutiko, kad čia, į Lietuvą, Vilnių, atkeliavo vienos galingiausių valstybių būsimas valdovas?

Istorikas Rimvydas Petrauskas atsako: „ Jau nuo XIV a. vidurio Lietuva tapo pagrindiniu traukos tašku Vakarų Europos riterijai. Labai daug riterių atvykdavo iš Vokietijos, taip pat ir iš atokesnių šalių – Prancūzijos, Burgundijos ir nuo XIV a. vid. – net iš Anglijos. Tai rodo, kad sena Kryžiaus žygių idėja yra gyva tarp Europos riterių, tačiau vietų, kur keliauti, smarkiai sumažėję. Šventojoje Žemėje žygiai nebevyko, Ispanijoje, Pirėnų pusiasalyje – labai nedaug. Todėl šiuo konkrečiu pusamžiu žygiai į Lietuvą per Prūsiją tapo patys madingiausi.“

Buvo ir kitų priežasčių, kodėl šis grafas patraukė į Lietuvą. Apie ją jis tikrai žinojo. Jam Lietuva turėjo atrodyti tolimas, paslaptingas ir labai pavojingas kraštas. Kodėl taip galime sakyti? Atsakymų ieško Rimvydas Petrauskas: „Tai buvo Derbio grafo šeimos tradicija. Mūsų herojaus senelis taip pat žygiavo į Lietuvą. Tiesa, jis pavėlavo, nes pakeliui, Vokietijoje, jį norėjo paimti nelaisvę, tad kol išsiaiškino, jis čia atvyko pavėlavęs, žygis jau buvo įvykęs. Tik vėliau vienoje prancūziškoje kronikoje, legendos kūrimo įkarštyje kažkas pasakė, kad jis čia labai daug spėjo nuveikti. Iš visko sprendžiant Prūsijoje pabuvo, bet Lietuvoje nepasirodė. Tačiau nuo šio laiko vis daugiau žinome apie anglų riterius Lietuvoje. Derbio grafo Henriko atvykimas į Prūsiją ir į Lietuvą 1390 m. – dar viena tos tradicijos dalis.“

Tiesa, niekam nė motais, kad Lietuva jau ne pagoniškas, o krikščioniškas kraštas. Vis tiek į lietuvius žiūrėjo kaip į pagonis.

„Anglų grafas nelabai buvo informuotas apie situaciją Lietuvoje. Situacija truputį kitokia, nei jo senelio laikais, apie kuriuos jis galbūt žinojo. Lietuva jau tris metus buvo oficialiai krikštyta, o jos valdovas jau keturi metai – krikščioniškos karalystės karalius ir kartu čia jau krikščionys valdo Lietuvą. O grafas toliau drąsiai, narsiai vyko kariauti prieš pagonis. Ir, aišku, Ordinas jam tikrai nepaaiškino, kad situacija pasikeitė“ – priduria Rimvydas Petrauskas.

Ir štai 1390 metų rugsėjo 4 dieną Derbio grafo, Vokiečių ordino ir Vytauto kariuomenės pasirodo prie Vilniaus sienų.

Pirmasis taikinys – Kreivoji pilis. Ji stovėjo dabartinio Kalnų parko teritorijoje. Tai buvo patogi vieta ginti Gedimo kalno pilį. Arba priešams nuo jos apšaudyti. Šiek tiek vėlesni šaltiniai rašė: „Toje pilyje, kaip sakyta, buvo tokia daugybė karių, kad jėga nebuvo galima jos užimti, tik išdavyste, slapčia surengta pačių gynėjų“. Kaip užimti tokią galingą tvirtovę? Atsakymas slypi visai šalia – Vytautas turėjo slaptąjį ginklą – savo šalininkus, kurie liko Lietuvoje. Būtent jie turėjo padėti greitai paimti Vilniaus pilis. Štai ką jie padarė: „Dėl šios išdavystės, priešams puolant minėtą pilį, pilies viduje daugelyje vietų buvo įvykdyti padegimai ir kilo didžiausi viduje buvusių žmonių maištai; todėl kilo toks sąmyšis, kad niekas nežinojo, ko reikia imtis, o priešai tuo tarpu dėl išdavikų palankumo ir aplaidumo įsiveržė į pilį ir ėmė žudyti netikėtai užkluptus žmones“.

Tačiau tai ne vienintelė gudrybė, kuri padėjo užimti Kreivąją pilį. Čia prisidėjo ir Derbio hercogo palyda. Buvo pasikasta po Kreivojo miesto sienomis. Pasikasimas būdavo naudojamas, kai svaidomosios mašinos būdavo neveiksmingos griaunant sienas. Dažniausiai po įtvirtinimų (gynybinių sienų, bokštų) pamatais būdavo kasami tuneliai, sutvirtinant juos medinėmis atramomis, o reikiamu momentu šios atramos būdavo padegamos ir visa konstrukcija su tuo, kas yra viršuje, griūdavo.

Iš kur tai žinome? Ogi iš Derbio grafo sąskaitų. Jis sumokėjo 66 šilingus ir 8 pensus įvairiems mininkams, dirbantiems apgulos mašinoje. O inžinieriams buvo išmokėti 6 šilingai ir 8 pensai. Tad prieš Kreivąją pilį buvo panaudota moderni karyba. Beje, tos pačios sąskaitos liudija, kad ant Kreivojo kalno buvo iškelta šv. Jurgio vėliava. Iškėlusiam anglui taip pat buvo sumokėta.

Liūdnas Karigailos likimas

O kas gi nutiko Karigailai? Leiskime kalbėti šaltiniams: „Tuo metu ten buvęs minėtas kunigaikštis, mūsų brolis, norėjo iš Kreivosios pilies pasitraukti į Žemutinę pilį, bet priešų buvo sučiuptas, atvestas pas ordino magistrą ir bematant apgailėtinaai bei žiauriai nukirsdintas, taip amžiams užtraukiant gėdą mums ir mūsų giminei. Bet ir to jiems buvo negana: įžeisdami mūsų Kūrėją ir pamiršdami žmogišką gailestį, įsigeidė pasityčioti iš lavono: užmovė minėto mūsų brolio galvą ant ilgiausios ieties ir begėdiškai nešiojo po savo kariuomenės stovyklą“.

„Toks atvejis – retas. Logiška, kad Jogaila ir lenkiška pusė smarkiai išnaudojo šitą žūtį. Prasidėjo propaganda, demonstruojant, kaip Ordinas blogai elgėsi. Ordinas atsakydamas aiškino, kad Karigailos nepažino. Šiuo atveju mes jau nebegalime patikrinti, kuri pusė buvo teisi. Bet kuriuo atveju, Karigaila, vienas iš gynybinės įgulos vadų, tikrai žuvo. Šis žygis tikrai buvo pats realiausias pavojus Vilniaus pilims. Ir paradoksas toks, kad šis dalykas vyko su Vytautu priešakyje...“, pasakoja R. Petrauskas.

Taigi Ordinas teisinosi, kad visa tai įvyko sumaištyje, kad jam būtų buvę naudingiau, jei jis būtų jį paėmę į nelaisvę, nes tuomet būtų galėjęs iškeisti į belaisvius Archeologas Gintautas Rackevičius priduria: „Kaip vėlesni šaltiniai rašo, su Karigaila buvo pasielgta nelabai garbingai. Jam nukirto galvą ir pamovė ant ieties, bet matyt šaltinio autorius buvo skaitęs Herodotą, nes su Spartos karaliumi Leonidų persai pasielgė identiškai. Tad tokios būtų sąsajos.“

Kam būsimam Anglijos karaliui reikėjo dviejų lietuvių berniukų?

Derbio grafo sąskaitų knygoje toks šykštus sakinys: „Išmokėta tam tikram Lietuvos vyrui viena prūsų markė už du berniukus, kuriuos nupirko Ponas“.

Rimvydas Petrauskas tvirtina: „Šaltinis – labai objektyvus, čia ne Vygando Marburgiečio kronika, čia sąskaitų knygos, pragmatiniais tikslais vedamas šaltinis. Riterių pasaulyje kaip dovanos labiausiai buvo vertinami egzotiški objektai, daiktai, žvėrių iškamšos, o kartu ir žmonės.“

Taip pat žinome, kad šiais vaikais Prūsijoje rūpinosi moteris, vardu Farvėja. Be tų berniukų, būsimas Anglijos karalius parsivežė dar aštuonis pakrikštytus lietuvius. Šešiems iš jų jis nupirko drabužius. Vienas iš pakrikštytų lietuvių buvo pavadintas Henriku Lietuviu – grafo garbei.

„Pagonybė jau tada buvo egzotika. Pagauti lietuvį pagonį buvo didelė laimė, o dar jį pakrikštyti – didelė garbė. Jie papildydavo naminių vergų būrius grafams, kunigaikščiams. Turėti pakrikštytą pagonį lietuvį buvo prestižo reikalas. O jei šalia lietuvio dar buvo žmogus iš Afrikos – aukščiausias lygis. Tai tokie prestižo žaidimai buvo žaidžiami Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos pilyse. Pagonys lietuviai buvo egzotinė prekė. Į Lietuvą specialiai važiuodavo gaudyti, medžioti pagonius. Dabar atrodo žiauru, bet tuo metu žmonės jautė, kad tam turi pilną teisę“, sako Darius Baronas.

Kaip susiklostė lietuvių likimas Anglijos visuomenėje, mes jau nebežinome. O Derbio grafas po Vilniaus puolimo ilsėjosi Karaliaučiuje. Čia netrūko riterių turnyrų, muzikos, medžioklių. Prūsijoje Derbio hercogas išbuvo iki 1391 metų šv. Velykų. Būsimam Anglijos karaliui Lietuva matyt patiko, nes jis labai greitai vėl sumanė čia pakariauti. Tačiau anglų paslaugų buvo atsisakyta.

Ką gavo Derbio grafas iš savo kelionių į Lietuvą?

Derbio grafas, matyt, su kaupu išnaudojo savo pasibuvimą Lietuvoje. Jau siekiant Anglijos karūnos.

„Sunku pasakyti, kiek jo dalyvavimas tokio pobūdžio žygiuose lėmė tai, kad dar po septynių metų – 1399 metais, tais pačiais metais, kai Vytautas pralaimėjo prie Vorsklos, kai mirė karalienė Jadvyga, Henrikas tapo Anglijos karaliumi Henriku IV. Šie žygiai turbūt nebuvo pagrindinis elementas, bet tai buvo svarbi jo, kaip gero krikščioniško valdovo įvaizdžio dalis. Tam jis čia ir važiavo – gerai praleisti laiką, bet kartu ir sukurti gero krikščioniško riterio, valdovo įvaizdį“, teigia R. Petrauskas.

Cantterbury pasakojimai buvo parašyti XIV amžiaus pabaigoje. Pasakojant apie vieną labai kilnų riterį nepamirštama pasakyti, kad jis vyko į Prūsiją, o paskui kovojo Lietuvoje. Tikras, drąsus riteris turėjo apsilankyti Lietuvoje, kad tokiu galėtų vadintis. Tą ir padarė būsimas Anglijos karalius Henrikas IV.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadienį 21.45 val. per LRT televiziją.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...