captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Traviatos“ kūrėjo gyvenimas: ir „Viva Verdi“, ir pašaipos dėl didelės gitaros

Italų kompozitorius Giuseppe Verdi, su kurio „Traviata“ neretai sutinkame Naujuosius, kad ir dažnai kritikuojamas, niekada nebuvo išėjęs iš mados, teigia muzikologai. Jo gyvenime būta ne tik šlovės, kai tauta šaukė „Viva Verdi“, bet ir nesėkmių – pvz., Milano konservatorija atsisakė jį priimti. Likimo ironija – dabar ji vadinasi būtent G. Verdi vardu. Beje, jei būsite Milane, užsukite į G. Verdi restoraną, kur viena iš sienų nukabinta Parmos kumpiais.
„Traviata“ Sidnėjaus operos teatre, AFP/Scanpix nuotr.
„Traviata“ Sidnėjaus operos teatre, AFP/Scanpix nuotr.

Italų kompozitorius Giuseppe Verdi, su kurio „Traviata“ neretai sutinkame Naujuosius, kad ir dažnai kritikuojamas, niekada nebuvo išėjęs iš mados, teigia muzikologai. Jo gyvenime būta ne tik šlovės, kai tauta šaukė „Viva Verdi“, bet ir nesėkmių – pvz., Milano konservatorija atsisakė jį priimti. Likimo ironija – dabar ji vadinasi būtent G. Verdi vardu. Beje, jei būsite Milane, užsukite į G. Verdi restoraną, kur viena iš sienų nukabinta Parmos kumpiais.

Pasaulis 2013 metais minėjo vieno žymiausių visų laikų kompozitoriaus – G. Verdi – 200-ąsias gimimo metines. Romantizmo genijumi laikytas kompozitorius itin populiarus iki šių dienų – jo opera „Traviata“ daugelį metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma gruodžio 31-ąją. Su šios operos arijomis ir dabar neretai palydime senuosius ir pasitinkame Naujuosius metus. Kaip gyveno G. Verdi, kas lėmė jo operų populiarumą ir kodėl jis taip mėgstamas atlikėjų, domėjosi „Ryto garsai“.

G. Verdi operos vienijo Italiją

Kompozitorius gimė 1813 m. spalio 10 d. mažame Italijos Le Roncole miestelyje smuklininko ir audėjos šeimoje. Kūrybinio gyvenimo pradžioje G. Verdi teko patirti didelių asmeninių išbandymų – per keletą metų mirė jo sūnus, dukra ir pirmoji žmona, netrukus įvykusi premjera patyrė fiasko. Asmeninės ir profesinės nesėkmės kompozitorių smarkiai palaužė. Tada G. Verdi pasakė niekada neberašysiąs, tačiau į rankas pateko „Nabuko“ libretas. Ilgai nešiojęsis jį užantyje G. Verdi suvokė, kad ši opera yra tai, ko seniai ieškojo ir kas gali sukrėsti liaudį. Ir jis buvo teisus. „Nabukas“ ir vėliau sukurtos herojinės operos vienijo tuo metu susiskaldžiusią Italiją. „Vergų arijos“ melodija tapo antruoju italų himnu, o tauta šaukė „Viva Verdi“ („Tegyvuoja Verdi“).

„Tame kelete istorinio siužeto operų, kur vyksta kovos, yra laisvės, išsilaisvinimo idėjų, šūkių, kaip ir „Nabuko“ vadinamasis vergų choras – jis juk iš karto tapo italų patriotine daina. Įdomu prisiminti, kad kai ji [„Vergų arija“] buvo išversta į lietuvių kalbą, vyrų choras „Varpas“, rodos, pirmasis ėmė ją dainuoti: „Skrisk svajone, sparnuotoji mano“. Ne vieno lietuvio širdį ji paveikė, paskatinimo dar kartą pasižiūrėti į mūsų situaciją.

G. Verdi ne tik dėl savo veikalų grožio ir vertės, bet ir dėl visiškai aiškaus patriotinio, tautinio nusistatymo [buvo vertinamas] – juk italai ant sienų rašinėjo „Viva Verdi“. [...] Kai dorovines, patriotines, socialines ar kitas idėjas bandoma išreikšti meno kalba, ta meno kalba turi būti tobula, atitikti tų idėjų svarbą“, – sako muzikologas Jonas Bruveris.

Nebuvo abejingas pinigams

Amžininkai sako, kad kompozitorius, kaip ir visi talentingi žmonės, buvo gana sudėtinga asmenybė. Tačiau dažnai akcentuojamas ir jo pomėgis pinigams. G. Verdi neslėpė, kad kai kurie operų kontraktai buvo pasirašyti tik todėl, kad už tai buvo sumokėtos didelės pinigų sumos. Kompozitorius, vaikystėje ir jaunystėje gyvenęs skurdžiai, visada svajojo apie nuosavą žemę ir sodą. Tą vėliau ir įgijo – tapo turtingu žemvaldžiu.  

„Visi kūrėjai, o tuo labiau italai, pietietiško temperamento žmonės, – sudėtingi žmonės. G. Verdi – jokia išimtis ir tikrai nepranoksta kitų skandalistų muzikos istorijoje. Ir iki Richardo Wagnerio ekscentriškumo tikrai nepriaugęs, – teigia muzikologė Jūratė Katinaitė. – O dėl pomėgio pinigams, jis, aišku, norėjo užsidirbti ramiam, gražiam gyvenimui senatvėje, jam tai ir pavyko. Kitas dalykas – kad operų reikėjo labai daug. Kiekvienam teatrui naujam sezonui reikėjo premjerų – visi norėjo G. Verdi, visi norėjo to laiko garsiausio kompozitoriaus. Taigi sutapo ir jo interesai, ir pats jo populiarumas.“

J. Katinaitės nuomone, viena didelė G. Verdi jaunystės nesėkmė turėjo jam didelių psichologinių pasekmių. Labai jaunas jis stojo į Milano konservatoriją, bet jo nepriėmė dėl neva per menko pasiruošimo ir talento stokos.

„Buvo įvardinta, kad jis, kaip kompozitorius, yra nieko nežadantis. G. Verdi taip ir nebaigė konservatorijos, jis mokėsi privačiai, paskui vertėsi mokytojo pamokomis. Likimo ironija: Milano konservatorija, į kurią jis nebuvo priimtas, dabar vadinasi G. Verdi vardu – Milano G. Verdi konservatorija.

Milane yra viena tokia keista vieta – G. Verdi restoranas, o kadangi jis kilęs iš Parmos, viena to restorano siena yra nuklota Parmos kumpiais, o kita, priešinga, siena – G. Verdi portretais, reprodukcijomis, spektaklių, scenografijų fragmentais. Tai yra labai impozantiškas vaizdas“, – pasakoja muzikologė.

„Traviata“ iš pradžių sukėlė nepasitenkinimą

G. Verdi buvo itin produktyvus kompozitorius. Plaukiantys nuolatiniai užsakymai iš Italijos, Prancūzijos daugiausia, žinoma, Milano, Romos, Florencijos ir Paryžiaus teatrams kompozitoriui sukrovė nemenką kapitalą. G. Verdi palikimas – 26 operos. Pasaulio teatrų scenose iki šiol karaliauja „Traviata“, „Rigoletas“, „Nabukas“, „Makbetas“, „Likimo galia“, „Don Karlas“, „Kaukių balius“, „Falstafas“.

Kaip teigia muzikologas J. Bruveris, visuomenę smarkiai paveikė kai kuriose jo operose akcentuojama mažo žmogaus problema.

„Traviata“ ir „Rigoletas“ yra tokios meninės dramos, taip pat ir „Trubadūre“ pirmiausiai iškyla jausmų reikšmė ir galia. Paprastai sakoma, kad jau ir „Traviatoje“ G. Verdi palietė to mažojo žmogaus temą, kurią paskui plėtojo ir kitose operose. „Traviata“ reiškia ne ką kitą, o iš doros kelio išklydusią moterį. Violeta – istorinė asmenybė, tokia tikrai buvo, ir tos realijos taip pat.

Jos pasirodymas scenoje iš karto sukėlė nepasitenkinimą, nes tuometinei publikai tai buvo labai didelis netikėtumas, su kuriuo ji paskui apsiprato. Kai į pirmą planą iškeliami žmonių charakteriai, asmenybių tipai, tai reikalauja ir tam tikrų muzikos kalbos savybių, didesnės muzikos kalbos įvairovės, kad būtų galima perteikti išgyvenimus“, – tvirtina muzikologas.

Orkestrą lygino su didele gitara

Pasak ekspertų, kad ir koks talentingas kompozitorius buvo, kad ir kaip genialiai sugebėjo savo muzika pavergti pasaulį, tačiau iki šių dienų G. Verdi kritikuojamas dėl primityvaus orkestro, kai kurių vadinamo didele pritariamąja gitara solistui.

„Kad ir „Traviatoje“, orkestras, kaip buvo tyčiojamasi G. Verdi laikais, yra didelė gitara – humpapa, humpapa ir nieko orkestre nevyksta, melodijos tik grojamos. Vėlesnėse operose G. Verdi, aišku, profesionaliau naudojo orkestrą, tačiau jis niekada ir nepasiekė simfonisto lygio. Kita vertus, ir neturėjo tokių tikslų“, – teigia J. Katinaitė.

Nemažai kritikos, netgi pašaipių komentarų G. Verdi pateikdavo kitas to laikotarpio genijus, kolega vokietis R. Wagneris. Abu ambicingi, abu apie vienas kitą žinojo, muzikos istorikų teigimu, abu vienas kitą stebėjo, bet taip niekada ir nesusitiko. Kalbama, kad būtent R. Wagneris padarė įtaką vėlyvajai G. Verdi kūrybai.

„Prisiminkime, kad jie gyveno laikais, kai, jei nepamatai gyvo spektaklio, tai ir neturi galimybių kitaip išgirsti muzikos, juk įrašų dar nebuvo – tai yra XIX a. pabaiga, kai jau jie vienas apie kitą žinojo ir vienas kitą ignoravo. Ir abu yra teisūs. R. Wagneris priekaištavo G. Verdi dėl primityvaus orkestro. O G. Verdi, kai rašė „Aidą“, apsilankė R. Wagnerio „Lohengrino“ spektaklyje, jam patiko muzika, bet jis pasakė, kad visiškai nesupranta, kodėl reikia taip ilgai pasakoti tai, ką galima labai racionaliai padaryti, kad tas pasakojimas yra beviltiškai ištęstas ir nuobodus.

Tai irgi yra teisybė, nes R. Wagneris, būdamas labai ambicingas kaip libretų rašytojas, tiesiog neturėjo tokio literato talento kaip kompozitoriaus. R. Wagnerio libretai yra silpnoji jo operų pusė“, – pasakoja J. Katinaitė.  

Dainelės „Širdys mergelių“ neparodė iki paskutinės repeticijos

Taurę linksmybių iš „Traviatos“ gali pakelti kone kiekvienas sutiktas, o hercogo dainelę iš „Rigoleto“ dainuoti irgi dažnas mokame. G. Verdi darbai dažnai peržengia įprastines žanro ribas. Minėtosios ištraukos iš operų netgi įsitvirtino pop kultūroje, todėl G. Verdi neretai kritikuojamas dėl pataikavimo publikai.

Pasak muzikologo J. Bruverio, melodijų populiarumą lemia ir jų paprastumas: „G. Verdi ir italų opera [populiari] būtent dėl savo muzikos tokio greičiau suvokiamo melodikos grožio, kuris artimesnis tam, kas būna dainuojama buityje – jas galima greit išmokti ir dainuoti. Taigi yra arčiau tokio bendro plataus supratimo ir skonio. Tačiau tas melodikų grožis yra pakenkęs operos savitumui“.

J. Bruveris pasakoja, kad G. Verdi prieš „Rigoleto“ premjerą dainelės „Širdys mergelių“ neparodė iki pat paskutinės repeticijos: „Jis žinojo, kad jei parodys anksčiau, jau visi žvirbliai ant tvorų ją čirkš. Tai yra dainiūkštė, labai populiari melodika, bet reikia žiūrėti, kurioje vietoje ji yra parašyta, parodant tikrąjį hercogo veidą. Jis atsiskleidžia kaip nuotykio ieškotojas. „Traviatoje“ yra „Užstalės daina“: susirinko visa draugija, pasirodo jaunuolis Alfredas ir visi prašo padainuoti užstalės dainą ir dainuoja. Tai tokie charakteriniai epizodai, kurie padeda sukurti masines scenas, bet jie nepriklauso esminėms dainavimo, vokalo, muzikos scenoms, kur vyksta kažkas iš esmės svarbaus. Jie kuria tam tikrą foną ir charakterizuoja ir situaciją, ir patį asmenį“.

Įsakė laidoti be giesmių ir muzikos

Kiek mažiau žinomos G. Verdi dainos ir baladės, choriniai kūriniai ar religinė muzika. Tačiau šiam italų kompozitoriui turime būti dėkingi už vieną įspūdingiausių kada nors sukurtų requiem.  Apskritai, pasak specialistų, G. Verdi įtaka muzikos pasauliui – milžiniška. Anot J. Katinaitės, tai visais laikais madingas kompozitorius: „Jis turėjo milžinišką melodisto, psichologo talentą. Pakalbinkite bet kurią primadoną – jos pasakys, kad G. Verdi vokalinės partijos yra ir patogios, ir vokalinės prigimties. Įtaka yra didžiulė ir, kaip kas bekritikuotų, vis tiek visi stato ir turbūt dar ilgai statys G. Verdi operas. Jos buvo ir bus repertuaruose. Tuo G. Verdi yra unikalus, kad jo operos niekada nebuvo išėjusios iš mados“.

G. Verdi mirė Milane 1901 m. sausio 27 d., eidamas 88-uosius. Laidotuvės jo paties prašymu buvo kuklios. Testamente muzikos genijus rašė taip: „Įsakau mane laidoti labai kukliai, leidžiantis saulei arba per vakarines pamaldas be giesmių ir muzikos“. Tačiau po mėnesio kompozitoriaus ir jo antrosios žmonos palaikai buvo perlaidoti į jo paties pastatytų Muzikų namų koplyčią. Giedodami „Vergų ariją“ procesiją lydėjo šimtai tūkstančių žmonių ir milžiniškas kito XX a. muzikos talento Arturo Toscanini diriguojamas choras.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...