captcha

Jūsų klausimas priimtas

Muzikologas D. Užkuraitis: verslininkai sumovė kalėdines dainas

Kai po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pasigirdo pirmosios kalėdinės melodijos, jų klausytis buvo gera, bet vėliau verslininkai sumovė kalėdines dainas. Taip teigia muzikologas Darius Užkuraitis, paklaustas, ką mano apie jau lapkritį visur pasigirstančią kalėdinę muziką. Pastaroji, anot muzikologo, šiandien yra tapusi reklamos fonu ir signalu pirkti.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Kai po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pasigirdo pirmosios kalėdinės melodijos, jų klausytis buvo gera, bet vėliau verslininkai sumovė kalėdines dainas. Taip teigia muzikologas Darius Užkuraitis, paklaustas, ką mano apie jau lapkritį visur pasigirstančią kalėdinę muziką. Pastaroji, anot muzikologo, šiandien yra tapusi reklamos fonu ir signalu pirkti.

„Kai išgirstu „Last Christmas“ ar „Jingle Bells“, akyse išnyra prekybos centras, girdžiu ne Kalėdų varpus, o kad tik šiandien ir tik man su 50 proc. nuolaida galima ką nors nusipirkti. Dėl šios priežasties šių melodijų pradėjau nekęsti“, – interviu LRT.lt prisipažįsta D. Užkuraitis.

Tačiau įdomiai perdarytos jos gali ne tik netikėtai suskambėti, bet ir maloniai nustebinti, įsitikinęs muzikologas. „Yra puikus Dianos Krall, džiazo pianistės ir atlikėjos, albumas, kur ji dainuoja kalėdines dainas, bet jas pateikia taip skaniai ir gražiai, tokiu džiazo stiliumi, kad net „Jingle Bells“ klausau su mielu noru“, – sako D. Užkuraitis.

– Ką Jūs manote apie visur garsiai skambančią kalėdinę muziką? Pavyzdžiui, kasmet jau lapkričio gale pasigirstančią George`o Michaelo „Last Christmas“ ir panašias melodijas?

– Tokių ir panašių melodijų, atvirai sakau, absoliučiai nemėgstu ir negaliu klausyti. Galiu pasakyti, kodėl. Kai augau, sovietmečiu, Kalėdų nešventė. Mes labai labai tyliai, nesiafišuodami atšvęsdavom Kūčias, o Kalėdų nebūdavo, nes dovanas vaikučiams per Naujuosius metus atnešdavo Diedas Marozas (liet. – Senelis Šaltis). Atėjo nepriklausomybė ir visi po truputėlį ėmė švęsti Kalėdas, atsirado šventinės tradicijos, pasigirdo pirmoji muzika – „Last Christmas“ ir pan. Tai buvo tikrai gražu ir miela. Bet dar vėliau prasidėjo verslas, noras iš bet ko uždirbti kuo daugiau.

Kaip ir pati sakei, dabar jau lapkritį pradeda skambėti kalėdinė muzika – taip neturėtų būti. Ir skamba ji ne šiaip sau, o visose reklamose, kurios skelbia: „Tik šią dieną, specialiai tau kalėdinė nuolaida 50 proc.!“ Todėl aš pradėjau nebegirdėti muzikos. Kai išgirstu „Last Christmas“ ar „Jingle Bells“ akyse išnyra prekybos centras, girdžiu ne Kalėdų varpus, o kad tik šiandien ir tik man su 50 proc. nuolaida galima ką nors nusipirkti. Dėl šios priežasties šių melodijų pradėjau nekęsti. Ypač tų, kurios jau seniai įgrisusios.

Ačiū Dievui, vis pasirodo naujų melodijų, bet geriausiu atveju – viena per metus. Dažniausiai viena per dvejus ar trejus metus. Pavyzdžiui, pasirodė viena, kuri man dabar patinka, tai – Algirdo Klovos ir Jūnės „Aš noriu Kalėdų“. Ją net pagroju per savo laidą „Antroji pavara“. Tai nuoširdi daina, ir žodžiai jos nėra banalūs. Paprastai, jei jau sukuria kokią naują kalėdinę dainą, tai su šlykščiausiomis banalybėmis...

Taigi, jei graži kalėdinė daina, o dar ir kalėdinė dvasia joje justi – viskas gerai. Bet dažniausiai leidžia G. Michaelo „Last Christmas“, kuri šiaip jau nuostabi daina, bet taip nusibodusi... O blogiausia, kad, kaip minėjau, nebegirdžiu jos, girdžiu tik „ateik ir pirk“. Tai man nepatinka. Žodžiu, verslininkai sumovė Kalėdas ir kalėdines dainas, nes jos tapo reklamos atitikmeniu. Iš Kalėdų padarėme mugę ir pirkimo šventę, kas yra visiškas marazmas.

– O ar yra geros kalėdinės muzikos, kurią būtų verta atrasti? Gal ką nors galėtumėte parekomenduoti?

– Yra puikus Dianos Krall, džiazo pianistės ir atlikėjos, albumas, kur ji dainuoja kalėdines dainas, bet jas pateikia taip skaniai ir gražiai, tokiu džiazo stiliumi, kad net „Jingle Bells“ klausau su mielu noru. Netgi į „LRT Opus“ grojaraštį esu įdėjęs būtent jos „Jingle Bells“ versiją. Beje, „Jingle Bells“ gražiai perdirbo ir šveicarai „Yello“ – jie šią dainą perteikė su humoru. Taigi galima ir tas senas dainas atrasti kitokias.

„LRT Opus“ skamba ir tokių dainų, kurios žinomos, bet šiuolaikiniai elektronikos, dub, hiphopo stiliaus atlikėjai ar kiti jas taip apsuka, kad išgirsti visai naujai, o tai, kas buvo nepriimtina, tampa visai priimtina. Iš senų dainų iš tiesų galima išspausti ką nors įdomaus jas perdirbus. Tada atsiranda netikėtumo momentas – o, čia „Jingle Bells“, bet kaip fainai padaryta... Galbūt ir „Last Christmas“ būtų galima kažkaip kitaip, teisingai perdaryti.

– Tai ir per „LRT Opus“ skamba kalėdinė muzika?

– Na, aš nesu Grinčas, kuris pavogė Kalėdas, užtenka verslininkų, kurie jas vagia. Kalėdų nevagiu, taigi kalėdinė muzika per „LRT Opus“ tikrai skamba. Naujoji atlikėjų karta, naujoji banga, matyt, į kalėdines dainas žiūri panašiai kaip ir aš – negalima iš žmonių atimti šventės. Todėl jie tas senas, gerai žinomas kalėdines dainas perdirba taip, jog reikia įsiklausyti, kad jas atpažintum… Tokias mes leidžiame.

– Ar žmonės dažnai Jums dovanoja kompaktines plokšteles?

– Per Kalėdas?

– Apskritai, bet kokia proga.

– Lietuvos muzikantai dažnai man padovanoja savo kompaktinį diską. Net mėgstu, kai užrašo. Kadaise ironiškai žiūrėdavau į autografų rinkimą, bet paskui pagalvojau – velnias, neužrašytų kompaktinių diskų yra penki ar net šimtas tūkstančių. Kai tau pasirašo pats muzikos autorius, toks kompaktas – vienintelis. O man, kaip melomanui, malonu turėti vieną vienintelį kompaktinį diską.

Bet per Kalėdas... Na, nežinau... Šlubam dovanoti lazdą, kai jis ir taip tų lazdų turi krūvą, gal nelabai išmoninga? Juolab kad man dovanoti kompaktinį diską visuomet didžiulė rizika: visų pirma, jis man gali nepatikti, antra, aš jį galiu turėti. Taigi niekas nerizikuoja man dovanoti muzikos.

– O Jūs pats kitiems muziką dovanojate?

– Taip, aš pats kitiems muziką dovanoju. Net ir per šias Kalėdas dovanosiu. Pas mus atvažiuoja giminaičiai iš Prancūzijos. Jie iš esmės jau yra prancūziukai... Didžiuliai Alinos Orlovos gerbėjai. Taigi gaus A. Orlovos albumą. Bet jie dar nežino, kas yra Jazzu, tad gaus ir Jazzu...

– Tikiuosi, kad jie neskaitys šio interviu iki tos akimirkos, kai gaus dovanas, nes Jūs ką tik išdavėte paslaptį... Čia, Jūsų kabinete, nuolat skamba muzika. Ar po darbo dar klausotės jos namuose?

– Klausausi. Kartais jos klausausi net eidamas namo. Klausau ir ne darbo metu, bet mano muzika šiek tiek kitokia negu ta, kuri skamba eteryje, tai – ne radijui skirta muzika. Jai dažnai reikia geros aparatūros. Pavyzdžiui, ambient muzikai. Klausytis jos per radijo imtuvą nesąmonė. Atrodytų, kažkokie burzgesiai – net neaišku, kas. O kai klausai per gerą aparatūrą, visai kitaip girdi. Tai gali būti ir koks nors ne visai tradicinis džiazas, pavyzdžiui, Johnas Zornas. Radijui jis nelabai tinka – per daug išsišokantis, bet man pačiam tinka ir patinka. Tad tos muzikos, kuri neskamba radijo stotyse, be abejo, klausausi namie.

– Nenusibosta? Ar nepasiilgstate tylos?

– Tos stadijos dar nepasiekiau. Kadaise esu bendravęs su melomanais, klausdavau, ko klausosi. Sakydavo – klausausi tylos, man tai – geriausia muzika. Arba dar sako – prie upelio guliu, klausau, kaip teka. Aš šios stadijos dar nepasiekiau, bet būna tokių momentų... Anksčiau, kur nors važiuodamas dviračiu, visuomet klausydavau ausinuko. Pastebiu, kad to nebedarau visą laiką, vadinasi, einu to link.

– Minėjote, kad klausotės muzikos per gerą aparatūrą. Ar garsiai?

– Ne. Matai, aš esu dar ir tam tikras audiofilas. Garsiai net ir per blogą aparatūrą muzika skamba pusė velnio. Bet aparatūros gėris tame ir yra, kad dėl gerų stiprintuvų, aukštos kokybės laidų, ne pačių pigiausių kolonėlių, net ir tyliai klausydamas, girdi visus garsus. Taigi garsiai muzikos nesiklausau, klausausi vidutiniu garsu. Galiu patikinti – mano kaimynai miega ramiai.

Garsiai klausyti niekam nerekomenduoju, nebent atitinkamos muzikos. Klausytis metalo tyliai būtų nesąmonė. Jeigu jau leidi „Metallica“, „Sepultura“ ar „AC/DC“, reikia garsiai, ta muzika tave turi veikti ir fiziškai. Jei muzika paremta energija, muzikantų vadinamu „draivu“, manau, reikia klausyti garsiai. Bet, jei klausai džiazą ar ambient muziką, kuri prilygsta kone upelio čiurlenimui, kuria siekiama ramiai nuteikti, be abejo, garsiai tikrai nevertėtų klausytis.

– Ar muzikos klausotės tik iš kompaktinių plokštelių?

– Taip, iš jų. Prie vinilinių plokštelių sąmoningai negrįžau, žinodamas savo norą turėti viską. Kompaktinėmis plokštelėmis daugiau mažiau turiu viską, ką noriu turėti. Jei vėl grįžčiau prie plokštelių, žinau – vėl reikėtų pradėti kolekcionuoti iš pradžių...

– Ir net neturite patefono?

– Turiu sovietinį patefoną, kuris nuo tų laikų taip ir guli pakištas po spinta. Aš jo neatgaivinu ir net nenoriu atgaivinti. Jei jau iš tikrųjų sumąstysiu muzikos klausytis per patefoną, įsigysiu šiuolaikinį. Tik, žinodamas savo pomėgius, su vinilinėmis plokštelėmis bijau prasidėti. Dabar mąstau – įsigyčiau tik tas plokšteles, kurių labai labai noriu – kokį šimtą ir viskas. Bet žinau, kad po to šimto bus antras, trečias, ketvirtas... Ir taip viskas prasidės iš naujo.

– O ar nejaučiate skirtumo, kai klausotės muzikos iš kompaktinių diskų ir vinilinių plokštelių?

– Kadaise ginčydavausi, galėdavau sutikti, kad plokštelės skamba geriau, šilčiau ir pan. Bet taip buvo, kol kompaktinių diskų technologija nebuvo patobulėjusi. Dabar yra „Pink Floyd“, „The Beatles“ ir kitų atlikėjų bei grupių kompaktinių diskų, kur pakoreguota garso skambesio kokybė. Jie, užtikrinu jus, skamba geriau negu plokštelėse. Net plokštelių mėgėjai su tuo sutinka. Bet jiems patinka pats procesas...

Plokštelė trunka daugiausia 20 minučių, tada prieini, ją apsuki, uždedi „ragelį“, groja toliau... Tiesiog toks ritualas. Tai lyg rūkyti cigaretę, bet kada išsitraukus ją iš pakelio, ir pypkę, kuriai reikia pasiruošti... Toks skirtumas tarp kompaktinių diskų ir vinilinių plokštelių. Bet aš jau turiu didžiulę kompaktinių diskų kolekciją, esu jos įkaitas, nebeturiu, kur dėtis. Net jei norėčiau ją išparduoti, negalėčiau... Juk internete tą patį galima pavogti už „ačiū“.

– Ar didelė ta kolekcija? Už kiek parduotumėte?

– Didelė, gal 4–5 tūkst. kompaktinių diskų. Bet ji turi vertę tik man. Jei pasiūlyčiau tau šiuos 5 tūkst. kompaktinių plokštelių pirkti, kad ir vieną kompaktinį diską po vieną litą, tu juk nepirktum, sakytum – kokio velnio man reikia tų tavo kompaktinių diskų? O jie kainavo po kelias dešimtis... Dideli mano pinigai sukišti į juos, bet esu tuo patenkintas ir atsisakyti nenoriu, neparduočiau. Man patinka turėti galimybę: noriu – klausau sunkaus roko, noriu – avangardo, noriu – džiazo. Kas tik šauna į galvą šį vakarą.

– Ar Jūsų kolekcijoje yra bent vienas kalėdinis kompaktinis diskas?

– Yra visokių, bet kalėdinio tikrai neturiu nė vieno.

– Ko palinkėtumėte LRT.lt skaitytojams švenčių proga?

– Daugiau optimizmo ir tolerancijos vieni kitiems. Ypač optimizmo, nes mes, lietuviai, esame pesimistai. Bet turbūt todėl, kad žiemomis mūsų krašte temperatūra svyruoja nuo +2 iki –2, drėgna, žvarbu, nuolat prietema ir saulės beveik nėra. Jei jos būtų daugiau, gal būtume kiek linksmesni ir geranoriškesni? Taip pat linkiu kuo daugiau muzikinių atradimų. Šiais laikais, kai grupių milijonai, atrasti kažką ypatingo tikrai sudėtinga, bet įmanoma...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...