captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Mikalauskis: visai natūralu, kad esame „kapinių žmonės“

Mes gyvename pilkoje terpėje, mūsų nykus klimatas, tad natūralu, kad dažniausiai rengiamės juodai ir esame tokie tarsi „kapinių žmonės“, mano grafikas Evaldas Mikalauskis. „Apsidairau – atrodo, kad pas mus nuolat Vėlinės. Vis dėlto svarbu, kas dūšioje yra. Nesvarbu apsirengimas“, – įsitikinęs jis.
bookart.co nuotr.
bookart.co nuotr.

Mes gyvename pilkoje terpėje, mūsų nykus klimatas, tad natūralu, kad dažniausiai rengiamės juodai ir esame tokie tarsi „kapinių žmonės“, mano grafikas Evaldas Mikalauskis. „Apsidairau – atrodo, kad pas mus nuolat Vėlinės. Vis dėlto svarbu, kas dūšioje yra. Nesvarbu apsirengimas“, – įsitikinęs jis.

Anot menininko, juokauti ir nusišnekėti būtina – tai pagyvina mūsų pilką gyvenimą. „Net ir kapinėse gali pajuokauti – gal ir ten gulintiems smagiau. Tik reikia jausti ribą“, – sako E. Mikalauskis.

– Jūsų paroda vadinasi „Dar kartą beveik apie žmogų“. Kaip gimė tokia tema? Ką ja norėjote pasakyti?

– Kai peržiūrėjau savo darbus, pamačiau, kad mano kūrinėliuose yra ne tik žmogus. Pirmoje parodoje buvo ir kiškučių, ir katinėlių, gal peizažų. Tada pagalvojau pavadinti „Beveik apie žmogų“. Atsiranda dviprasmybė: lyg ir gyvūnėliai, ir dar tas žmogus ne visada būna beveik žmogus. Kiek jis yra gyvulys, kiek – žmogus? Dabar, po kokių 10 metų, rengiu antrą personalinę parodą. Pagalvojau, kad tai gražus pavadinimas, todėl dar kartą pavadinau „Beveik apie žmogų“. Tik nebėra gyvulėlių, išskyrus vieną – elnią. O žmogaus problema taip ir liko: ar jis žmogus, ar gyvulys. Ir kiek jis žmogus, kiek – gyvulys?

– Kas, Jūsų požiūriu, apskritai yra žmogiškumas ir kas jis nėra?

– Nežinau. Kuo toliau, tuo sunkiau atsakyti. Gyveni ir galvoji, kas ir koks jis kosmose, pasaulyje, kosminiame pasaulyje. Ar kenkėjas, ar parazitas, ar Dievo kūrinys? Gal kitiems aiškiau. Tarkim, tiems, kurie turi aiškų religinį kelią, tikrai lengviau tuos dalykus spręsti. Man šie klausimai įdomūs – per kūrybą ieškai, dirbi ir galvoji apie žmogų, apie save. Galvoji, kas per tipas esi, kaip tu toje žemėje gyveni, kaip elgiesi.

– Ką, stebėdamas aplinką, matote – kalbu apie žmoniškumą ir jo priešpriešą – gyvuliškumą, gyvulišką žmogaus pradą?

– Apie gyvulišką pradą? Aš į žmogų žiūriu idealistiškai. Kartais ir su mokiniais pakalbu – manau, kad žmonija dar išgyvena savo vaikystę. Kiek tūkstančių metų tai kultūrai? Taigi sakau, kad žmogus – kaip kelerių metukų vaikutis, jam nė 10 metų nėra. Ir pasaulyje vykstantys karai rodo, kad jis dar kvailioja. Tačiau žmonijos ateitis labai galinga. Kai visuomenė sulauks paauglystės, vėl bus labai sudėtinga, gali visokių košmarų būti. Žmonijos dar labai daug kas laukia, tad kalbėti apie kažkokias katastrofas, apokalipses neverta. Apie jas kalbėjo ir bobutės, ir dėdeliai, bet, manau, žmonija dar labai jauna.

– Kas Jums kelia minčių, kad žmonija – dar vaikas?

– Visa kvailiojimo istorija. Pavyzdžiui, vaikutis pajūryje gali pastatyti smėlio pilį, o kitas pribėgs ir kojytėmis išspardys. Taip pat elgiasi ir žmogus – vos prieš keliasdešimt metų lėktuvai bombardavo gražiausius miestus. Iš Kaliningrado teliko kokie 5–10 proc. Anglai subombardavo Drezdeną. O juk naikino protingi žmonės... Politikai tokie protingi, o tokių velniavų pridarė. Siaubas. Jie nežino, ką daro – dar nesuvokia, kaip ir tas vaikutis, kuris išspardo kito pastatytą smėlio pilį.

– Vienoje recenzijoje apie Jūsų kūrybą teigiama, kad ji nepanaši į lietuvių tautos taip pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Kodėl pagraudenimai tokie būdingi mūsų tautai?

– Aš žiūriu daugiau ironiškai, nes neturiu griežtos nuomonės, kas yra žmogus. Nežinau, koks yra žmogus, todėl einu į šposą, ironiją ir pagraudenimų vengiu. Apskritai Lietuvos grafika kilo iš religinės tematikos ir gąsdinimų nenusidėti. Kaip kokie komiksai buvo išraižytos pragaro scenos, kad gąsdintų nemokančius skaityti žmones. Tai buvo natūralu – ir Hieronymo Boscho tokie pat gąsdinimai. Bet H. Boscho darbuose irgi yra ironijos: jis ir pagąsdindavo, ir pasijuokdavo iš tų žmonių, ir buvo labai gilus – nuo komiksų tikrai nutolęs.

O Lietuvos grafika rėmėsi tais pagraudenimais, gąsdinimais – juodai baltai išraižytais komiksais. Mūsų menininkai dažnai būdavo atėję iš kaimo, todėl tęsė ir tobulino tą tradiciją. Tai, matyt, ėjo iš seniau, iš senųjų raižinių. Gal lietuviai neturėjo ypatingo filosofinio pagrindo, gal labiau sekėsi sukurti gražų darbelį, kurį galima pakabinti ant sienos. Dabar tie dalykai nyksta – gražių darbelių nebereikia sienoms puošti. Kitiems gal net tuščios sienos gražesnės arba didelis televizorius. Juk televizorius dar daugiau nei vaizdelis duoda. Kiek žiūrėsi į pakabintą grafikos darbelį? O televizorius oi kiek vaizdelių parodys, ir ne juodų ir baltų, o spalvotų. Ironizuoju, bet nežinau, kaip toliau vystysis lietuvių grafika.

– Kita vertus, ar pagraudenimams yra poreikis?

– Mūsų toks klimatas, gyvename pilkoje terpėje, saulės mažai, tad natūralu, kad mes tokie – kapinių žmonės. Žiūrėkite, kaip rengiamės – visi juodai. Bet tai normalu, nes ir pigiau, be to, suderinti drabužius sudėtinga. Norint suderinti keletą spalvų, jau reikia pasėdėti ir pagalvoti. Geriau paprastai: juodai apsirengei, ir viskas – eini į kapines, iš kapinių.

– Mes abu – taip pat juodi.

– Taip. Kartais apsidairau – atrodo, kad pas mus nuolat Vėlinės. Vis dėlto svarbu, kas dūšioje yra. Nesvarbu apsirengimas.

– Kaip Jums atrodo, kas toje dūšioje? Taip pat esame kapinių žmonės?

– Ne, nemanau. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau visi būsime kapinių žmonės tiesiogine to žodžio prasme. Taigi, kol kas juokaukime, kvailiokime.

– Sakote, kad pagraudenti natūralu dėl aplinkos, klimato ir saulės stokos. Kokį šalutinį poveikį tie pagraudenimai mums patiems daro? Pripažinkime – mėgstame pasiskųsti ir sau, ir kitiems.

– Žinoma, blogą. Jei nuo pat ryto pradedame verkti, tai ir aplinkiniai mus pamatę apsiverkia. Tai užkrečiamas dalykas. Matyt, reikia beprotiško optimizmo arba kvailioti. Meno pasaulis tuo ir geras, kad gali išreikšti galvoje susikaupusias nesąmones. Gali išreikšti, ką tik nori. Per meną galima blūdyti ir padurniuoti sveikai, neužgaunant kitų. Žmonės, kurie neranda prasmės, mene gali atsigauti ir jos ieškoti. Knygose, muzikoje, grafikoje, tapyboje, skulptūroje. Menas – ir meditacija, ir durniavimas, ir galimybė išreikšti save. Norint pabėgti nuo pagraudenimų, reikia ieškoti tokio durnumo. Bet mažai durnių beliko – vien protingi, vien išmanūs: išmanieji telefonai, išmanūs žmonės, labai gražiai apsirengę, elgiasi gražiai. Bet iš tikrųjų koks jų dvasinis pasaulis? Ar iš tikrųjų toks gražus? Jie bijos pakvailioti, padurniuoti, kad tik nenusižengtų kažkokiam rimtam ritualui. Jiems svarbiausia būti rimtiems, labai solidiems. Jie bijo pasielgti kitaip, kažkokio netikėtumo.

Su draugu Kęstučiu Vasiliūnu vis nuvažiuodavome į Vokietiją. Ten būdavo gražu žiūrėti į tokį muziejaus direktorių Martiną. Žmogus solidus, dabar jau išėjo į pensiją. Kai buvome koncerte bažnyčioje, jis vienintelis sugebėjo nusijuokti muzikantams improvizuojant. Pajutęs muzikantus subtiliai juokaujant, jis žvengdavo. Visi kiti vokiečiai sėdėjo solidūs, dar pasisukiojo – kas čia žvengia. Vokietijoje visi atrodo labai rimti, o jis visąlaik kvailiodavo ir dabar kvailioja. Nepabijoti pajuokauti yra gražu (žinoma, nesityčioti), tai pagyvina mūsų pilką gyvenimą. Net ir kapinėse gali pajuokauti – gal ir ten gulintiems smagiau. Tik reikia jausti ribą. Aš kartais pajuokauju, bet mano humoras būna juodas arba kartais net arkliškas.

– Didžiojoje Britanijoje gyvenęs žmogus užsiminė, kad, jei jau britas su tavimi pradeda juokauti, vadinasi, tu jam artimas, jis tave priima. Tai tarsi artimumo, santykio ženklas.

– Taip, humoras subtilus dalykas. Kas gali humorą kurti? Tikrai ne tie rimtieji ir solidieji, o tie, kurie nebijo padurniuoti. Politikai ir valdininkai bijo pajuokauti, bijo peržengti slenkstį, nusistovėjusią ribą. Todėl ir žavi mus ir Charlie Chaplinas, ir Bynas. Net sunku suvokti, kaip anglai gali turėti Byną. Atrodo, jie labai solidūs, o Byno humoras dažnai kone arkliškas. Taip, jei kokiam anglui ar vokiečiui pasakai anekdotą ir jis jį supranta, iš karto pajunti, kad tas žmogus taip pat šiek tiek „pavažiavęs“, trenktas. Tai gražu – iškart jauti šilumą.

– Kas kelia baimę pasirodyti trenktam? Džiaugiamės politine laisve, bet galbūt galima kalbėti apie vidinę nelaisvę?

– Vidinė nelaisvė, nors jau praėjo 20 metų, tebėra. Vis dėlto jaunimas jau kalba drąsiai. Jie nebijo pasakyti tiesiai, nebijo nusišnekėti ir tas nusišnekėjimas gražus. Žmonės dažnai bijo nusišnekėti. O kas? Kam čia rūpi? Visi tuos nusišnekėjimus, padurniavimus užmiršta. Taigi manau, kad jaunimas pakankamai laisvas ir turi drąsos. O mūsų karta dar susikausčiusi. Bet tai natūralu – 20 metų nedaug.

– Dar tarsi vaikystė, apie kurią kalbėjote pokalbio pradžioje?

– Taip, tai mūsų, Lietuvos vaikystė. Kiek mes žinome tos savo istorijos... Dabar mes galime naujai ją pamatyti. Lietuvos istorija kuriama iš naujo – mes lyg atitolstame nuo pasakiškos, legendų istorijos apie Birutę, Vytautą Didįjį, kitus kunigaikščius. Istorikai gali patekti į archyvus Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Istorikai stipriai pasiginčija, bet randa naujų, įdomių versijų, duomenų.

– Kaip Jums atrodo, kaip mūsų istorijos rekonstravimas susijęs su šių dienų žmogaus mentalitetu ir jo kaita?

– Tas bagažas žmogų turtina. Žmogus daugiau sužino, žinoma, jei domisi, vysto savo intelektą. Per istoriją, muziką, literatūrą mes be galo daug sužinome. Nepriklausomybė mums davė labai daug. Kiek anksčiau skaitėme užsienio rašytojų? Vienetus – Ernestą Hemingway, Victorą Hugo. O dabar yra daugybė nuostabių rašytojų, daugybė medžiagos. Mes, sovietmečio nuskriausti žmonės, gauname didelį bagažą – tik spėk surasti, perskaityti. Jau ir akys ne tos, ir sveikata ne ta, kad viską spėtum. O kiek muzikos... Koks turtingas pasaulis. Mes tiek dabar gauname, kad tik jėgų turėk. Nuostabu. Jaunimas po visa tai naršo, tik, jei nesuvokia, kad pasaulis nuostabus ir turtingas, pračiuožia pro gražius dalykus ir nepamato gilesnių jų prasmių.

– Koks būtų Jūsų linkėjimas žmogui?

– Atsikratyti kompleksų, padurniuoti, dažniau turėti jėgų, noro arba alkio pasaulio kultūrai. Tada mes įvertinsime ir Lietuvos kultūrą. Jei pakeliausi po kalnus, tarkim, Alpes, įvertinsi ir Lietuvos kalnelius – Rambyną, Šatriją. Linkiu būti pasaulio, o ne kaimo žmogumi. Mūsų televizija vis dar tokia – svarbiausia tai, kas įvyko Lietuvoje. Bet viskas prasideda nuo pasaulinių įvykių – iki Lietuvos ateina tik virpesiai. Taigi reikia būti pasaulio žmogumi – tada ir Lietuvą protingai vertinsi, neniekinsi. Tada tavęs neapgaus – tu žinosi, kokia yra Lietuva. Nei labai aukštai, nei žemai. Ji – savo vietoje. Ir mes savo vietoje esame.

Menas – ir meditacija, ir durniavimas, ir galimybė išreikšti save. Norint pabėgti nuo pagraudenimų, reikia ieškoti tokio durnumo. Bet mažai durnių beliko – vien protingi, vien išmanūs: išmanieji telefonai, išmanūs žmonės, labai gražiai apsirengę, elgiasi gražiai. Bet iš tikrųjų koks jų dvasinis pasaulis? Ar iš tikrųjų toks gražus? Jie bijos pakvailioti, padurniuoti, kad tik nenusižengtų kažkokiam rimtam ritualui. Jiems svarbiausia būti rimtiems, labai solidiems.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...