captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmą kartą lietuvių kalba išleista knyga „Performatyvumo estetika“

„Menų spaustuvė“ pirmą kartą lietuvių kalba išleido teoretikės Erikos Fischer-Lichte knygą „Performatyvumo estetika“.
UAB Išmintis nuotr.
UAB Išmintis nuotr.

„Menų spaustuvė“ pirmą kartą lietuvių kalba išleido teoretikės Erikos Fischer-Lichte knygą „Performatyvumo estetika“.

Nauji meno reiškiniai reikalauja naujo žvilgsnio. E. Fischer-Lichte savo knygoje analizuoja performatyvaus menų lūžio XX a. 7-ajame dešimtmetyje priežastis ir pasekmes.

Kada teatras, užgesinęs salėje šviesas ir ilgą laiką „nematęs“ žiūrovo, „atrado jį ir kaip dėl to pasikeitė? Koks energijos šokis vyksta tarp aktoriaus ir jį stebinčiojo? Ar gali žiūrovas nekurti reikšmių, bet pats tapti veiksmo dalyviu? Kada gimė performanso menas?

Autorė leidžiasi į nechronologišką kelionę po meno faktus nuo pirmykščių ritualų ir graikų dionisijų iki šių laikų performansų, akcijų, teatrinių įvykių, pagrįsdama ir įteisindama naują požiūrį į pakitusią meno paskirtį.

Gausi pavyzdžių ir pavardžių – Marina Abramovic, Josephas Beuysas, Romeo Castellucci, Christophas Marthaleris, Christophas Schlingensiefas, Robertas Wilsonas, besiremianti filosofija ir lingvistikos teorijomis, ši studija tapo viena fundamentaliausių pastarojo dešimtmečio knygų apie scenos menus ir puikiu gidu suprasti šiuolaikinei kultūrai, rašoma pranešime spaudai.

Ištraukos iš knygos

„Žiūrovas puikiai žino, kad „žmogžudystė“ tėra „vaidinama“, kad aktorei, atliekančiai Dezdemonos vaidmenį, nieko neatsitiks,– kaip nieko nenutinka ir Otelo atlikėjui po Otelo mirties, ir kad abu galiausiai išeis priešais uždangą ir nusilenk, dėkodami už plojimus. Kasdieniame gyvenime, priešingai, galioja taisyklė bemat įsikišti, jei kas nors kėsinasi susižeisti pats ar sužeisti kitą – nebent kiltų pavojus paties kūnui ir gyvybei.“

„Per performansą menininkas sukuria tam tikras aplinkybes sau pačiam ir žiūrovams. Antai Beuysas tris dienas gyveno su kojotu, Abramovič leido kitiems smurtauti prieš ją, pitonui rangytis aplink jos kūną,– abu menininkai savo noru atsisakė kontroliuoti atlikimo eigą. Tomis aplinkybėmistolesnė performanso eiga darėsi sunkiai nuspėjama ar net apskritai neprognozuojama. Juk ji priklausė ne vien nuo menininko, ją visada lėmė ir kiti, ypač žiūrovai.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...