captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Lietuvos valstybė: tautinė ar netautinė

Taip formuluoti klausimą, atrodytų, būtų šventvagystė – Lietuvos Respublikos Konstitucija į šį klausimą atsako vienareikšmiškai: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ (2 str.)
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Taip formuluoti klausimą, atrodytų, būtų šventvagystė – Lietuvos Respublikos Konstitucija į šį klausimą atsako vienareikšmiškai: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ (2 str.)

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą pakeitė ne tik Lietuvos valstybės faktinę padėtį, bet ir Lietuvos Konstitucijos jurid situaciją: dalis Tautos suvereninių galių, kaip to reikalavo Stojimo sutartis, buvo perleista sąjunginei kompetencijai, likusios tapo politinės kovos dėl pačios Europos Sąjungos pobūdžio taikiniais. Ne paslaptis, kad Sąjungos neomarksistinis politinis sparnas atkakliai stengiasi Europą iš Tautų sąjungos pasukti Sąjungos tautos link, t. y. XX amžiuje tautiniu pagrindu formuotas ir kurtas Europos valstybes permodeliuoti į unifikuotą ES piliečių bendriją. Politinius šio proceso veiksmus lydi įvairūs ideologinio jų pagrindimo bandymai. Diskusijos šiais klausimais vyksta visose Europos valstybėse. Pastaruoju metu – ir Lietuvoje.

Bene aiškiausias idėjines pozicijas šiuo metu yra užėmę du judėjimai, atstovaujami dviejų interneto svetainių – propatria.lt ir tiesos.lt. Po to, kai Pro Patria paskelbė Vytauto Sinicos straipsnį „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“, tiesos.lt publikavo Dariaus Kuolio tekstą „Kaip kuriama Respublika?“ Jo argumentų analizei propatria.lt skyrė Pauliaus Stonio tekstą „Kuriame respubliką ar tautinę valstybę?“. Prasidėjo diskusija.

„Nepriklausomybės sąsiuvinių“ redakcija mano esant būtina fiksuoti tai kaip lietuviškosios politinės minties raidos etapinį faktą ir be komentarų skelbti visus tris minėtus tekstus. Jie koreliuoja su praėjusiame NS numeryje skelbtu Vytauto Radžvilo straipsniu „Netikros tikrovės: ištakos ir pavidalai“, visi kartu teikdami progą mąstyti apie gyvybiškiausius Lietuvos ateities klausimus.

Svarbiausi diskusijos tekstai bus skelbiami kituose žurnalo numeriuose.


Vytautas Sinica. Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava

Vasaros pradžioje vykusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 25-mečio minėjimą nulydėjo ne vieno politikos apžvalgininko siūlymai šiandieninę Lietuvos tikrovę aštriai kritikuojantiems Sąjūdžio kūrėjams ir pirmeiviams pagaliau pasitraukti iš viešosios erdvės ir užleisti vietą neva gyvenimu patenkintai XXI amžiaus visuomenei. Deja, didžioji dalis visuomenės mato tas pačias nuo partijų kaitos valdžioje nepriklausančias įsisenėjusias problemas, tad trauktis sąjūdiečiams nėra nei pagrindo, nei moralinės teisės.

Kita vertus, tuo pačiu metu galima stebėti iš įvairiausių politinių stovyklų ataidinčias pretenzijas tęsti Sąjūdžio vertybes ar puoselėti Sąjūdžio idealus.

Galima klausti, kiek šiandien visuomenėje dar apskritai reikšmingas Sąjūdžio vardas ir moralinis autoritetas. Atsakymą pateikia Sąjūdžio jubiliejus, kuris, nors mėgintas sumenkinti ir nutylėti, dvejopai atskleidė Sąjūdžio reikšmę: norintieji įrodyti, kad jis atgyvena, atskleidė savo nerimą ir baimę, kad kokiu nors pavidalu jis gali atgimti, mat apie tikrai mirusius ir neaktualius dalykus paprastai tylima, o ne įrodinėjama, kad jie mirę ir neaktualūs; kita vertus, apeliuojančių į Sąjūdžio vertybes ir norinčių pasigriebti jo vėliavą gausa taip pat rodo jo idėjų gyvybingumą ir svarbą. Akivaizdu, jog įvairiausio plauko pretenzijų į Sąjūdžio vardą tikrai netrūksta.

Sąjūdžio vertybės?

2013 metai Sąjūdžiui buvo ne tik jubiliejiniai, bet ir savaip reaktualizuojantys. Sąjūdžio idealai ir vertybės, pasak įvairių politikų, yra būdingi abiems TS-LKD pirmininko rinkimų finalininkams Andriui Kubiliui ir Vytautui Landsbergiui, taip pat prezidento rinkimams besiruošiančiam visuomenininkui Dariui Kuoliui. Pirmomis birželio dienomis kaip Sąjūdžio tąsą save pamėgino pateikti net LSDP, pareiškę, jog LPS programoje buvo daugelis socialdemokratiškų nuostatų. Sąjūdžio vertybes neabejotinai pretenduoja tęsti ir marginalizuotos, į parlamentą niekada nepatenkančios tautinės partijos, pernai nesėkmingai rinkimuose pasirodžiusios koaliciniame sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“. Sąjūdžio politinio ir moralinio kapitalo nesigviešia, ko gero, tik visos jau XX a. susikūrusios vieno klausimo ar vieno žmogaus partijos.

Tačiau tokių pretenzijų turinčioms partijoms pradžiai reikėtų žinoti, kad jokių Sąjūdžio vertybių niekada nebuvo jo iniciatyvinės grupės planuose. Vertybės – tai, ką žmogus vertina savo paties pasirinkimu. Jos reliatyvios ir nepastovios, nesuteikiančios prielaidų politinės bendruomenės vienijimuisi ir bendrojo gėrio paieškoms. Sąjūdis turėjo ne vertybes, o konkrečius principus, kuriais vadovaujantis buvo iškelti tikslai. Šie tikslai – aiškiai išskirti Sąjūdžio programoje – buvo viešumas, demokratija ir Lietuvos suverenumas. Ne mažiau aiškiai pasisakyta už tautinę valstybę, tautinę mokyklą ir patriotiškumo ugdymą. Iniciatyvinės grupės nariai šiandien nedviprasmiškai patvirtina, jog tai svarbiausi Sąjūdžio Lietuvos vizijos punktai.

Išduoti tikslai

Tačiau glemžtis Sąjūdžio vardą šiandien trukdo toli gražu ne tik nukrypimas nuo LPS idealų. Visų pirma, Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kas jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti. Būtent tokioje situacijoje yra pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys.

Jo G. Soroso fondo lėšomis ilgus metus Lietuvoje veikianti iš Vakarų importuota ideologinė įstaiga Pilietinės visuomenės institutas, įnešęs milžinišką indėlį naikinant lietuvių tautą, ardant socialinius ryšius ir atomizuojant visuomenę (šis iš pažiūros paradoksalus procesas plačiau aprašytas tekste „Pilietinė visuomenė – žalinga valstybei, naudinga ES“). Jokiais ženklais viešai neišsižadėjęs siekio europeizuoti, taigi sunaikinti lietuvių tautą*, dabar D. Kuolys bando viešuose renginiuose ir intelektualiniuose rateliuose paversti atviros visuomenės projektą neva Sąjūdžio idealu, tuo absoliučiai aukštyn kojomis perrašant Sąjūdžio istoriją. Tai, beje, daroma ir akademiniais pavidalais, mokslo darbų išvadose pareiškiant, jog Sąjūdis iš tiesų siekė individo laisvės, o ne tautos nepriklausomybės, nors tą vienareikšmiškai paneigė patys LPS kūrėjai.

Konkuruojantys įpėdiniai. TS-LKD galvosūkis

Vis dėlto situacija, kai visuomenės veikėjai nei dalyvavo Sąjūdyje, nei laikosi jo nuostatų – pati paprasčiausia. Neužtenka ir tiesiog dalyvavimo Sąjūdyje, kad būtum jo tęsėjas, nes būtina sekti jo nuostatomis, bent tose srityse, kur principai buvo aiškiai išsakyti. Būtent to pritrūksta Andriui Kubiliui, kurio kaip Sąjūdžio aktyvisto įvaizdis, aktyviai palaikytas Rasos Juknevičienės straipsniais TS-LKD pirmininko rinkimų kampanijos metu, tarsi turėjo mobilizuoti patriotišką rinkėją, siųsti žinutę, kad Sąjūdis – ne tik Landsbergis. Tačiau konservatorių pirmininko pozicijos – nuo aktyvios agitacijos už gilesnę ES integraciją ir suverenumo atidavimą iki „išsikovotos teisės išvažiuoti“ ir antikonstitucinių nuolaidų valstybinės kalbos klausimais – kirviu nukerta bet kokias Sąjūdžio įpėdinio vizijas.

Ne be reikalo pasakyta, kad „Sąjūdis – ne tik Vytautas Landsbergis“. Būtent pirmajam atkurtos valstybės vadovui TS-LKD ilgainiui tapo ne vienu iš, o vieninteliu Sąjūdžio tęsėju. Bendraujant su bendrapiliečiais pereita prie nuostatos, kad kas ne su Tėvynės Sąjunga, tas ne tik ne su Sąjūdžiu, bet ir apskritai ne su Lietuva. Ši nuostata pasimatė jau per pirmąją TS-LKD parlamentinės veiklos kadenciją. Tačiau Sąjūdis niekada nebuvo į partinę veiklą orientuotas judėjimas, priešingai, savo esminę stiprybę prarado tą pačią akimirką, kai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą ir nustojo būti neabejotinos reputacijos valdžios kontrolės mechanizmu. Partinė politika be valdžios kontrolės kūrimo pati savaime yra Sąjūdžio veikimo principų išdavystė. Tą šiandien liudija, ko gero, visi LPS iniciatyvinės grupės nariai, išskyrus nebent patį V. Landsbergį.

O visos šiandieninės TS-LKD politikos kryptį ir tuo pačiu pamestą Sąjūdžio vėliavą bene geriausiai apibūdintų formulė „nepriklausoma ir klestinti Lietuva, kad ir be lietuvių“. Partijos retorikoje pilna lozungų apie nepriklausomybę (keistu būdu derinamą su tolesniu suverenumo atsisakymu) ir geresnio gyvenimo kūrimą. Bet ar apibrėžta, kas tuo geru gyvenimu džiaugsis? Niekur nebeįmanoma rasti užuominų į tautiškumą, lietuvių kaip suverenios tautos viršenybę Lietuvos Respublikoje ir būtinybę užtikrinti saugią lietuvių kalbos ir kultūros išlikimo ir vystymosi erdvę.

Kas siūloma vizijose?

Priešingai, partijos priimta valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ tobulai nubrėžė išteritorintos ir ištautintos valstybės viziją. Ši, kitaip nei atitinkama, pavyzdžiui, Estijos valstybės ateities strategija, apsieina be tautinio tapatumo, lietuvybės, apskritai lietuvių tautos akcentavimo. Lietuvos tauta – strategijoje vartojamas jau minėto D. Kuolio Lietuvoje išpopuliarintas kosmopolitinis naujadaras, kuriuo bandoma įteigti, jog Lietuvos niekas nesukūrė ir ji niekam nepriklauso, priešingai – yra visų, kas joje gyvena ir gyvens, o tokios „tautos“ narius apibrėžia ne tautybė, o teritorinė priklausomybė ir, geriausiu atveju, pilietybė.

Pilietybė čia, beje, bevertis kriterijus, nes sekant viešai deklaruojama TS-LKD pozicija ji turėtų būti masiškai dviguba, o kartu turėtų būti įteisinta ir dviguba ištikimybė – Lietuvai ir bet kuriai kitai, dėl geresnio gyvenimo pasirinktai valstybei X. Tai, kad „Lietuva 2030“ turinti būti globali – įtinklinta virtualiai, tačiau išsibarsčiusi realybėje, – tik patvirtina, jog dvigubos pilietybės bus reikalingos, o dvigubos ištikimybės – galima būti tikriems – bus ne Lietuvos, o maitinančios šalies naudai.

Tačiau svarbiausios yra ne „Lietuva 2030“ turinio detalės, o tai, jog šiai lietuvių tautos laidotuves užprogramuojančiai strategijai tegu ir tylomis, tačiau savo neprotestavimu pritarė tiek krikdemų sparnas, tiek pats Vytautas Landsbergis. Tai yra abu flangai, į kuriuos permainų viltis kol kas deda „sąjūdiškesnės“ politikos išsiilgę ir su LPS partiją sieti norintys jos rėmėjai. Deja, TS-LKD iš esmės deklaruoja rūpestį valstybės likimu, atsietu nuo tautos likimo. Tačiau tai teritorijos administratoriaus, o ne valstybės šeimininko požiūris, nes valstybės legitimumas esamoje tarptautinėje sistemoje vis dar neįsivaizduojamas be ją steigiančios tautos. Tą, beje, tobulai suprato ir išnaudojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Be šio suvokimo nė viena TS-LKD vidinių barikadų pusė negali pagrįstai pretenduoti į akivaizdžiai siekiamą Sąjūdžio įpėdinių vaidmenį.

Visuomeninė valdžios kontrolė

Aptariamu klausimu svarbūs ne tik iškelti idealai ir jų laikymasis, bet ir pasirinkti veikimo būdai, kuriais esamoje politinėje sistemoje veikia Sąjūdžio tęsėjais save tituluojantys asmenys ir politinės organizacijos. Dabartinė partinė sistema, būdama kokia ji yra, atriboja tautą nuo valstybės valdymo ir įgalina siaurų interesų grupių sprendimus, dažnai neatitinkančius tautos nuostatų.

Kaip taisyklė, priešingai, priimant sprendimus vis dažniau svarbiausias kriterijus yra viršnacionalinių institucijų ir kitų šalių, o ne valdžią renkančios tautos nuostatos (tokį požiūrį tobulai įkūnija beprecedentė politiko parodija L. Linkevičius). Pats veikimas tokioje sistemoje nesiekiant jos keisti yra nacionalinio suverenumo tikslo išdavystė, nupolitinanti tautą ir de facto perduodanti politinio gyvenimo vadžias į niekieno nekontroliaujamas siauro elito – ankstyvojo moderno politinės tautos atitikmens – rankas.

Būtent tokios sistemos greičiausiai nesąmoningu palaikymu galima apkaltinti ir kiekvieną protautišką partiją, nesėkmingai vis siekiančią patekti į parlamentą ir ten įgyvendinti Sąjūdžio deklaruotus tikslus, tačiau atmetančią kaip beviltišką išties savivaldžios politinės tautos kūrimo projektą. Sąjūdis buvo antisisteminis darinys ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, tuo tarpu vadinamosios antisisteminės politinės jėgos yra neatskiriama sistemos dalis ir esamo režimo stabilumą palaikantis veiksnys, nes žaidžia pagal esamas taisykles ir net neketina jų laužyti. Tikrasis tikslas čia yra imituojant kovą gauti nors menkutę valdžios dalį, tačiau nemėginti keisti esamų sąlygų.

Keli mandatai Seime — ne išeitis

Čia atsiskleidžia lemtingas kriterijus, kurį įsisąmoninus galima nekreipti dėmesio į visus ankstesnius. Sąjūdis siekė nepriklausomybės Lietuvai – tautinei valstybei, egzistuojančiai lietuvių tautos apsisprendimo pagrindu, tačiau suvokė, jog tai tėra priemonė sukurti sąlygas atsirasti lietuvių politinei tautai, kuri iš tiesų būtų suinteresuota ir instituciškai įgalinta save valdyti. Ši būtina sąlyga niekada taip ir nebuvo išpildyta, daugiausia – išduotos tautinės mokyklos koncepcijos, tačiau ir daugelio kitų antisąjūdinės revoliucijos formų dėka.

Tačiau neįgyvendinti siekiai yra patys svarbiausi, nes į juos iš istorijos perspektyvos turime žvelgti ne kaip į istorijos faktą, o kaip į šiandien prieš mus iškylančią politinę būtinybę. Tad penki mandatai parlamente patys savaime Lietuvoje nepakeis visiškai nieko, kad ir kokia tobulai Sąjūdžio principus atitinkanti partija juos iškovotų. Sąjūdžio vėliavą nešti pretenduojanti jėga ar asmenybės savo nefasadinę veiklą turi kreipti pirmiausia į visuomenės politinį aktyvinimą pagal Sąjūdžio principus ir tik greta to į valdžią kaip galimą priemonę visuomenei įgalinti.

* Dėl šio išsireiškimo internete kilusią diskusiją propatria.lt redakcija pakomentavo taip: „Straipsnio turinys ir kontekstas neturėtų palikti abejonių, kad, kalbant apie naikinimą, turėtas omenyje ne fizinis tautos žudymas, bet ideologinis tautinės ir valstybinės sąmonės griovimas“.


Darius Kuolys. Kaip kuriama Respublika?

Kodėl tokio projekto imtasi?

2010 metų pavasarį grupė visuomenininkų pasiūlė Pilietinės visuomenės institutui parengti platesnės apimties pilietinio ugdymo projektą. Idėją apsvarstę jos ėmėmės.

Kodėl? Nes Lietuvos visuomenei šiandien reikia tvirtesnių idėjinių ir vertybinių atramų. Nes Lietuvos jaunimui būtina atrasti patikimą ir kūrybingą ryšį su savo valstybe, savo šalies bendruomene.

1990-aisiais atkūrėme Lietuvos Respubliką, ją įtvirtinome 1992-aisiais priimta Konstitucija.

Turime geriau blogiau veikiančias demokratines struktūras. Tačiau mūsų Respublika iki šiol lieka be turinio, be idėjinių pamatų.

Ar gali gyvuoti parlamentinė Respublika, kai Seimu pasitiki mažiau nei kas dešimtas pilietis? Kai didžioji visuomenės dalis jaučiasi bejėgė Lietuvos valstybės tikrovę paveikti? Ar gali demokratinė valstybė turėti ateitį, kai jos jaunoji karta menkai domisi viešuoju gyvenimu ir bodisi politika kaip bjauriu ir nešvariu reikalu?

Ar neatėjo metas šiandienos Lietuvai išgirsti prieškario ir išeivijos intelektualus? Filosofas Stasys Šalkauskis iki pat 1940-ųjų metų okupacijos nuolat kartojo: svarbiausia, atgavus valstybę, įveikti lietuvių dvasios vergiškumą ir iš jo kylantį primityvų egoizmą, išugdyti šalies žmones laisvus ir gebančius prisiimti asmeninę atsakomybę už tautos ir valstybės likimą. Pasak S. Šalkauskio, tik laisvi žmonės gali išsaugoti ir kurti laisvą valstybę – viešojo gyvenimo neišmokę gyventi vergai ją neišvengiamai praras.

Po sovietinės okupacijos atgavus valstybę, pats svarbiausias uždavinys bus atkurti laisvą visuomenę – atgaivinti žmonių visuomeniškumą ir jų tarpusavio pasitikėjimo ryšius, – teigė išeivijoje gyvenęs sociologas Vytautas Kavolis. Lietuviams visų pirma būtina atkurti ne demokratiją, bet politėją – laisvą politinę žmonių bendruomenę, nes nepasirūpinus politėja, neatkūrus Respublikos nebus ir demokratijos, – aiškino politologas Aleksandras Štromas Sąjūdžio metais.

Taigi projektas „Kuriame Respubliką“ kilo iš supratimo, kad šiandien reikia grįžti prie nenuveiktų Lietuvos visuomenės kūrimo darbų, kad Lietuvos Respubliką galima atgaivinti stiprinant jaunimo ryšius su viešuoju šalies gyvenimu, ugdant jo gebėjimus atsakingai viešojoje erdvėje gyventi ir veikti.

Kokiomis idėjomis ir vertybėmis remsimės?

Mūsų projektas siekia priminti laisvai Respublikai svarbias idėjas ir vertybes, atgaivinti užmirštą pamatinių sąvokų turinį. Jis grindžiamas veikliu pilietiškumu ir tradicine Respublikos samprata.

Respublika. Šiandien respubliką paprastai suprantame tik kaip valdymo formą. Tai labai siauras supratimas. XVII amžiuje gyvenęs pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius Konstantinas Sirvydas mums primena tikrąjį šios sąvokos turinį. Pasak jo, respublika – tai „bendrystė“, žmonių bendrija, visuomenė. Būtent taip respublika buvo suvokiama Antikos laikais ir senojoje Lietuvoje. Lietuvos Statutų kūrėjai aiškino, kad Lietuvos Respublika yra laisvų žmonių bendruomenė, kuri pati kuriasi savo gyvenimo taisykles – įstatymus – ir jų laikosi, kuri yra jungiama teisingumo, laisvės, bendrojo gėrio vertybių ir draugystės, meilės, solidarumo ryšių. Mes suburiame Respubliką, mes esame Respublika, – teigė lietuviai.

Lietuvos jaunimui mokyklose daug amžių pasakota, kaip legendinis karalius Vaidevutis sukūręs lietuvių ir prūsų Respubliką: jis gyventojus ne tik išmokęs laikytis įstatymų, bet ir gamintis iš medaus midų – tam, kad kartu vaišindamiesi susidraugautų.

Taigi Respublika yra žmonių susikurta ir nuolat kuriama piliečių bendruomenė – laisvų piliečių sąjunga.

Laisvė. Tai pamatinė, brangiausia Respublikos piliečio vertybė. Ji verta ne tik asmens turto, bet ir gyvybės aukos.

Laisvę Respublikos žmogus supranta plačiau nei dabartinis liberalus žmogus. Respublikos piliečiui nepakanka negatyviosios, liberaliosios laisvės – laisvės nuo valdžios ir kitų žmonių kišimosi į jo privatų gyvenimą, asmeninę erdvę. Respublikos žmogus yra laisvas tuomet, kai jis dalyvauja tvarkant bendrus reikalus, kai jam privalomi sprendimai nepriimami jam už nugaros.

Taigi tokia laisvė nėra lengva: ji neatskiriama nuo atsakomybės, nuo įsipareigojimo dalyvauti viešajame gyvenime, rūpintis bendruomenės reikalais. Žmogui reikia ugdytis, lavintis, įgyti tvirtą moralinį stuburą, kad tokios laisvės naštą pakeltų, nepalūžtų, kad nuo laisvės nepabėgtų.

Laisvas žmogus visada gerbs ir brangins kito žmogaus ir savo bendruomenės laisvę, rūpinsis kito žmogaus orumu ir tautos garbe.

Bendrasis gėris – viena svarbiausių Respublikos idėjų ir vertybių. Piliečio laisvė nėra savitikslė. Laisvas žmogus įprasmina savąją laisvę tarnaudamas žmonėms ir visuomenės gerovei – bendrajam gėriui.

Respublikos pilietis rūpinasi bendruoju gėriu, nes mano, kad nesusikurs patikimos asmeninės gerovės ir laimės skurdžioje ir nelaimingoje visuomenėje.

Tarnaudamas bendrajam gėriui, savo Respublikai, bendrapiliečiams žmogus tampa iš tiesų kilnus ir garbingas.

Draugystė – Respublikos žmonėms būtina vertybė. Jokia politinė ir pilietinė bendruomenė negali egzistuoti be piliečių meilės, be juos siejančių pasitikėjimo ir solidarumo ryšių.

Bičiulystė Respublikoje branginama taip pat kaip laisvė. Laisvas žmogus turi mokytis bičiulystės.

Senovės lietuviai kalbėjo apie meilę Respublikai, meilę bendrapiliečiams. Lietuvos Statutai skelbė, kad kiekvienas pilietis privalo eiti karo tarnybą ir posėdžiauti seimeliuose iš meilės Respublikai.

Tradicija – labai svarbi Respublikos atrama. Pilietinė bendruomenė telkiama, ugdoma šimtmečiais. Ją sudaro ne tik šiandien gyvenantys žmonės, bet ir tautos mirusieji bei gimsiantieji.

Respublika kuriama remiantis tėvų ir protėvių patirtimi, mokantis iš jų pasiekimų ir nesėkmių. Piliečius į Respubliką telkia istorinė atmintis ir rūpestis būsimomis kartomis.

Gyva ir praeičiai atvira istorinė atmintis yra Respublikos kūrimo laboratorija.

Politika Respublikoje yra garbingas viešų, bendrų reikalų tvarkymas. Tai rūpinimasis poliu – piliečių bendrija. Tai atsakingas bendros tvarkos ir bendrojo gėrio kūrimas.

Valdžios siekimas dėl asmeninių ar grupinių interesų, korupciniai žmonių santykiai, moralės principų ir bendrojo gėrio nepaisantys jėgos žaidimai nėra tikra politika.

Save ir savo Respubliką gerbiantis pilietis nuo jaunystės turėtų domėtis viešaisiais reikalais, domėtis politika ir mokytis viešajame gyvenime dalyvauti. Taigi tikras pilietiškumas visada bus politiškas – nukreiptas į viešuosius reikalus.

Senovės graikai nuo politikos nusišalinusį, tik privačiais rūpesčiais gyvenantį žmogų vadino idiotu – nemokša, netikša.

Tautiškumas, pilietiškumas, patriotizmas – svarbios Respublikos žmogaus savybės.

Visos trys sąvokos glaudžiai susijusios ir neturėtų būti priešinamos.

Tautiškumas – žmogaus įsipareigojimas tautai ir valstybei, sąmoningas rūpestis tautinės tapatybės išsaugojimu ir kūrimu.

Kalba, kultūra – esminiai, bet ne vieninteliai tautinės tapatybės dėmenys. Savarankiško politinio gyvenimo neturinti tauta paprastai tapatinasi tik su gimtąja kalba, tradiciniais papročiais – su kultūrine raiška. Savoje valstybėje gyvenančios tautinės bendruomenės svarbia tapatybės dalimi tampa teisės ir laisvės, susikurtos civilizuoto gyvenimo taisyklės, pilietinės dorybės – pilietinė, politinė raiška.

Taigi pilietiškumas – žmogaus įsipareigojimas valstybei, politinei bendruomenei, jo sąmoningas rūpestis sava Respublika – yra neatskiriama laisvos tautos tautiškumo dalis.

Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas buvo įsitikinęs, kad pilietinę žmonių bendruomenę – politėją, respubliką – sieja tvirtesni ryšiai negu tautinę, nes į ją žmones jungia ne tik bendra kalba, genties papročiai, bet ir bendros vertybės, dorybės, įsipareigojimai, pačių susikurta ir saugoma civilizuota tvarka.

Pilietinėje bendruomenėje gerbiamos asmens laisvės, teisės ir žmonių skirtybės. Natūralus vienybės siekimas čia suderinamas su pagarba kiekvienam žmogui ir jo savitumui. Kaip yra pastebėjęs graikų filosofas Aristotelis, per didelis, skirtybes naikinantis, vienovės siekis gali sugriauti pačią pilietinę bendruomenę, paversti ją monotonija, o politėja esanti įvairių garsų simfonija.

Patriotizmas – ištikimybė ir meilė Tėvynei, protėvių ir tėvų kurtam kraštui – yra piliečio savybė, jo dorybė.

Kokių tikslų sieksime?

Projektas „Kuriame Respubliką“ turėtų padėti moksleiviams, studentams, mokytojams, dėstytojams atrasti ir patirti pilietiškumą kaip kūrybinę veiklą – įdomią, džiaugsmą teikiančią savęs, savo bendruomenės ir visuomenės kūrybą. Būtent tokia linkme derėtų kreipti savivaldybėse bei mokyklose pasirenkamas idėjas ir įgyvendinamus projektus.

Bendrosios projekto nuostatos, vertybės, idėjos ir tikslai rodo bei pataria, kaip, kokiais principais remiantis būtų galima mokykloms pasirinkti idėjas ir kurti vietos projektus.

Taigi projektu „Kuriame Respubliką“ siekiama šių pagrindinių tikslų:

susieti Lietuvos jaunimą su viešąja erdve – padėti jam atrasti Lietuvos visuomeninę tikrovę ir viešąją politiką kaip asmeninio dėmesio, rūpesčio bei įsipareigojimų vertą kūrybos lauką;

pažadinti jaunimo pilietinį kūrybinį potencialą – leisti pajusti moksleiviams ir studentams savo pilietines galias bei patirti pilietinės, visuomeninės kūrybos džiaugsmą;

nukreipti jaunimo pilietinį potencialą Lietuvos Respublikai kurti ir stiprinti;

padėti atnaujinti pilietinį ugdymą šalies mokyklose taip, kad mokyklos augintų veiklų, sąmoningą ir savo visuomenei įsipareigojusį Lietuvos Respublikos pilietį.

Kaip veiksime?

Mūsų veikimo būdai turėtų atitikti Respublikos kūrimo principus.

Kaip kuriama Respublika – savarankiška piliečių sąjunga?
Stiprinant moralinį žmogaus stuburą, ugdant žmogaus savarankiškumą ir atsakomybę, puoselėjant jo meilę laisvei: pasak lietuvių filosofo Vydūno, tik tapęs savarankišku „sau žmogumi“, asmuo gebės būti ir „žmogumi tautai“, „žmogumi žmonijai“;
stiprinant ryšius tarp žmonių – puoselėjant draugystę, bičiulystę, piliečių meilę, solidarumą;
mezgant ir saugant ryšius su buvusiais bendruomenės žmonėmis, gaivinant istorinę atmintį, telkiantis išėjusiųjų patirtį;
kartu kuriant bendro gyvenimo, bendros veiklos taisykles, jas gerbiant, joms įsipareigojant ir jų laikantis;
rūpinantis bendrais reikalais – mokantis kartu spręsti ir sprendžiant visuomenei svarbias problemas;
priešinantis korupcijai, pilietiniam abejingumui ir visuomenės ydoms: korupcija, nesąžiningi žmonių santykiai sugriauna Respubliką;
kartu svarstant apie bendrą ateitį ir ją kuriant.

Taigi savivaldybių ir mokyklų projektai turėtų būti pagrįsti idėjomis, kurios:
kurtų Respubliką – stiprintų žmogaus ir bendruomenės savarankiškumą, solidarumą, ugdytų bendro veikimo ir sugyvenimo gebėjimus, mokytų rūpintis bendrais reikalais;
„kabintų“ jaunimą – būtų jam savos, jo paties atrastos ir išgyventos, skatintų jį praktiškai veikti;
būtų ambicingos – nukreiptos į visos bendruomenės ir Lietuvos visuomenės problemas;
būtų veiksmingos – spręstų tikras, išties visuomenei opias problemas;
būtų įgyvendinamos – atitiktų jaunimo išgales, leistų pasiekti apčiuopiamų rezultatų ir jais džiaugtis.

Galimi du idėjos pasirinkimo vietos projektui keliai:
žvelgti iš visuomenės pozicijų  šiandien aktualiausias Lietuvos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų;
aiškintis, kokios viešojo gyvenimo problemos šiandien labiausiai rūpi moksleiviams ir studentams, kokiais būdais tas problemas jaunimas ketintų spręsti.
Sėkmingiausias būtų šių dviejų kelių sujungimas – gebėjimas suderinti autentiškas jaunimo nuostatas su bendrais visos visuomenės rūpesčiais.

Idėjų mokyklų projektams galėtų pasiūlyti šios veiklos sritys:
socialinė parama visuomenės silpnesniems – socialinės atskirties ir skurdo mažinimas, socialinio solidarumo stiprinimas;
jaunimo ir kitų visuomenės grupių užimtumo didinimas;
emigracijos mažinimas, emigrantų ryšių su Tėvyne ir Respublika išsaugojimas ir stiprinimas;
pilietinio dalyvavimo ir savivaldos stiprinimas;
atsakingo ūkiškumo plėtojimas – socialiai orientuoti verslumo, energetinių ir kitų išteklių taupymo skatinimas;
aplinkos ir paveldo puoselėjimas;
istorinės atminties ir tradicijų gaivinimas;
pilietinio ugdymo mokykloje atnaujinimas – naujų būdų, formų, turinių paieška.
Pavyzdžiui, kodėl negalėtų rastis projektų, kurie sukurtų kultūrinės ir edukacinės pagalbos socialiai apleistiems mažiems vaikams modelius, kurie skatintų vyresniųjų klasių moksleivius konkrečiai rūpintis kultūrinės bei socialinės globos stokojančiais vaikais?
Gal būtų galima sukurti projektus, kurie mokytų mokyklų bendruomenes pačias tiksliai apskaičiuoti pastatų šildymo kaštus, reikliai prižiūrėti šilumos tiekėjus ir taip sutaupyti mokyklos biudžeto dalį, kuri kasmet būtų skiriama moksleivių kūrybinėms iniciatyvoms?
Kodėl neįgyvendinus projektų, kurie kurtų ir saugotų ryšius tarp Lietuvoje likusių ir emigravusių bendraamžių?

Koks mokyklos projektas būtų puikus:
sprendžiantis Lietuvos visuomenei – mūsų Respublikai – iš tiesų svarbią, opią problemą;
pasiūlantis tinkamą ir veiksmingą būdą šiai problemai spręsti;
įjungiantis į pilietinę veiklą kuo daugiau ne tik aktyvių, bet ir buvusių pasyvių jaunuolių;
įtraukiantis į veiklą ne tik mokyklą, bet ir vietos bendruomenę;
gaivinantis ir visuomenei primenantis pagrindinius Respublikos idealus ir vertybes;
nukreiptas tiek į procesą (pilietinį dalyvių ugdymą), tiek į apčiuopiamą rezultatą – konkrečios problemos konkretų sprendimą jaunimo pajėgomis;
surandantis vietos verslo ir/arba savivaldybės lėšų savo plėtotei;
pasiūlantis idėjų ir būdų, kaip atnaujinti pilietinį ugdymą mokykloje;
teikiantis visiems dalyviams bendravimo ir kūrybos džiaugsmą;
tampantis pavyzdžiu kitų mokyklų ir vietos bendruomenių pilietinei veiklai.
Kiekviena mokykla gali pasiūlyti Lietuvai savo idėją, gali sukurti tokį projektą, kuris bus paverstas nacionaliniu projektu, kuris kvies visus šalies piliečius įsijungti į savo Respublikos kūrimą.


Paulius Stonis. Kuriame Respubliką ar tautinę valstybę?

Respublikos vertinimo keblumai

Tekstą „Kaip kuriama Respublika?“ (toliau – „Respublika“) galima vadinti programiniu tekstu. Paprastai tokiuose tekstuose būna išdėstyta: 1) esamos problematikos ir rizikų matymas, kritinis jų įvertinimas; 2) siektinų tikslų įvardinimas; 3) esamų galimybių įvertinimas ir būtinų veiksmų apsibrėžimas; 4) pamatinių sąvokų ir vertybių išaiškinimas. Šiuos punktus suliejus į visumą galima išvysti politinės tvarkos viziją, kuri būna „užkoduota“ pačiame programiniame tekste.

Kaip ir kiekvieną modernų tekstą, „Respubliką“ vertinti sunku, nesistengiant išsiaiškinti pagrindinių šio teksto sąvokų turinio. Mat žiūrint paviršutiniškai gan greitai peršasi išvada, kad „Respublikoje“ nerasime nieko daugiau, kaip tik gan aiškiai išdėstytą iki šiol mūsuose šlubuojančio pilietinio švietimo tobulinimo programą. Tačiau taip neįsigilinant į pagrindinius programinio teksto niuansus, net Europos federacijos kūrimo projektas arba vadinamoji Stambulo konvencija būtų laikytini visai sveikintinais, mat oficialiai deklaruojami jų tikslai – atitinkamai vien tik taika, gerovė ir stabilumas pirmuoju ir moterų apsauga nuo smurto antruoju atveju.

Vienas geriausiai tokį paviršutinišką vertinimą išblaškančių pavyzdžių yra D. Kuolio ir jo bičiulio, dabartinio Seimo nario Valdo Vasiliausko visai neseniai įkurto judėjimo „Lietuvos Tautai“ pavadinimas. Kas tai? Juk kalbama ne apie lietuvių, tačiau Lietuvos – valstybės – tautą. Ar valstybė gali turėti savo tautą? Ar tai reikštų, kad pati valstybė tą tautą ir kuria? Taip pat visai pagrįstai galima klausti, kokios tautybės yra Lietuvos Tauta? Tačiau Lietuvos Konstitucija aiškiai byloja, jog Lietuvos valstybę kuria tauta – lietuvių, NE Lietuvos tauta. Puikią šio paradoksalaus pavadinimo analizę yra pateikęs žymaus lietuvių filosofo prof. Stasio Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas.

Pilietinis ar politinis viešasis reikalas?

„Turime geriau blogiau veikiančias demokratines struktūras. Tačiau mūsų Respublika iki šiol lieka be turinio, be idėjinių pamatų“. Tokį projekto leitmotyvą nurodo D. Kuolys. Reikia pripažinti, kad autoriaus keliami klausimai yra iš tiesų aktualūs nūdienos Lietuvai. D. Kuolys klausia: „Ar gali demokratinė valstybė turėti ateitį, kai jos jaunoji karta menkai domisi viešuoju gyvenimu ir bodisi politika kaip bjauriu ir nešvariu reikalu?“ Ir priduria: „/.../ kad šiandien reikia grįžti prie nenuveiktų Lietuvos visuomenės kūrimo darbų, kad Lietuvos Respubliką galima atgaivinti stiprinant jaunimo ryšius su viešuoju šalies gyvenimu, ugdant jo gebėjimus atsakingai viešojoje erdvėje gyventi ir veikti“.

Atrodo, kad D. Kuolys kalba būtent apie politinį jaunimo švietimą, kurio tikslas būtų ne tik pažinti, gebėti analizuoti, bet ir dalyvauti viešųjų reikalų tvarkyme. Tačiau lieka neaišku, kas yra tų „viešųjų reikalų“ turinys. Mat nuo jo apibrėžimo galiausiai ir priklauso, ar tą jaunimo švietimą bus galima pavadinti pilietiniu ar politiniu.

Į šį klausimą padeda atsakyti paties projekto „Kuriame Respubliką“ tyrimų duomenys. Projekto tinklalapyje patalpintame pranešime skelbiama, kad „Pilietinės visuomenės institutas (PVI) po dvejų metų pertraukos atliko Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso 2012 metais tyrimą. Jo ypatybė – šalia visos Lietuvos visuomenės papildomai tirta Lietuvos moksleivių pilietinė galia. /.../. Tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos visuomenės pilietinė galia per pastaruosius porą metų neaugo ir toliau išlieka pakankamai menka“.

Minėto tyrimo rezultatuose išskiriamas punktas „Pilietinis aktyvumas“ padeda geriau suprasti „viešųjų reikalų“ turinį. Šiame punkte išvardintos tokios „pilietinės veiklos“: aukojimas labdarai pinigais arba daiktais (tuo užsiima 48 proc. respondentų), dalyvavimas aplinkos tvarkymo akcijose (54 proc. respondentų), dalyvavimas vietos bendruomenės veikloje (37 proc.), kreipimasis į valstybės kontroliuojančias institucijas pranešant apie įstatymo pažeidimus (policiją, mokesčių inspekciją, etc. – 17 proc.), dalyvavimas visuomeninių organizacijų, judėjimų veiklose (12 proc.), dalyvavimas mitinguose ar piketuose (8 proc.).

Visas išskiriamas veiklas visgi sunku apibendrintai pavadinti „viešaisiais reikalais“ – tokiais politiniais sprendimais, kurie būtų nukreipti į politinės bendruomenės, tautinėje valstybėje vadinamos tauta, išlikimą ir stiprinimą. Politiniu švietimu tokiu atveju reiktų vadinti tokį ugdymą, kuris yra nukreiptas į tautinio ir valstybinio mokinių sąmoningumo augimą. Kitu atveju turbūt nesunkiai būtų galima pripažinti, kad jei net 99 proc. moksleivių ar net visų piliečių dalyvautų kasmetinėje aplinkos švarinimo akcijoje „Darom“ arba 99 proc. jų aukotų labdarai, vargu ar tai darytų stipriai teigiamą įtaką tautos politinio sąmoningumo augimui, jos demokratėjimui, tikros, politinę galią leidžiančios pajusti, savivaldos raidai ir pan. Tad galima konstatuoti, kad „Respublikoje“ viešieji reikalai yra suprantami gan apolitiškai.

Taip apolitiškai suprantant viešuosius reikalus, pastarųjų sfera tampa itin plati ir pradeda apimti itin daug ekonominių buitinių bendro žmonių gyvenimo aspektų. Netvarkos laiptinėje neapsikentusi autoritarinėje santvarkoje gyvenanti kaimynų bendrija vieną dieną gali susiimti ir tą laiptinę išsikuopti. Tokiu būdu ji pasielgs pilietiškai, bet ne politiškai. Vystant mintį šia kryptimi visai pagrįstai galima teigti, kad kokiai nors, procedūrinės demokratijos miražu besidangstančiai, bet de facto oligarchinei santvarkai būtų netgi itin palanku turėti kuo aktyvesnę pilietinę, bet ne politinę visuomenę. Mat aktyvi pilietinė visuomenė morališkai legitimuoja tokį oligarchinį valdymą, o ekonominius resursus valdantiesiems tereiktų pasiekti, kad tarp šios pilietinės visuomenės narių – individų ir grupių – vyktų pakankamai konkurencinga kova už savo intereso viršenybę. Aišku viena – tokia pilietinė visuomenė iš prigimties nėra ir negali būti vieningas darinys, nes ji neturi nė vieno jos tapatybę vieningai nusakančio bruožo, juolab – tautinio. Apolitinių viešųjų reikalų kontekste išnyranti pilietinė visuomenė laisvai gali būti sudaryta iš įvairiataučių piliečių ar tiesiog gyventojų. Todėl ją pagrįstai galima pavadinti kosmopolitine.

Tautinės valstybės (tokia pagal Konstituciją nedviprasmiškai laikytina ir dabartinė Lietuva) kontekste piliečio (arba gyventojo) ir tautiečio sąvokos įgauna esmingai skirtingą prasmę. Kaip teigė lietuvių filosofas Antanas Maceina, „/.../ tautinės valstybės žymė yra josios tautiškumas. Senosios valstybės nariai buvo piliečiai. Piliečio ženklas buvo valstybės duotas pasas. Tuo tarpu naujoji valstybė savo egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet tautiečiu. Tautiečio ženklas jau yra ne pasas, bet tautinė individualybė. /.../ Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valstybės gyventojai“. Vadinasi, tautinės valstybės branduolys yra tauta. Ji kuria savo valstybę, o atsiradus valstybei randasi ir jos piliečiai, kurių tarpui priklauso jau ir ne tik valstybę sukūrusios tautos nariai, gyvenantys sukurtos valstybės teritorijoje. Taip suprantant valstybę, vienu pagrindinių jos viešųjų reikalų turėtų būti tautiškumo, kaip bendruomenės solidarumo ryšius stiprinančios ir įprasminančios tapatybės, tvirtinimas. Tačiau kad D. Kuolio tekste iš tikrųjų vadovaujamasi ne tautinės tapatybės prielaida, parodo ir neatsitiktinai cituojamas graikų mąstytojas Aristotelis, anot kurio „per didelis, skirtybes naikinantis, vienovės siekis gali sugriauti pačią pilietinę bendruomenę, paversti ją monotonija, o politėja esanti įvairių garsų simfonija“.

Formaliosios „Respublikos“ vertybės

D. Kuolio Respublikai būtent ir trūksta aiškaus tautinio tapatumo. Anot jo, Respublika – tai laisvų žmonių bendruomenė; Respublika, arba piliečių bendruomenė, yra daug stipresnė sąjunga, negu tauta, negu „gentis“ (tauta ir gentis suprantama bei pateikiama sinonimiškai). Ši D. Kuolio ištara pagrindžia ankščiau išsakytą mintį, kad piliečių bendruomenė arba jos sinonimas Respublika visiškai pagrįstai gali būti laikoma ne tautiniu pagrindu sukurta bendruomene.

Vėliau, kalbėdamas apie Respublikos vertybes, D. Kuolys tarp jų pamini ir tautiškumą, kurį vadina „žmogaus įsipareigojimu tautai ir valstybei, sąmoningu rūpesčiu tautinės tapatybės išsaugojimu ir kūrimu“. Tačiau tokios betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste tautiškumo vertybė tampa itin efemeriška. Mat ne tautiniu pagrindu sukurtoje pilietinėje bendruomenėje, arba Respublikoje, toks tautiškumas turės daugių daugiausia etninę, bet ne politinę prasmę. Kuo daugiau skirtingų tokią tautiškumo vertybę puoselėjančių grupių Respublikoje atsiras, tuo labiau bus pagrįstas pilietinės bendruomenės, arba Respublikos, pliuralizmo principas. Taigi pilietinėje bendruomenėje gyvenantis žmogus išties išliks ištikimu savo etninei bendruomenei (tautai), tuo pačiu išlikdamas ištikimu ir betautės (arba multitautinės / multikultūrinės) piliečių bendruomenės kuriamai tvarkai – valstybei arba, tiksliau kalbant, administruojamai santvarkai.

Lygiai tas pats nutinka ir su patriotizmo dorybe. Nors ji apibrėžiama kaip „ištikimybė ir meilė Tėvynei, protėvių ir tėvų kurtam kraštui“, betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos, kontekste toks patriotizmas lieka itin miglota vertybe. Lieka neaišku, ar galima Tėvyne vadinti kraštą, kuriame tiesiog gyveni ir dirbi, bet tavęs su juo nesieja daugiau jokie ryšiai? Juk puoselėti meilę tėvų kurtam kraštui galima išvykus ir į užsienį. Tad tėvų kurtą kraštą aiškumo dėlei būtų galima pavadinti tėviškės vardu.

Pasiremdami to paties A. Maceinos apibrėžimu, galime nesunkiai nužymėti Tėvynės ir tėviškės skirtį. Anot lietuvių filosofo, Tėvynės sąvoka iš esmės yra surišta su tautos sąvoka. „Kaip suprantama tauta, taip suprantama ir tėvynė. Tautos vietoje senovėje buvo gentis arba didšeimė, todėl ir tėvynės vietą tuomet užėmė tėviškė. /.../ Tėviške vadinama toji vieta, kur gyvena mūsų tėvai ir kur mes patys esame gimę arba bent augę. /.../ Tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini. Tikra prasme tėvynė nėra tik šitas ar anas kraštas, kaip žemės dalis dar laukinėje būtyje. Tėvynės žemė turi būti jau perkeistoji žemė, patyrusioji tautos veikimo. Joje turi būti vykusi tautos istorija“.

Remiantis šiuo apibrėžimu būtų galima teigti, kad patriotizmas, kaip tautiečio ištikimybė savo Tėvynei, kyla dėl natūraliai atsiradusio ir subrendusio ryšio su toje teritorijoje istoriškai egzistuojančia tauta. Tačiau D. Kuolio apibrėžta patriotizmo vertybė tampa miražu, nes betautės pilietinės bendruomenės, arba Respublikos, kontekste nebėra tautos, tad nutrūksta ir nebeturi pagrindo rastis natūralus ryšys su Tėvyne. Pati Tėvynės sąvoka be tautos nebetenka prasmės. Pilietinės bendruomenės, arba Respublikos, gyventojas teturi tėviškę, o kaip „migruojantis asmuo“ iš principo gali tapti bet kurios Respublikos patriotu.

Kosmopolitinė respublika ar tautinė valstybė?

Apžvelgtame D. Kuolio išsakytų tezių ir atskleistų prielaidų kontekste prieš akis iškyla dvi viena kitai priešingos politinės tvarkos vizijos. Pirmąją būtų galima pavadinti tautine valstybe, kurios branduolį sudaro politiškai sąmoninga ir savivaldi tauta, demokratiškais rinkimais renkanti savo atstovus. Antrąją būtų galima pavadinti kosmopolitine respublika – procedūriškai „renkamos“ arba tiesiog paskiriamos (nes nebėra tautos – demoso, o tik kintanti pilietinė visuomenė) biurokratijos (panašiai kaip Europos Komisija) pareigūnų administruojama kosmopolitine pilietine visuomene, laikinai darbinių ar kitokių santykių susieta su teritorija, vadinama Lietuva.

Tokioje kosmopolitinėje respublikoje tikra politika neįmanoma iš principo, kadangi, kaip jau minėta, pačios pilietinės bendruomenės egzistavimas yra nukreiptas ne į politinių reikalų tvarkymą. Tad perfrazuojant prancūzų politikos filosofą Pierrą Manentą galima teigti, kad tokiu būdu prieinama ne prie atstovaujamojo, bet prie vadinamojo demokratinio valdymo, kuris „panašus į atstovaujamąjį tuo, kad juo nebeatstovaujama ir nebevaldoma“*. Kosmopolitinėje respublikoje itin priartėjama prie situacijos, kai politiką (asmeninį valdymą) ima keisti biurokratinis (niekieno) valdymas. Toks valdymas, anot vokiečių politikos teoretikės Hannos Arendt, yra visiška pilietinės visuomenės pergalė – tai, kas iki šiol buvo vadinama valstybe arba vyriausybe, užleidžia vietą grynam biurokratiniam administravimui**.

Kosmopolitinėje respublikoje būtent biurokratija, o ne reali tautos savivalda tampa pačia „visuomeniškiausia“ valdymo forma. Tautinę valstybę, kuri savo esme yra demokratinė valstybė (jos demos – tauta), pakeičia betautė respublika – biurokratinėmis taisyklėmis grįsta pilietinės bendruomenės kuriama tvarka. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos Lietuvą, kaip būtent taip administruojamą multitautinės pilietinės bendruomenės (arba internacionalinio proletariato) apgyvendintą teritoriją, regėjo ir sovietai. Tą liudija ir garsi TSRS partinio ir politinio veikėjo Michailo Suslovo ištara „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Atrodo, kad labai panašią viziją omenyje turi ir Europos Komisijos pirmininkas, viešai prabilęs, kad artimiausiu metu suverenių tautinių valstybių Europoje nebeturėtų likti.

Galiausiai išryškėja visos kosmopolitiniam respublikonizmui būdingos vertybės: pliuralistinė ir aktyviai savo interesus siekianti įgyvendinti pilietinė visuomenė arba pilietinė bendrija; stiprus valstybės aparatas, pagrįstas biurokratija, gebantis užtikrinti piliečių bendruomenės kuriamoje tvarkoje taiką, gerovę ir stabilumą; kultūriškai atvira ir vertybiškai tolerantiška visuomenė, gebanti priimti Kitą – t. y. bet kokią kitokią tapatybinės raiškos formą, nesvarbu kuo ji būtų pagrįsta – tautybe, rase, religija, seksualine orientacija ar lytiniu neapibrėžtumu (socialiniu lytiškumu). Todėl D. Kuolys iš tikrųjų teisus sakydamas, kad respublikos negalima suprasti tik kaip valdymo formos. Kosmopolitinis respublikonizmas – tai visai nauja politinės tvarkos vizija, kurią galima priešpastatyti tautinės valstybės idėjai.

Tautinis auklėjimas ar pilietinis švietimas?

Šios analizės metu atkleistos ir išryškintos dvi politinės tvarkos vizijos atveria kontekstą, kuriame galima aptarti tautinio ir pilietinio švietimo skirtį. Darosi aišku, kad toks jaunimo pilietinis švietimas, apie kurį savo „Respublikoje“ kalba D. Kuolys, yra apolitinis ir antitautinis savo esme. Tai paliudija dar vienas projekto metu išleistas pranešimas, kuriame skubama konstatuoti, kad Lietuvos moksleiviai, priešingai nei yra manoma, yra labai pilietiški. Tačiau paradoksas – tyrimo metu taip pat atskleista, kad tarp moksleivių daugiausia yra politika beveik nesidominčių (55 proc.). „Labiau ir greičiau šia sritimi domisi tik 3 iš 10. Apie politiką moksleiviai tiek su tėvais, tiek su draugais mokytojais išvis nesišneka arba šnekasi retai“. Tačiau tokius atvirai apolitiškus moksleivius projekto vykdytojams niekas netrukdo pavadinti pilietiškais. Taip dar kartą pagrindžiamas apolitiško pilietiškumo turinys. Todėl tenka sutikti su a. a. Edvardu Kriščiūnu, teigiančiu, kad „modernioji kosmopolitizacija labiausiai pavojinga tautos jaunimui, kurio tautinei savimonei neleidžiama susiformuoti“.

Tuo tarpu tautinės valstybės kontekste iškyla tautinio ir patriotinio auklėjimo vaizdinys. Teorinius tokio auklėjimo apmatus yra sudėliojęs jau minėtas mąstytojas A. Maceina, o tikrove Lietuvoje jį bandyta nesėkmingai paversti įgyvendinant Tautinės mokyklos koncepciją.

Toliau šios analizės neplėtojant galima klausti – koks yra tokio jaunimo pilietinio švietimo rezultatas: stiprios valstybiškos ir tautinės savimonės Lietuvos patriotas ar bendruomeniška meile, atvirumu, tolerancija ir gebėjimu „sumaniai daryti“ pilietinius projektus pasižymintis respublikos pilietis? Kas yra šitaip kuriamos Respublikos veikėjas: abstraktus individas ar lietuvis? Kas sudaro tokios Respublikos tautą: lietuviai ar „Lietuvos tauta“? Ar sėkmingai sukurta tokia Respublika laisvanoriškai taptų Jungtinių Europos Valstijų federacijos nare? Ar tokioje Respublikoje galėtų laisvai vykti homoseksualų, transseksualų ar belyčių asmenų paradai? Ar šios Respublikos piliečiai galėtų mėgautis dvigubos pilietybės teikiamais privalumais? Galiausiai, ar šios Respublikos darbdaviai galėtų laisvai atsigabenti daug pigiau dirbančios darbo jėgos iš kitų Respublikų?

Konkretūs atsakymai į šiuos klausimus nupieštų pakankamai aiškų kuriamos Respublikos paveikslą.

* Pierre Manent. Demokratija be tautų: apie savivaldos pabaigą Europoje. Vilnius, 2008, p. 45.

** Ten pat, p. 45.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...