captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: kryžiuočiai siekė Lietuvą užkariauti ir sunaikinti? Nieko panašaus

Tai istorija apie beprotišką nuotykių troškimą, apie Lietuvos valdovo Jogailos kilnumą ir atlaidumą išsišokėliams, apie tai, kad XIV amžiuje tarp lietuvių ir čia atvykusių kovoti riterių buvo ne tik neapykanta ir kraujas, bet taip midus bei puotos. Tačiau apie viską iš pradžių.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Tai istorija apie beprotišką nuotykių troškimą, apie Lietuvos valdovo Jogailos kilnumą ir atlaidumą išsišokėliams, apie tai, kad XIV amžiuje tarp lietuvių ir čia atvykusių kovoti riterių buvo ne tik neapykanta ir kraujas, bet taip midus bei puotos. Tačiau apie viską iš pradžių.

Šios istorijos veiksmas vyksta 1382 metų vasaros pabaigoje. Kokia tada buvo vasara, sunku pasakyti, tačiau Lietuvoje buvo karšta. Politine prasme. Kova dėl valdžios tarp Jogailos ir Kęstučio pasiekė aukščiausią tašką.

Rankas dėl to galėtų trinti Vokiečių ordino didysis magistras Vinrichas iš Kniprodės, kuris sumanė pats ar bent jau laimino vieną didžiausių XIV amžiaus politinių intrigų. Jos tikslas buvo nuo valdžios patraukti Kęstutį ir užsitikrinti jauno valdovo Jogailos palankumą.

Iš pradžių Ordinas visaip bando draugauti su Jogaila, sudaro su juo sutartis. O kai jos saugiai guli Marienburge ir Vilniuje, apie tai praneša Kęstučiui. Šis įtūžta ir pradeda veikti.

Jis paima Vilnių ir atranda Vokiečių ordino aukšto pareigūno minėtą sutartį. Kęstučiui viskas tampa aišku. Jogaila kovoja prieš jį. Todėl jį nušalina nuo valdžios. Jogaila irgi nepėsčias – sulaukęs patogaus momento atsiima Vilnių. Kova pasiekia apogėjų. Viską spręs jėga. To ir siekė Vinrichas iš Kniprodės ir tikrai galėjo džiaugtis 1382 metų vasarą. Deja, jis taip ir nepamatė, kaip pasibaigė jo politinė kombinacija. Jis mirė.

Izenburgo kunigaikščio pasirodymas

Vokiečių ordino magistro užsuktas mechanizmas veikė. Sužinojęs apie įvykius Lietuvoje, Vinrichas dar sugebėjo pasiųsti savo kariuomenę į Lietuvą. Savo ruožtu iš Rygos į Lietuvą žygiavo Livonijos armija. Svetimos kariuomenės turėjo lemti, kas laimės vidaus kare. Ir štai čia pasirodo šios istorijos herojus – Izenburgo kunigaikštis.

Vygandas Marburgietis savo kronikoje taip rašė: „Izenburgo kunigaikštis, norėdamas pakariauti ir Dievo, ir Mergelės Marijos garbei, atvyko į Livoniją su dviem riteriais ir su vienu kilminguoju, ir su tarnais. Bet magistras jau buvo stabmeldžių žemėje.“

Štai kaip to meto įvykius komentuoja profesorius Rimvydas Petrauskas: „Žinome, kad jis atvyko į Livoniją, tačiau nebegalėjo sudalyvauti tame žygyje į Lietuvą. Tai tikrai nebuvo pirmas pavėlavimo atvejis. Dažnai girdime, kad dėl įvairių dalykų ar sunkių kelionių tai būdavo sunkiai pamatuojamas dalykas.“

O ar žinome Izenburgo kunigaikščio vardą? Tuo metu buvo dvi šių kunigaikščių giminės šakos: Vydai ir Zalentinai. Pirmiesiems vadovavo tuo metu jau senyvas Vilhelmas I, antriesiems – tuo metu trisdešimt šešerių metų Johanas I. Tikriausiai būtent jis taip nesėkmingai susiruošė į Lietuvą. Ir ką gi jis darė, kai sužinojo, kad pavėlavo į žygį?

Anot Vygando Marburgiečio, Izenburgo kunigaikštis panoro susitikti su Lietuvos valdovu Jogaila: „O minėtasis kunigaikštis su savo žmonėmis skuba į Vilnių. Įjojęs į dykrą jis susidūrė su pargrįžtančiu magistru. Matydamas, kad minėtojo pono būrys toks mažas, magistras patarė jam grįžti su juo atgal, bet tasai atsakė, kad mirties nebijąs. Ir jie sustoja per pusę mylios nuo Vilniaus, ir Izenburgo kunigaikštis nusiuntė vertėją pas karalių prašyti apsaugos, sakydamas, kad esąs riteris, kuris trokštąs jį pamatyti. Atsakė karalius: „Kvailai prašo, nes krikščionys man padarė žalos. Neduosiu apsaugos“.

Ar galima įsivaizduoti didesnį įžūlumą? Atvykstama kariauti, tačiau kai jėgos yra visiškai nelygios, prašoma apsaugos ir audiencijos pas Lietuvos valdovą Jogailą, kuris, kaip minėta, buvo ką tik po lemiamo mūšio dėl valdžios.

Pasak R. Petrausko, tai buvo tam tikras komunikacinis manevras: „Viena vertus, Jogaila, priimdamas ar nepriimdamas svetimšalius riterius ar kunigaikščius, visuomet žaisdavo dvigubą žaidimą. Jogaila tokiu būdu galbūt norėjo pademonstruoti savo aplinkai, savo didikams, kad jis su vokiečiais dar nesusidėjo, akcentuoti ir pabrėžti, kad jis yra padėties šeimininkas spręsdamas visus reikalus“.

Tačiau pasekime šią istoriją toliau. Kas gi nutiko? Kaip pasielgė mūsų Izenburgo kunigaikštis? Gal jis suprato, kad visiškai be reikalo taip toli trenkėsi? Gal suprato, kad geriau pasirūpinti savo ir savo bendražygių gyvybe?

Leiskime kalbėti ano meto šaltiniams: „Jie buvo labai nepatogiai apsistoję kažkokioje senoje troboje. Bet Izenburgo kunigaikštis tarė: „Mirti nebijome, nors mums ir grasina! Eik ir vėl prašyk karaliaus, gal viskas apsivers į gerąją pusę.“ Vertėjas skuba pas karalių, kurį randa gerai nusiteikusį, ir gavo atsakymą, kad atvestų riterį su jo draugais ir kad blogo nemanytų. Išgirdęs tai, Izenburgo kunigaikštis atvyko, ir karalius jį maloniai priėmė. Ir aštuonias dienas jį labai pagarbiai vaišino prie karaliaus stalo. Ir davus jam brangių dovanų, ir padėkojus, gavo vedlį ir pasuko per dykrą į Prūsiją“.

Atkaklumas atsiperka. Izenburgo kunigaikštis pasiekė savo. Jis gavo audienciją pas Jogailą. Negano to, valgė prie jo stalo, o tai buvo didelės pagarbos ženklas.

Kodėl taip į Lietuvą veržėsi Izenburgo kunigaikštis?

Iškyla klausimas: o kodėl taip veržėsi Izenburgo kunigaikštis į Lietuvą? Negi tik dėl dovanų ir puotos kartu su Jogaila?

R. Petrauskas situaciją komentuoja taip: „Izenburgo kunigaikščio kelionė į Lietuvą buvo didelė finansinė investicija. Ir jis tikėjosi atsivežti tam tikras istorijas, kurios jam leistų namuose įgauti naują, kaip riterio, pripažinimą. Šiuo atveju Izenburgo kunigaikštis, nenorėdamas prarasti brangios, ilgai organizuotos kelionės, nuvyko į Lietuvą pasisvečiuoti“.

Taigi tarp lietuvių ir kryžiuočių užsimegzdavo neįtikėtinos draugystės ir bendravimas. Štai čia reikia sugriauti dar vieną stereotipą, esą XIV amžiuje buvo tik žiaurios pjautynės tarp kryžiuočių ir lietuvių.

„XIV a. Lietuvos istorijoje yra daug tarpusavyje nederančių dalykų. Yra dalykų, kurie šiek tiek migloti. Karai mūsų sąmonėje yra labai sutirštintai vaizduojami, manyta, kad kryžiuočiai siekė Lietuvą užkariauti, sunaikinti – nieko panašaus. Vyko reguliarios kovos, vergų gaudymas, nusiaubimas, bet tai nebuvo kažkoks totalitarinis karas norint užgrobti visą Lietuvos teritoriją. Vokiečių ordinas buvo tam per silpnas, Lietuvos kunigaikščiai irgi buvo per silpni, kad užgniaužtų jų norą užpuldinėti lietuvių žemes. Toks nuolatinis karas vyko iš abiejų pusių, o tuo pačiu atsirasdavo ir civilizuotesnio bendravimo formos“, – teigia istorikas dr. Darius Baronas.

Tad elgesys su Izenburgo kunigaikščiu ir buvo tos civilizuotesnės bendravimo formos pavyzdys. Jogailai tikriausiai irgi buvo įdomu pasišnekučiuoti su tokiu keistuoliu. Juk mirus Kęstučiui, o Vytautui pabėgus pas kryžiuočius, jis galutinai įtvirtino savo valdžią. Kodėl nepasilinksminti?

R. Petrauskas priduria: „Izenburgo viešnagė visiškai neprieštarauja tam, ką mes žinome apie lietuvių pagonių ir krikščionių vakariečių bendravimą XIV a. antroje pusėje. Tuo metu tokie bendri pasisvečiavimai vieni pas kitus buvo tapę normalia praktika, ir buvo atsiradusi tam tikra paliaubų sudarymo ir galiojimo tvarka, per kurią galėjo būti apsikeičiama belaisviais, vykti intensyvi prekyba, ir kartu tai buvo laikas, kuomet žingeidūs vakariečiai galėjo apsilankyti pagoniškoje Lietuvoje“.

Tą ir padarė Izenburgo kunigaikštis.

„Istorijos detektyvai“ – trečiadieniais, 21.45 val., per LRT televiziją.

www.DELFI.lt
Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...