captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Valiaugos parodos mintis – pažvelgti į K. Donelaičio Mažąją Lietuvą

Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Kultūros meniu kviečia į Arturo Valiaugos fotografijų parodos „Ilgesio žemė“ atidarymą sausio 15 d. 17.30 val.  Prospekto galerijoje Vilniuje.
A. Valiaugos nuotr.
A. Valiaugos nuotr.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Kultūros meniu kviečia į Arturo Valiaugos fotografijų parodos „Ilgesio žemė“ atidarymą sausio 15 d. 17.30 val.  Prospekto galerijoje Vilniuje.

Fotografijos projekto „Ilgesio žemė“, kurį sudaro paroda ir knyga, mintis — pažvelgti į Kristijono Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) vietovės yra susijusios su klasiko gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo poemos socialinis peizažas.

Arturas Valiauga yra vienas iš nedaugelio Lietuvos fotomenininkų, nuosekliai besidomintis identiteto ir tapatybės klausimais. Jo dėmesio centre – žmonių jausenos ir egzistencija tarpinėse situacijose. Kintanti sociokultūrinė situacija ir personažų būvis joje tapo pastarojo meto autoriaus vizualinių tyrimų bendru vardikliu, rašoma pranešime spaudai.

Naujausiame cikle „Ilgesio žemė“ autorius atsigręžia į pamatines vertybes ir kultūrinių kodų suvokimą. A. Valiauga savo darbų kontekstu pasirenka chrestomatinį lietuvių literatūros kūrinį – K. Donelaičio „Metus“. Tokia strategija nėra populiari šiandienėje Lietuvos fotografijos tradicijoje.

A. Valiauga skirtingai nei kiti autoriai nesiekia tiesioginio faktų iliustravimo. Priartėdamas prie literatūros šedevro geografiškai, bet nutolęs laiku bei vizualiai, menininkas nesirenka žūtbūtinio šešėlių persekiojimo. „Ilgesio žemės“ fotografijose mes regime fragmentiškus prisilietimus prie to, kas greičiausiai jau negrįžtamai liko praeityje, kas pergyveno kelias kultūrinės kaitos metamorfozes ir kas vis tiek, atrodo, taip skaudžiai pažįstama bei artima. Peizažas, atitolęs vaizdas, nunykusios architektūros fragmentai, buities elementai ir prabėgusį laiką skaičiuojančios veidų raukšlės sukuria turtingą, bet nedidaktinę esančio krašto atmosferą. Nuoširdus pasakojimas, neapibrėžiantis savasties ir aplinkos jausmas sukuria dvireikšmę situaciją – joje susiduri su artimu nepažįstamuoju ir gal atrandi pasimetusį save.

Kaip teigia projekto vadovė Eglė Deltuvaitė, „paradoksalu, kaip viena jauniausių, bet ir universaliausių meno šakų – fotografija – kuria sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, istorijos įvykių vertinimą, kolektyvinę atmintį, interpretuodama vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Šis derinys, iš pradžių galintis atrodyti tartum nesusipratimas, suartina XVIII a. mąstyseną ir XXI a. patirtį, klausia, ar egzistuoja amžinos žmogiškosios vertybės, amžinos klaidos, ir jas patvirtina. Subjektyvūs fotodokumentai, tik šiek tiek, tik krašteliu paliečiantys istoriją, sekantys Donelaičio biografijos žingsniais, tampa šių dienų Karaliaučiaus krašto metraščiu, vizualiniais, neverbaliniais „Metais“.

Pasak paties autoriaus,  tai „peizažas krašto, šiandien vis dar aptverto tvora – stalkeriška zona, į kurią pakliuvus apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas saulėtekiais medžių viršūnėse, vaiskia pavasario žaluma, vasarvidžio kvapais, rudens klampyne vieškely, balta žiemos tyla. Kraštas, išsaugojęs Mažosios Lietuvos legendą ir K. Donelaičio atminimą „Metų“ laiko rate…“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...